Пер Петтерсон - Vogti arklius

Labai susiėmiau ir iššokau iš lovos kaip įprastai: įsikibau rankomis į lovos skersinį, tada įsiūbavau užpakalį ir švystelėjau kojas nuo viršutinio gulto ant grindų, kur nusileidau suglaustomis kojomis. Bet šįkart šlaunys ir blauzdos neatrėmė smūgio, dešinysis kelis atsitrenkė į grindų lentas ir aš parvirtau ant šono. Kelį taip nugėlė, jog vos nesurikau. Tuodu priešais trobelę, matyt, išgirdo trenksmą, nes mano tėvas sušuko:

— Ar tau ten viskas gerai?

Jis, laimė, liko stovėti lauke su Francu. Aš užsimerkiau ir atsakiau: „Taip. Čia viskas gerai”, nors visai taip nesijaučiau. Šiaip ne taip atsisėdau ant kėdės šalia lovos ir abiem rankomis apsikabinau kelį. Kai paspaudinėjau aplinkui, nepasirodė, kad kas nors būtų lūžę, bet skausmas numušė ūpą ir šiek tiek sutrikdė, man apdujo galva ir buvo sunku užsimauti kelnes, nes dešinę koją turėjau laikyti ištempęs, ir mažai trūko, kad būčiau į viską numojęs ir grįžęs atgal į lovą, jei tai būtų buvę įmanoma. Galiausiai man pavyko užsimauti kelnes, aš apsivilkau likusius drabužius, nušlubčiojau į kitą kambarį ir atsisėdau, po stalu ištiesiau koją, prieš tai, kai mano tėvas su Francu baigė kalbėti ir įėjo į vidų.

Kai pavalgėme vėlyvus pusryčius, abu suaugusieji iškart suskato plauti indus, mat tėvas pareiškė norįs rasti sutvarkytus namus, kad neįžengtų tiesiai į jovalą, kai grįš pavargęs, ir aš nesupratau kodėl, bet jie leido man sėdėti, nors paprastai privalėdavau dalyvauti plaunant indus, kai sesuo pasilikdavo Osle. Šiaip ar taip, nė kiek nenusiminiau kaip tik tuomet to išvengęs.

Jie stovėjo atsukę nugaras į stalą, plepėjo ir pokštavo barškindami puodeliais ir stiklinėmis, o Francas uždainavo dainą, kurią išmoko iš savo tėvo, apie medžio viršūnėje tupintį ernį. Pasirodo, mano tėvas ją irgi mokėjo, taip pat išmokęs iš savo tėvo, ir jie garsiai užplėšė dainą duetu, į taktą mojuodami indų rankšluosčiais ir šepetėliu, aš mačiau tą ernį prieš akis, bejėgiškai kabaliuojantį eglės viršūnėje, ir tuomet naudodamasis proga pasidėjau galvą ant rankų, užsikvempiau ant stalo, nes ji buvo tokia sunki, jog vos galėjau nulaikyti, ir galbūt ten sėdėdamas valandžiukę nusnūdau. Bet kai mano tėvas tarė: „Pakvailiojom ir gana, pats metas kibti į darbą, ar ne taip, Trunai?” — aš jį puikiausiai išgirdau, apsiseilėjęs atsakiau: „Tikrai pats metas”, pakėliau galvą, nusišluosčiau burną ir staiga pasijutau visai neblogai.

Per kiemą paskutinis nužengiau prie pašiūrės stengdamasis kuo mažiau šlubuoti, sandėliuke ant peties užsidėjau sielininko kablį ir užsimoviau virvės ritinį, mano tėvas taip pat paėmė kablį, du kirvius ir peilį su makštimi, o Francas — dalbą ir ką tik išgaląstą pjūklą, visa tai turėjome tame sandėliuke ir dar daugiau: ant vinių sienoje vienas šalia kito kabojo keli pjūklai ir plaktukai, du dalgiai, spaustuvai, pora oblių, įvairių dydžių kaltų ir visokių žnyplių, ten taip pat buvo kampuočių ir nemažai įrankių, su kuriais nebūčiau žinojęs ką veikti, nes ten pašiūrėje mano tėvas buvo prikaupęs daug turto ir jis brangino tuos įrankius, valė juos, šiūravo ir tepė visokiais tepalais, kad gerai kvepėtų ir ilgai tarnautų, ir kiekvienas daiktelis turėjo sau skirtą vietą, kur kabojo arba stovėjo, visada paruoštas naudoti.

Mano tėvas uždarė pašiūrės duris ir į spyną įkišo kaištį, tada trise vorele patraukėme taku prie upės ir dviejų rąstų rietuvių, po pažastimi ir ant pečių nešdamiesi įrankius, priekyje — mano tėvas, aš — paskutinis voroje. Saulė švietė ir tviskėjo upėje, patvinusioje po pastarųjų dienų liūčių, ir tai būtų galėjęs būti tobulas tos vasaros ir to, ką veikėme kartu, paveikslas, jei nebūčiau bjauriai šlubavęs viena koja, ir pasijutau, tarsi mano viduje, netoli sielos buveinės, kažkas pavargo, išseko ir dėl to mano blauzdos ir šlaunys staiga nebepajėgė pakelti tiek, kiek būtų turėjusios.

Kai nusileidome prie kranto, ant akmenų sudėjome įrankius, tėvas su Francu apėjo pirmąją rietuvę, sustojo vienas greta kito nugaromis į žvilgančią, pasišiaušusią upę ir pakreipę galvas, įsirėmę į šonus apžiūrėjo rąstus, kurie sunkiai slėgė du tvirtus statramsčius. Šiuos laikė nuožulniai įremti rąstai, tvirtai įspausti į žemę, ir sumanymas buvo toks, kad ištraukus atsparas ramsčiai turėjo nuvirsti į priekį, rąstų rietuvė — subyrėti ir visi rąstai nusiridenti ramsčiais nelyginant bėgiais žemyn į vandenį, jeigu teisingai apskaičiuotas atstumas ir nuolydis. O mano tėvo ir Franco nuomone, viskas buvo padaryta teisingai. Dabar jie atsiklaupė ir aplink įžambiai įremtų rąstų galus nukasė gargždą ir akmenis, kad būtų lengviau juos ištraukti. Baigę kasti abu paėmė po virvę, pritvirtino ją prie savo atsparos ir gerokai atsitraukė nuo rietuvės rankose laikydami virvės galą, nes nenorėjo stovėti kelyje, kai rąstai pajudės. Buvo daug būdų tai atlikti, o šitą išrado Francas. Jam dar niekad nepavykę vienu sykiu suvaryti visų rąstų į vandenį ir jis nemanąs, kad pavyksią šįkart, nes tam reikią labai ypatingo nuolydžio, taigi ir didžiulio svorio, velniškai tvirtų atsparų ir atramų, be to, ne pro šalį truputis sėkmės, o tuomet viskas tampa gan rizikinga. Betgi aišku: tas, kuris nori lengvo gyvenimo, retkarčiais turi smarkiai rizikuoti, pasakė Francas.

Dabar jie iš abiejų pusių įtempė virves, tvirtai įsispyrė auliniais į žemę ir garsiai choru suskaičiavo „Penki, keturi, trys, du, vienas, trauk!” ir iš visų jėgų sutartinai trūktelėjo taip, jog subraškėjo virvė, jiems ant kaktų iššoko gyslos ir patamsėjo veidų spalva. Ničnieko neįvyko. Atsparos liko kur buvusios. Francas dar kartą suskaičiavo atvirkščia tvarka ir suriko: „Trauk!” Ir jie vėl trūktelėjo stenėdami kaip vienas, bet niekas nepajudėjo, išskyrus abiejų vyrų veidus sukąstais dantimis ir akimis kaip siaurais plyšeliais. Tačiau kad ir kaip jie vaipėsi, kad ir kaip stipriai tempė, viskas perniek. Rąstai nė nekrustelėjo.

— Velnias, — nusikeikė mano tėvas.

— Prakeikimas, — atitarė Francas.

— Teks nukirsti juos kirviu, — pasakė tėvas.

— Pavojinga, — pertarė Francas, — visa velniava gali užgriūti mums ant galvų.

— Žinau, — atsakė tėvas.

Tada jie nuėjo prie įrankių krūvos, paėmę po kirvį grįžo prie rietuvės priekio ir puolė atsparas rankomis ir kūnais, pilnais susierzinimo, nes planas nenusisekė pirmuoju bandymu, o šiuo atžvilgiu jie buvo išpaikę, ir Francas vėl suriko „prakeikimas”, paskui pasiūlė:

— Kirskime sutartinai.

— Gerai, — sutiko mano tėvas ir jie pakeitė ritmą, prisiderino vienas prie kito ir kirvių kirčiai kaskart ėmė poškėti kaip vienas skardus trenksmas. Mačiau, kad jiems patinka taip dirbti, nes staiga Francas nusišypsojo ir nusijuokė, mano tėvas irgi išsišiepė ir aš norėjau būti toks kaip jie, turėti tokį draugą kaip Francas, su kuriuo sykiu galėčiau mojuoti kirviu, kurti planus, lieti prakaitą, juoktis ir kirsti vienu ritmu prie būtent tokios upės kaip ši, kuri amžinai buvo ta pati ir vis dėlto kitokia, kaip dabar, bet vienintelis galimas draugas dingo kaip į vandenį ir niekas jo nebeminėjo. Tiesa, turėjau tėvą, bet tai ne tas pats. Jis tapo žmogumi, turinčiu slaptą gyvenimą anapus to, kuris man buvo pažįstamas, ir galbūt dar vieną anapus slaptojo, ir aš nebežinojau, ar galiu juo pasitikėti.

Dabar jis pagreitino ritmą šalia rietuvės, Francas nuo jo neatsiliko ir mano tėvas taip pat susijuokė, dar smarkiau ėmė švytuoti kirviu ir staiga išgirdau triokštelėjimą ten, kur pataikė kirvis. Jis suriko „Bėk, po šimts!” ir ūmiai apsisukęs metėsi į šoną. Francas garsiai nusijuokęs pasekė jo pavyzdžiu. Abi atsparos perlūžo viena po kitos. Jos susivožė ir ramsčiai puikiausiai nuvirto į priekį, kaip ir planuota, ir tuomet rietuvė sugriuvo su šimto sunkių varpų gausmu, per mišką ir virš vandens nuėjo skardas, bent pusė rąstų nučiuožė žemyn ir beveik šokte sušoko į upę. Vanduo pakilo piestu, buvo įspūdingas rąstų ir vandens plakinys ir aš džiaugiausi, kad galiu ten būti ir tai matyti.