Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Viskas bus gerai. Tu žinai, kur tau reikia išlipti prie Elveriumo stoties, kurioje pusėje važiuoja traukinys ir kada važiuoja.

Ir šitaip jis kalbėjo toliau, suminėdamas dar daugiau detalių, ir visa sakė taip, tarsi tai būtų turėję kokią nors prasmę, tarsi aš, penkiolikmetis, nebūčiau sugebėjęs įveikti tos kelionės vienas ir be nurodymų. Iš tikrųjų jaučiausi kur kas vyresnis, bet nežinojau, kaip tai parodyti, o jei ir būčiau žinojęs, vargu ar jis būtų galėjęs tai pripažinti.

— Na, ir vasara, — pasakė, — žinau, kad man pritarsi.

Jis tebestovėjo man už nugaros, laikydamas ranką ant mano plaukų, bet jų nebekedeno, tik laikė stipriai suspaudęs ir man beveik skaudėjo, tik kažin ar jis suprato, o aš nesakiau, kad paleistų. Jis vėl pasilenkė į priekį ir pridūrė:

— Bet toks gyvenimas. Mokaisi, kai aplink kažkas vyksta. Ypač tavo amžiaus. Tiesiog turi įsileisti įspūdžius į save, prisiminti ir apie tai pamąstyti, nepamiršti ir niekada nelaikyti širdyje apmaudo. Tu turi teisę mąstyti. Supranti?

— Taip, — garsiai ištariau.

— Supranti? — pakartojo jis, aš dar kartą atsakiau „taip” ir linktelėjau galva, o tada jis suvokė, kaip stipriai laiko mane už plaukų, ir paleido juos nusijuokdamas tyliu juoku, kurio negebėčiau paaiškinti, nes juk nemačiau jo veido. Girdėjau, ką jis pasakė, bet nežinojau, ar suprantu. Kaip būčiau galėjęs? Ir nesupratau, kodėl jis pavartojo būtent tuos žodžius, bet mąsčiau apie tai tūkstantį kartų vėliau, nes netrukus jis apsuko mane suėmęs už peties, dar kartą ranka perbraukė man per plaukus ir kiek prisimerkęs pažiūrėjo man į akis su lengva šypsenėle lūpose, kuri man taip patiko. Jis tarė:

— Dabar tu išvažiuosi šituo autobusu, Elveriume persėsi į traukinį ir grįši namo į Oslą, aš užbaigsiu čia visus reikalus, o tada parvažiuosiu. Ar gerai?

— Taip, — atsakiau. — Gerai.

Ir pilvo apačioje pajutau stingdantį šaltį, nes nebuvo gerai. Tuos žodžius girdėjau nebe pirmą kartą ir vėliau labiausiai man nedavė ramybės klausimas, ar atsitiko kas nors, kas nepriklausė nuo jo valios, ar jis jau tuomet žinojo, kad niekada neparvažiuos. Kad matomės paskutinį kartą.

Žinoma, aš įlipau į autobusą, atsisėdau ant sėdynės su kuprine ant kelių ir atsigręžęs įsižiūrėjau pro autobuso langą į parduotuvę ir tiltą per upę, ir į savo tėvą, aukštą, prakaulų, juodaplaukį, stovintį mirgančiuose šešėliuose po ąžuolu, ir į dangų, kuris dar niekad nebuvo toks platus ir sodriai žydras kaip tą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų vasarą virš būtent to kaimo, ir tuomet autobusas dideliu vingiu išriedėjo į kelią. Prispaudžiau nosį prie stiklo ir spoksojau į dulkių debesį, kuris iš lėto pakilo už lango, paslėpdamas mano tėvą pilkai rudame sūkuryje, ir dariau viską, ką privalu daryti tokioje situacijoje, tokioje scenoje: skubiai atsistojau ir autobuso viduriu tarp sėdynių nulėkiau iki galinės sėdynės, klūpsčias užšokau ant jos, prispaudžiau delnus prie stiklo ir stebeilijau į kelią, kol parduotuvė, ąžuolas ir mano tėvas išnyko už posūkio, ir viską atlikau tarsi vykdydamas tikslius režisieriaus nurodymus visiems gerai žinomame filme, kurio branduolį sudaro lemtingas atsisveikinimas, ir pagrindinio veikėjo gyvenimas pasikeičia visiems laikams, pakrypsta nauja, netikėta linkme, kuri ne visuomet itin maloni, ir visi sėdintieji kino salėje puikiai žino, kas bus toliau. Vieni ranka užsidengia burną, kiti varvindami ašaras kandžioja savo nosines, treti veltui stengiasi nuryti skersai gerklės atsistojusį gumulą, primerktomis akimis žiūrėdami į ekraną, kuriame vaizdas susilieja į spalvų raizginį, dar kiti taip baisiai įsiutę, jog vos neatsistoja ir neišeina iš salės, nes kai ką panašaus patyrė savo gyvenime ir niekada už tai neatleido, o vienas iš jų tamsoje pašoka iš savo vietos ir sušunka „Sumautas šmiki!” vyrui po ąžuolu, kuris dabar į žiūrovus atsukęs pakaušį, sušunka tiek nuo savęs, tiek nuo manęs, ir aš padėkoju už paramą. Bet esmė juk tokia, kad aš tą dieną nežinojau, kas bus toliau. Niekas man to nepasakė! Ir aš neturėjau jokios galimybės žinoti, ką reiškė toji mano ką tik išgyventa scena. Aš tik laksčiau tarp savo sėdynės ir galinio lango, staiga apimtas neaiškaus nerimo: atsisėdu, vėl atsistoju, pavaikštau autobuso viduriu, prisėdu kur kitur, iš naujo pašoku — ir taip blaškiausi, kol buvau vienas autobuse. Mačiau, kaip vairuotojas seka mane akimis veidrodėlyje, vairuodamas autobusą vingiuotu žvyrkeliu, akivaizdžiai suirzęs, bet jis nesiliovė nebyliai spoksojęs. Vėliau stotelėje, pusiaukelėje iki Inbiugdos, kur upė padariusi lankstą išnyksta miške Švedijos link, įlipo dvi šeimos su vaikais, šunimis ir sunkiais maišais, o viena moteris — su višta narvelyje, kuri kudakavo kaip užsukta, ir tuomet prisiverčiau ramiai sėdėti savo vietoje, kol galiausiai užmigau, galva stuksendamas į virpantį lango stiklą, ausyse gaudžiant dyzeliniam varikliui.

Praplėšiu akis. Galva ant pagalvės sunki. Mano nusnūsta. Kilstelėjęs ranką pažvelgiu į laikrodį. Praėjo tik pusvalandis, bet tai neįprasta. Juk ką tik atsikėliau, netgi per vėlai. Nejau buvau toks pavargęs?

Palangėje visiškai šviesu. Skubiai atsisėdu, susyk švystelėdamas kojas per lovos kraštą, ir man taip ūmiai apsisuka galva, jog nusklendžiu toliau į priekį, nepajėgdamas sustoti, akyse sukibirkščiuoja ir ant peties žnekteliu ant grindų. Parvirsdamas išgirstu garsią ir keistai svetimą savo aimaną. Ir lieku gulėti. Dar ir skauda. Kas per velniava. Kvėpuoju atsargiai, neįsitempdamas. Tai nelengva. Man per anksti mirti. Man tik šešiasdešimt septyneri, aš stiprus. Tris kartus per dieną einu pasivaikščioti su Lyra, sveikai maitinuosi, jau dvidešimt metų nerūkau. To turėtų užtekti. Bent jau nenorėčiau numirti šitaip, gulėdamas ant grindų. Dabar man turbūt reikėtų sujudėti, bet nedrįstu: o jeigu nepavyks, ką tuomet darysiu? Net telefono neturiu. Atidėliojau šį sprendimą, nenoriu būti pasiekiamas. Betgi aišku: tuomet ir man kiti nepasiekiami, tai savaime suprantama. Ypač — dabar.

Užsimerkiu ir guliu nekrutėdamas. Šaltos grindys prie mano skruosto. Atsiduoda dulkėmis. Girdžiu Lyrą alsuojant prie krosnies virtuvėje. Mes jau seniai turėjome išeiti pasivaikščioti, bet ji kantri ir neinkščia. Pajuntu, kad mane truputį pykina. Galbūt tai simptomas, kuris turi man kažką pasakyti. Bet jis man nieko nesako. Mane tiesiog pykina. Tuomet suirztu, kietai užmerkiu vokus, nukreipiu žvilgsnį į save, pasiverčiu, kol keliai atsiduria po manimi, ranka atsiremiu į durų staktą ir pamažu atsistoju. Keliai dreba, bet nieko baisaus. Pabūnu užsimerkęs, kol visiškai dingsta svaigulys, tada pramerkiu akis ir iškart pamatau Lyrą, ji stovi priešais ant virtuvės grindų, nukreipusi į mane dėmesingą, įkypą protingų akių žvilgsnį.

— Good dog, — nesigėdydamas pasakau. — Dabar mes eisime.

Taip ir padarome. Kiek virpančiomis kojomis nuslenku į priemenę, užsivelku striukę, be didelių sunkumų užsisagstau ir su Lyra, lipančia ant kulnų, išėjęs ant laiptelio prieduryje apsiaunu aulinius. Atidžiai įsiklausau į savo kūną, kad pajusčiau, ar niekas nesugedo kruopščiai suderintame mechanizme, kokį primena net senas kūnas, nors nelengva tiksliai nustatyti. Be pykinimo ir maudžiančio peties, viskas veikia normaliai. Galbūt galva kiek lengvesnė nei įprastai, bet kažin ar verta tuo stebėtis pakilus po nokdauno.

Stengiuosi nežiūrėti į beržą, bet sunkiai pavyksta, nes nelabai yra į ką nukreipti žvilgsnį, kad ir kur pasisukčiau, bet aš prisimerkiu ir palei namo sieną apeinu ilgiausias šakas, vieną turiu nulenkti, paskui dar vieną, kol išsmunku į keliuką, ir už nugaros palikęs kiemą patraukiu upės ir Larso trobelės link, įkandin geltonos Lyros, liuoksinčios priešais mane ant kelio. Prie tilto įsuku į taką ir paėjėju pasroviui, tada sustoju ir lieku stovėti prie upės kranto, netoli žiočių. Lapkritis, ir aš galiu matyti suolelį, ant kurio sėdėjau vakar vakarą vėjuotoje tamsoje, dvi blyškias gulbes pilkame užutekio vandenyje, plikus medžius priešais blankią rytmečio saulę ir matinį žalią eglyną anapus ežero, skendintį pieniškoje migloje pietų pusėje. Labai neįprasta tyla, kaip sekmadienio rytą vaikystėje arba Didįjį penktadienį. Spragtelėjimas pirštais — it šautuvo šūvis. Tačiau girdžiu už nugaros lekuojant Lyrą, gelsva saulė apžilpina akis ir staiga nebegaliu užgniaužti pykinimo, pasilenkiu į priekį ant tako ir išsivemiu į nuvytusią žolę. Užsimerkiu, svaigsta galva, velnias, aš sergu. Vėl pramerkiu akis. Lyra stovi ir žiūri į mane, paskui prieina ir pauostinėja mano išvamas.