Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Prašom, stalas padengtas.

— Ačiū, ačiū, — padėkoja jis ir uždaro malkų dėžės dangtį, mes susėdame prie stalo, mažumėlę drovėdamiesi, ir puolame valgyti.

Pirmąsias minutes nepratariame nė žodžio. Skanu kaip niekad ir aš nesusilaikęs nueinu prie duoninės pažiūrėti, ar šįkart nupirkau kitokios duonos nei įprastai, bet duona ta pati. Vėl atsisėdu, valgau toliau ir turiu pripažinti, jog mėgaujuosi. Bandau save pristabdyti, kad neprisikimščiau per greitai, o Larsas valgo kaip valgęs, nudelbęs akis į lėkštę. Man gerai ir taip, nejaučiu jokio poreikio bendrauti, tačiau jis pakelia galvą ir išrėžia:

— Iš tikrųjų tai aš turėjau perimti ūkį.

— Kokį ūkį? — perklausiu, nors tėra vienas ūkis, apie kurį jis gali kalbėti.

Bet mintimis buvau nuklydęs kitur ir klausiu save, ar štai toks tampi ilgai gyvendamas vienas, gali nei iš šio, nei iš to prabilti minčių sekos viduryje, pamažu nelieka skirtumo tarp kalbėjimo ir nekalbėjimo, amžinas vidinis pokalbis su savimi nejučia pereina į pokalbį su saujele žmonių, su kuriais dar bendrauji, o kai vienas gyveni pernelyg ilgai, riba, skirianti vieną kalbėjimo būdą nuo kito, nublunka ir nebepastebi, kada tą ribą peržengi. Ar taip atrodo mano ateitis?

— Ūkį namie. Kaime.

Norvegijoje gal šimtas tūkstančių kaimų ir dabar esame viename iš jų, betgi aišku, aš žinau, kurį jis turi omenyje.

— Tikriausiai stebiesi, kodėl gyvenu čia, o ne kaime, iš kurio esu kilęs? — pasako jis.

Tiesą sakant, apie tai negalvojau arba ne taip, kaip jis įsivaizduoja, bet gal būčiau turėjęs stebėtis. Man labiausiai nedavė ramybės klausimas, kaip po tiek metų galėjau atsidurti toje pačioje vietoje kaip jis. Kaip tai įmanoma.

— Na taip, truputį, — atsakau.

— Aš turėjau jį perimti, juk buvau vienintelis namuose. Junas buvo jūroje, Odas negyvas, visą gyvenimą plušau tame ūkyje, kiekvieną mielą dieną, net atostogų neturėjau, kaip žmonės dabar išsirūpina. Mano tėvas taip ir negrįžo, susirgo. Niekas nesuprato, kas iš tikrųjų jam atsitiko. Jis susilaužė koją ir petyje kažkas lūžo, jį išvežė į Inbiugdos ligoninę, buvo keturiasdešimt aštuntieji, pats prisimeni tuos metus, aš tuomet buvau dar vaikas. Bet jis nebepasirodė. Prabėgo daug metų ir tada sugrįžo Junas, iš jūros. Aš jo neatpažinau. Atrodė, kad jų nebėra, nė vieno iš jų. Negalvojau apie juos. O tada vieną dieną Junas lyg niekur nieko parėjo keliu nuo autobuso, įžengė pro duris ir pareiškė, kad yra pasiruošęs perimti ūkį. Jam buvo dvidešimt ketveri. Tai esanti jo teisė. Motina nepasakė nė pusės žodžio, ji nesikišo ir neužstojo manęs, bet pamenu jos žvilgsnį tuomet, kaip ji vengė į mane pažiūrėti. Tas ūkis man buvo viskas, nieko daugiau nemokėjau. Junas pasakė pavargęs nuo jūros, viską pamatęs. Galimas daiktas. Per tuos metus atsiuntė keletą atvirukų, iš Port Saido ir panašių vietų; Adeno, Karačio, Madraso, na žinai, tokių vietų, kurios nieko nesako, kol neatsiverti mokyklinio atlaso. Motorlaivis Tijuka vadinosi vienas iš laivų, gerai prisimenu tuos vokus, nes laivo pavadinimas būdavo atspaustas ant priekio ir niekada nebuvau regėjęs panašaus vardo. Junas neatrodė sveikai, jei nori žinoti. Sulysęs, vieni kaulai ir oda, kaip jis gali ūkininkauti, pamaniau. Priminė narkomaną, kokių šiandien pilna Osle, buvo nervingas ir ūmus. Bet nieko negalėjau padaryti. Jis turėjo tokią teisę.

Tada Larsas nutyla. Jam tai buvo ilga kalba. Jis valgo toliau, ne taip godžiai kaip aš, bet ir jam skanu. Įpilu į jo puodelį kavos, pasiūlau pieno ir jis paėmęs geltoną ąsotėlį šliukšteli ant viršaus, vis dar tylėdamas baigia valgyti ir, kai lėkštė ištuštėja, paklausia, ar galima užsirūkyti kambaryje, aš atsakau „taip, žinoma” ir jis susisuka suktinę iš tabako mišinio raudoname pakelyje, prisidega, patraukia ir įsistebeilija į degantį cigaretės galiuką, taigi galiu įterpti klausimą:

— Ką darei tuomet?

Larsas pakelia nuo cigaretės akis, įsikiša ją į burną, giliai užsitraukia ir pamažu išpūsdamas dūmus parodo groteskišką grimasą, tarsi norėdamas pasislėpti po juokdario kauke, ir tai taip netikėta, jog apstulbstu ir lieku sėdėti atvipusiu žandikauliu, man dar neteko jo tokio matyti. Vaizdas išties keistai komiškas: primena cirko klouną, kuris nori pravirkdyti žiūrovus, nors ką tik visi plyšo juokais, Čaplino karikatūrą ar kitą iš senųjų nebyliojo kino žvaigždžių, gal tą, kuris nuolat žvairakiuoja, ir Larso veidas tikrai kaip guminis, bet negaliu iš to juoktis. Jis suspaudžia lūpas į brūkšnį, smarkiai sumerkia akis ir tada visą veidą perkreipia keturiasdešimt penkis laipsnius į dešinę ir paausiu žemyn, arba taip bent atrodo, ir veido bruožai, kurie man pradėjo darytis pažįstami, išnyksta raukuose ir gerą valandėlę jis išbūna susiraukšlėjęs, kol praveria akis ir kiekvieną veido dalį grąžina į vietą, iš burnos tebeleisdamas dūmus, o aš taip ir nežinau, kokį spektaklį ką tik mačiau. Jis sunkiai įtraukia oro ir vėl iškvepia, įsmeigia į mane drėgną žvilgsnį ir prabyla:

— Aš išvažiavau. Tą dieną, kai man sukako dvidešimt. Nuo to laiko nebuvau grįžęs namo. Nė penkioms minutėms.

Mano virtuvėje stoja tyla, Larsas tyli ir aš tyliu, paskui pratariu:

— Na, ir velniava.

— Savo motinos nemačiau nuo tada, kai man buvo dvidešimt metų, — pasako jis.

— Ar ji dar gyva? — paklausiu.

— Neįsivaizduoju, — atsako Larsas. — Nesidomėjau.

Žiūriu pro langą. Abejoju, ar tikrai noriu ką nors apie tai žinoti. Pajuntu, kaip ant manęs nusileidžia didžiulis nuovargis, apgaubia mane ir prislegia. Juk klausinėju tik dėl to, jog manau privalęs klausti, nes Larsui akivaizdžiai svarbu visa tai man papasakoti, ir tai juk domina mane ne vienu atžvilgiu, jeigu tik jis nutuoktų, bet galiausiai nebesu tikras, ar iš tiesų noriu ką nors apie tai žinoti. Tai užima per daug vietos. Man pasidarė sunku susikaupti, nes susitikimas su Larsu išmušė mane iš pusiausvyros ir mano planas, susijęs su šia vieta, tampa miglotas, beveik nesvarbus akimirkomis, kai negaliu susikaupti, belieka tai pripažinti. Mano nuotaika tai pakyla, tai nusileidžia kaip keltuvu, per porą valandų nuo pastogės iki rūsio, ir mano dienos dabar ne tokios, kokias jas vaizdavausi. Menkiausia kliūtis kelyje, ir aš išpučiu ją iki katastrofos mastų. Nereiškia, kad tas beržas buvo menkas, ne tai turiu omenyje, ir nereiškia, jog kas nors nenusisekė, dar ir kaip nusisekė, padedant Larsui, bet juk iš tikrųjų norėjau būti vienas. Spręsti problemas vienas, pamažėle, pasitelkęs blaivų protą ir gerus įrankius, kaip galbūt mano tėvas tuokart kalnų ganyklos trobelėje: imdavosi vienos užduoties per kartą, įvertindavo ją, atitinkama tvarka išsidėliodavo reikalingus įrankius, pradėdavo nuo vieno galo ir judėdavo prie kito mąstydamas, darbuodamasis rankomis ir mėgaudamasis tuo, ką daro, kaip ir aš noriu mėgautis tuo, ką darau: įveikti kasdienius išbandymus, kurie kartais būna ganėtinai keblūs, bet turi aiškias ribas, pradžią ir pabaigą, ir aš galiu tai aprėpti, paskui atėjus vakarui jausti nuovargį, bet ne išsekimą, ir iš ryto pabusti pailsėjęs, išsivirti kavos, pakurti krosnį, pro langą stebėti, kaip virš miško ežero pusėje sušvinta raudona žara, apsirengti ir išeiti pasivaikščioti su Lyra, o tada imtis darbų, kuriuos nusprendžiau nuveikti tą dieną. Štai ko aš noriu ir žinau, kad galiu, kad turiu tai savyje, gebėjimą būti vienas, ir man nieko nereikia bijoti. Per savo gyvenimą daug visko pamačiau ir beveik viską patyriau, nors ir neketinu čia leistis į smulkmenas, mane taip pat lydėjo sėkmė, buvau berniukas su auksinėmis kelnaitėmis, tik dabar būtų ne pro šalį truputį pailsėti.