Пер Петтерсон - Vogti arklius

Francas stovėjo savo namų virtuvėje atsidaręs langą, nes parėjęs iš darbo miške smarkiai pakūrė krosnį ir dabar kambaryje buvo taip karšta, jog reikėjo pravėdinti. Tebebuvo šviesu, jis rūkė mėgindamas prisiminti, kodėl nevedė. Apie tai susimąstydavo kiekvienais metais, kai atslinkdavo šalčiai, galvodavo iki Kalėdų ir dar truputį, bet po Naujųjų tas mintis išmesdavo iš galvos. Kaltas buvo ne pasiūlos trūkumas, tačiau stovėdamas ten prie atviro lango ir rūkydamas jis niekaip negalėjo prisiminti priežasties ir kaip tik tuomet atrodė beprasmiška gyventi vienam. O tada jis išgirdo anapus upės dideliu greičiu atbirbiant motociklą. Už penkiasdešimties metrų nuo jo namo buvo tiltas, o kitoje pusėje, dar už dvidešimties metrų, stovėjo pažvarbęs sargybinis ilga pilkžale miline su automatu, kyšančiu iš už peties, ir nuobodžiavo. Jis taip pat išgirdo motociklą, pasisuko į tolydžio stiprėjantį garsą ir žengė kelis žingsnius priešpriešiais. Dabar Francas pastebėjo tolumoje iš už krūmyno išnyrant motociklininko galvą su šalmu ir netrukus buvo matyti visas motociklas, vairuotojas — užsigulęs ant vairo, kad sumažintų oro pasipriešinimą, ir iki kryžkelės liko vos keli šimtai metrų. Visą dieną buvo ūkanota ir apsiniaukę, bet dabar, prieš pat laidą, pietvakariuose staiga išlindo saulė ir smailiu, nuožulniu kampu į slėnį nukreipė auksinius spindulius apšviesdama upę ir viską, kas ant vandens, ir pasiuntė akinamą šviesą Francui į akis pažadindama jį iš minčių apie galimas vedybas ir ilgą virtinę šviesiaplaukių ir tamsiaplaukių kandidačių, kurios, jo galva, rikiavosi eile, ir staiga jis suvokė, ką iš tikrųjų mato tenai ant kelio. Jis nuspriegė cigaretę pro langą, ūmiai apsisuko, nuo diržo traukdamas peilį puolė į priemenę ir parklupęs suvyniojo skudurinį takelį. Grindyse buvo plyšys, į kurį jis suvarė peilio ašmenis ir trūktelėjo, tada iššoko keturios sujungtos grindų lentos, jis padėjo jas į šoną ir įkišo ranką į slėptuvę po grindimis. Visada žinojo, kad ši diena ateis. Buvo pasiruošęs. Tik svarbu nedelsti ir jis nedelsė nė akimirkos. Iš mažos slėptuvėlės iškėlė detonatorių, skubiai patikrino, ar laidai vietoje ir nesusisukę, pasistatė jį tvirtai tarp kelių, stipriai suspaudęs rankenėlę vieną kartą giliai įkvėpė ir tada ją nuspaudė. Jo namas sudrebėjo ir subarškėjo langai, jis išpūtė orą, pastatė detonatorių atgal į slėptuvę, keturkampę angą uždengė grindų lentomis, kumščiu įkalė jas į vietą ir vėl užtiesė skuduriniu takeliu, kad viskas atrodytų kaip vos prieš akimirką. Jis atsistojo ir pribėgęs prie lango pažiūrėjo į lauką. Tiltas buvo išlakstęs į šipulius, bet medinės jo dalys vis dar sūkuriavo ore tarsi sulėtintame filme, leisdamosi žemyn po sprogimo staiga stojusioje tyloje, ir vienos nuolaužos keistai be garso atsitrenkė į akmenis prie kranto, kitos sukritusios į vandenį nuplaukė pasroviui ir Francui atrodė, lyg jis visa tai stebėtų pro stiklą, nors langas buvo praviras.

Kitapus sugriauto tilto nosimi į žemę kniūbsčias sniege gulėjo sargybinis, gerokai toliau nuo tos vietos, kur Francas jį matė paskutinį sykį. Motociklas nespėjo laiku privažiuoti, dabar jis sulėtino greitį, kone dvejodamas pririedėjo prie kūno sniege ir sustojo. Vairuotojas nulipo nuo motociklo, nusivožė nuo galvos šalmą, pasikišo jį po pažastimi tarsi eidamas į pakasynas, žengė paskutinius metrus iki sargybinio ir atsistojo šalia nulenkęs sprandą. Vėjo gūsis pašiaušė jam plaukus. Buvo dar vaikas. Jis priklaupė priešais galbūt geriausią savo draugą, bet tuomet sargybinis pasikėlė ant rankų ir kelių, gyvut gyvutėlis. Jis sustingo toje padėtyje, matyt, vemdamas, paskui pasiremdamas automatu atsistojo ant kojų, motociklininkas taip pat pakilo ir pasilenkęs į priekį kažką jam pasakė, bet sargybinis papurtė galvą ir parodė į savo ausis. Jis nieko negirdėjo. Abu atsigręžė ir pasižiūrėjo į tiltą, jo nebebuvo, tada nulėkė prie motociklo, sargybinis įsėdo į lopšelį, vairuotojas užšoko ant sėdynės, vėl užvedė motociklą ir nubirzgė. Ne į sodybą, kur jie buvo apsistoję su likusia patrulio dalimi, bet atgal keliu, kuriuo jis ką tik atvažiavo, ir jis tiek mynė akceleratorių, kiek tik užteko drąsos, nors su keleiviu lopšelyje motociklas judėjo sunkiau, bet paskui įsismagino, greitis išaugo ir po kelių minučių važiuodami pro Barkaldo sodybą jie jau varėsi išties sparčiai. Netrukus jie išsuko iš kelio ir abu sunkiai pasviro į šoną kaip burlaivyje pučiant stipriam vėjui, kad neapsiverstų posūkyje. Lopšelis akimirką pakilo nuo žemės ir juodu pasišokinėdami nulėkė per apsnigtą pievą tiesiai į tvorą ir vartelius, kurių nesivargino atidaryti, tačiau su trenksmu pranėrė stačiai, taip, jog lentų atplaišos išlakstė į visas puses ir keletas stuktelėjo jiems į šalmus, bet jie nesustojo, nors vos pralindo pro vartelių stulpus. Tada jie nudardėjo per pievą palei pat spygliuotą vielą, pro šalį šmėžuojant tvoros basliams, ir motociklas, šokinėdamas per kupstus, mėtomas į šalis, ėmė artėti prie upės taku, kuriuo eidavo mano tėvas, kai jam reikėdavo į parduotuvę pasiimti „pašto”, kur ir aš eidavau, tik po ketverių metų, kartu su savo draugu Junu, kuris vieną dieną tiesiog dingo iš mano gyvenimo, ir taip atsitiko dėl to, kad vienas jo brolis iš savo gyvenimo pašalino kitą paėmęs šautuvą, kurio saugiklį jis, Junas, buvo pamiršęs nuspausti. Tuomet buvo vidurvasaris, jis atsakė už brolių priežiūrą ir per vieną akimirką viskas pasikeitė ir tapo sugadinta.

Kitapus upės Juno mama kaip tik prisiyrė prie kranto šalia valties, kuria naudojosi mano tėvas, ir iššoko į krantą, kad patrauktų savo valtį aukščiau, kiek buvo būtina, kad jos nenuneštų srovė ir netyčia nenuplukdytų į kitą pusę, kur verčiau jos nebūtų, o kostiumuotasis nekantriai atsistojo ir negrabiai pabandė iššokti, jai dar nebaigus. Jam nepasisekė. Vyriškis nugriuvo į priekį, kai ji truktelėjo valties pirmagalį, ir į suolelį susitrenkė galvą, nes, užuot ištiesęs rankas, laikė apsikabinęs kuprinę. Dabar Juno mama buvo arti ašarų.

— Trauk jus velniai, nejau nieko negalite padaryti tinkamai?! — užriko Juno mama, kuri per savo gyvenimą vargu ar nors kartą buvo nusikeikusi, o juk žinojo, kad šaukti nevalia, tačiau nesusilaikė, tada tvirtai suėmė jį už švarko ir kaip maišą išvilko iš valties. Atsitiesusi pamatė ir išgirdo motociklą, atbirbiantį per pievą kitame upės krante, ir mano tėvas išpuolė iš pašiūrės prie kalnų ganyklos trobelės, nes taip pat išgirdo motociklą ir iškart suprato, jog kažkas negerai. Jis išvydo juos tako gale prie vandens, kepurėtą ir pirštinėtą Juno mamą ir nepažįstamą kostiumuotą vyriškį keturpėsčią šalia valties, ir motociklą, kuris dabar sustojo prieš paskutinį kranto nuolydį, kur žvirgždas ir akmenys.

— Stokitės! — suriko Juno mama kostiumuotajam į ausį ir šis stengėsi kiek įmanydamas, jos tempiamas už švarko, o vaikinas vokiška uniforma šūktelėjo Kalti čiuoždamas nuo kalniuko su sargybiniu ant kulnų ir ar gali būti, kad jis maldaujamai pridūrė „prašau” vokiečių kalba? Francas taip teigė, buvo tuo įsitikinęs: Bitte, bitte, šaukęs jis, jaunasis kareivukas. Šiaip ar taip, jie sustojo prie vandens krašto ir neketino bristi. Buvo per šalta, per gilu, o plaukdami kurį laiką jie būtų bejėgiai taikiniai ir dėl srovės, kuri šiuo metų laiku nebuvo itin srauni, bet ganėtinai stipri, kitą krantą vis tiek pasiektų kur kas toliau. Jiems už nugarų ant kalniuko pukšėdamas kaip uždusęs žvėris stovėjo motociklas, jie nuo pečių nusiėmė automatus, o mano tėvas sušuko „Bėkit, po galais!” ir pats pasileido tekinas, žemyn prie upės tarp medžių, kurių niekas dar nebuvo iškirtęs, zigzagais, slėpdamasis už storų kamienų, ir kaip tik tuomet kareiviai kitame krante pradėjo šaudyti. Iš pradžių paleido kelis įspėjamuosius šūvius virš galvų tuodviem, kurie pernelyg lėtai judėjo nuo valties, jie išgirdo kulkas susmingant į medžių kamienus su triuškinama jėga ir ypatingą garsą, jo ji niekada nepamiršianti, vėliau pasakiusi Juno mama. Dar niekas nebuvo jos taip išgąsdinęs kaip būtent tas garsas, atrodė, lyg eglės dejuotų, o tada jie ėmė šaudyti iš rimtųjų ir iškart pataikė į kostiumuotąjį. Tamsus kostiumas baltame krante buvo ryškus taikinys, vyriškis paleido iš rankų kuprinę, susmuko ant sniego ir pasakė, veikiau sau ir taip tyliai, jog Juno mama vos išgirdo: