Пер Петтерсон - Vogti arklius

Bet Juno mama atsiirdavo aukštyn upe ir po vieną, ir po du kartus per savaitę, su valgiu arba be valgio, su „paštu” arba be „pašto”, kad pabūtų savotiška virėja mano tėvui ir šis galėtų pasistiprinti visaverčiais pietumis, nesusirgtų ir nenusilptų nuo vienodo maisto, kurio paprastai griebiasi vyrai, gyvenantys vieni, ir neatsitiktų taip, kad nebegalės atlikti jam skirto darbo. Bent taip kalbėjo Barkaldas užsukęs į parduotuvę.

Juno tėvas laikėsi nuošalyje. Jis nebuvo nusiteikęs priešiškai, to niekada nepasakė kam nors girdint, bent ne prie Franco, tačiau su „transportu” nenorėjo turėti nieko bendra. Kaskart, kai turėdavo kas nors įvykti, jis nusukdavo akis į šalį, taip pat nežiūrėdavo, kai jo žmona su pintine rankoje nueidavo prie upės ir įsėsdavo į raudoną valtį, kad nusiirtų pas mano tėvą. Jis nusuko žvilgsnį net tada, kai į jo daržinę prietemoje buvo tylutėliai atvestas nepažįstamas žmogus, apsikabinęs kietai suveržtą lagaminą, su miestiška skrybėle ant galvos, sėdėjo ten vienui vienas ant vežimo rato, praradęs laiko pojūtį ir nebylus, netinkamais drabužiais, ir laukė, kol sutems. Kai tas pats vyras nakčia valtimi buvo išplukdytas aukštyn upe, prieš tai be garso per kiemą nuvestas iki prieplaukos, nepratarus nė žodžio ir neuždegus jokios švieselės, jis taip pat nieko nesakė: nei tuomet, nei kada nors vėliau, nors tas žmogus buvo pirmas iš virtinės kitų ir nebe vien paštas per kaimą pasiekdavo Švedijos sieną.

Buvo vėlyvas ruduo, pasnigę, bet vanduo niekur dar neužšalęs ir tebebuvo galima irtis upe. Ir tai gerai, nes vieną ankstyvą rytą, — Franco žodžiais tariant, gaidžiui dar nenušokus nuo laktos, — pagrindiniame kelyje patamsiais buvo išlaipintas vyras su kostiumu ir jis su savo kuprine ant nugaros sodybos keliuku per sniegą atbrido į Juno ir jo šeimos kiemą. Žmogus avėjo vasariniais plonapadžiais pusbačiais, mūvėjo plačias kelnes ir beviltiškai šalo, o jo kojos taip smarkiai tirtėjo, jog klešnės banguote bangavo nuo klubų iki lengvo apavo, kai Juno mama išėjo pro duris su šaliku ant pečių ir pledu po pažastimi. Tai buvęs keistas vaizdas, papasakojo ji Francui grįžusi namo iš Švedijos keturiasdešimt penktųjų gegužę, beveik kaip cirko numeris. Ji padavė jam pledą ir paliepė eiti į daržinę, kur jis turėjo ištūnoti šiene visas šviesias dienos valandas, kol ateis vakaras, maždaug dvylika valandų, nes temo apie penktą valandą ir buvo penkios valandos, kai jis atėjo keliu. Bet žmogelis to nepakėlė. Daržinėje, pasak Juno mamos, jam pasimaišė protas: apie antrą valandą jis sugniužo ir ėmė siautėti. Šūkčiojo visokias nesąmones, švaistėsi aplinkui su geležiniu strypu taip, jog nuo stogo atramų biro šipuliai ir lūžinėjo šieno vežimo virbai. Jis buvo gerai girdimas kieme ir kas nors galėjo jį nuklausyti paupyje, nes oras buvo tykus ir šūksniai toli sklido vandeniu, arba nugirsti apačioje ant kelio, kuriuo vokiečiai pravažiuodavo mažiausiai du tris kartus per dieną, stengdamiesi būti kiek įmanoma budresni. Dar ir gyvuliai ėmė nerimti greta esančiame tvarte. Bramina prunkštė ir trypė kanopomis, garduose mykė karvės, tarsi netrukus būtų pavasaris ir jos prašytųsi į ganyklą, — tučtuojau reikėjo kažko imtis.

Jis turėjo dingti iš tos daržinės. Jį tučtuojau reikėjo išplukdyti aukštyn upe. Bet lauke buvo šviesu ir toli matyti, nes medžiai be lapų ir žemė padengta sniegu, ant kurio išryškėjo visi kontūrai, o pirmoji upės atkarpa nuo kelio — kaip ant delno. Šiaip ar taip, jį reikėjo išgabenti. Junas dar nebuvo grįžęs iš mokyklos, dvyniai žaidė virtuvėje. Ji girdėjo, kaip jie kvatoja, ritinėjasi ant grindų ir juokais pešasi, jie visada taip. Ji patyliukais apsirengė šiltais drabužiais, apsimovė kepurę ir pirštines, nulipo laiptais ir per kiemą pasuko prie daržinės, o jos vyras, snaudęs ant kušetės, pabudo ir atsikėlė ir, nors ganėtinai aišku, kad užgriebiu per daug, nes nieko apie tai negaliu žinoti, vis dėlto esu įsitikinęs, kad į kambarį įslinko nepažįstama būtybė, panaši į šmėklą, kuri ištempė jį iš lovos ir įstūmė į priemenę, kur kabojo plika lemputė, niekada negesinama, nes turėjo šviesti mažame langelyje, kad žmonės naktį rastų kelią per tamsą, ir jo ilgabarzdžio tėvo nuotrauka kabojo virš vagių eilės auksiniuose rėmeliuose, ir jis liko stovėti suglumęs vienomis kojinėmis ten, kur į išorę atsivėrė durys, o jos ir turėjo atsiverti į išorę, kad per pūgą į vidų nepripustytų sniego, ir dabar jis išvis neįstengė nukreipti žvilgsnio į šalį, tik spoksojo ton pusėn, kur jos nueita. Ji aiškiai pajuto nugara, kad jis ten stovi, ir tai ją nemaloniai nustebino, it bloga lemiantis ženklas, bet ji neatsigręžė, tik ištraukė iš spynos kaištį, atidarė plačias daržinės duris, įžengė vidun ir ilgam dingo. Jis tebestovėjo kur stovėjęs ir stebeilijo. Galiausiai ji išėjo su nepažįstamu vyru pridurmais, ji su šiltais aulinukais ir striuke, jis — su vasariniais pusbačiais, kostiumu ir pilka kuprine ant nugaros. Po kostiumo švarku jis buvo pasirengęs megztinį ir švarkas tapo ankštas, išsipūtęs ir nėmaž nepuošnus. Smogiamojo ginklo jis nebeturėjo ir jinai jį kone veste vedė, dabar jis buvo nuolankus, beveik išglebęs, kaip guminis, galbūt išsekęs po iškrovos, kuriai nebuvo pasiruošęs. Viduryje kiemo palei gyvenamąją pasukusi prieplaukos link, ji staiga atsigręžė ir pažvelgė atgal. Ant sniego ryškiai žymėjo jų pėdos, iš pradžių nepažįstamojo pėdsakai sodybos keliuku, paskui jos pačios, nuo namo, ir galiausiai — abiejų, nuo daržinės iki vietos, kur jie dabar stovėjo. Miestiškų vasarinių pusbačių atspaudai krito į akis ir nepanėšėjo į nieką, ką galėjai matyti šiuose kraštuose tokiu metų laiku, ir ji kažką mąstė dėbsodama į žemę ir kandžiodama lūpą, kol vyriškis nebeapsikentęs ėmė tempti ją už striukės rankovės.

— Eime, mums reikia paskubėti, — paragino jis tyliu, laibu balseliu, visai kaip išpaikintas vaikas.

Ji pažiūrėjo į savo vyrą, kuris tebestovėjo tarpduryje. Jis buvo stambus vyras, užstojo visą durų angą, pro ją neprasprūdo jokia šviesa. Ji pasakė:

— Tau teks pereiti jo pėdomis. Neturi kitos išeities.

Sulig tais žodžiais jo veidas suakmenėjo, bet ji to nepamatė, nes kostiumuotasis nenustygo, paleido jos ranką ir jau buvo beveik šalia prieplaukos, tad ji nuskubėjo iš paskos ir abu užsuko už namo kampo ir dingo iš akių.

Jis stypsojo vienomis kojinėmis ir žiūrėjo į kiemą. Pro tylą išgirdo, kaip jie sulipo į valtį ir į lizdus buvo įmauti irklai, slopų pliaukštelėjimą, kai šie pirmą kartą palietė vandens paviršių, ir ritmišką girgždesį geležiai trinantis į medį, kai jo žmona pradėjo irkluoti tvirtomis rankomis, kurias jis taip gerai pažinojo iš nesuskaičiuojamų glamonių per prabėgusias naktis ir metus. Ji plaukė aukštyn upe, kad dar kartą aplankytų vyrą iš Oslo, kuris buvo kalnų ganyklos trobelėje. Kaskart, kai kas nors būdavo ne taip, ji turėdavo plaukti tenai, kaskart, kai laukdavo kas nors svarbaus, ji turėdavo plaukti tenai, o dabar valtyje plukdė drebantį vėplą, veikiausiai iš to paties miesto, ir tai — vidury dienos, ant sniego krintant aštriai šviesai, ir jis paskutinį sykį metė žvilgsnį į kiemą padaręs sprendimą, dėl kurio vėliau gailėsis, tada uždarė duris, įėjo į svetainę ir ten atsisėdo. Dvyniai tebežaidė virtuvėje, jis gerai girdėjo juos pro sieną. Jie juk manė, kad viskas taip pat kaip seniau.

11

Ilgai sėdžiu ant suoliuko ir žvelgiu į ežerą. Lyra lakstinėja aplinkui. Nežinau, kas darosi. Kažkas nuslenka nuo manęs. Blogumas dingsta, mintys nuskaidrėja. Jaučiuosi besvoris. Tai tarsi būti išgelbėtam. Nuo grėsmės žūti jūroje, nuo įkyrių minčių, nuo blogųjų dvasių. Egzorcistas pabuvo čia ir vėl iškeliavo, pasiimdamas visą mėšlą. Kvėpuoju laisvai. Tebeturiu ateitį. Pagalvoju apie muziką. Turbūt reikės įsigyti kompaktinių plokštelių grotuvą.