Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Eikš, — tariu Lyrai, — eime namo.

Ji pašoka pajutusi palengvėjimą ir nuskuodžia taku iškėlusi uodegą, o aš nuseku iš paskos, ne taip mikliai, galvą įtraukęs į striukės apykaklę, delne tvirtai suspaudęs žibintuvėlį.

8

Labai aiškiai menu tą naktį kalnų ganyklos trobelėje, kai mano tėvas negulėjo ten, kur buvo žadėjęs. Iš miegamojo nuėjau į pirkią ir priešais krosnį greitai apsirengiau. Pasilenkęs virš jos pajutau, kad ji tebėra šilta nuo praėjusio vakaro, įsiklausiau į naktį aplinkui, bet nieko neišgirdau, tik savo alsavimą, jis buvo pernelyg greitas, keistai kimus ir švokščiantis, kambaryje, kuris atrodė didžiulis ir neaprėpiamas, nors tiksliai žinojau, kiek žingsnių iki kiekvienos sienos. Prisiverčiau kvėpuoti ramiau, giliai įtraukiau oro ir pamažu išpūčiau mąstydamas, kad iki šios nakties gyvenimas mane lepino, aš niekada nebuvau vienas, iš tikrųjų vienas, ir net kai mano tėvas ilgam išvažiuodavo, man likdavo pasitikėjimas, dabar jis išgaravo per vieną liepos dieną.

Ji toli, ta svilinanti diena, kai atidariau duris ir išėjau į kiemą su savo ilgaauliais batais. Ten buvo tuščia ir vėsoka, bet jau netamsu, juk vasaros naktis, o virš manęs debesyse, kurie dideliu greičiu plaukė per dangų, atsivėrė properšų, pro jas mirguliuodama krito blyški šviesa, tad nesunkiai suradau taką, vedantį prie upės. Vanduo po smarkios liūties tekėjo srauniau, labiau apsemdamas priekrantės akmenis, upė tvino ir liūliavo, švytėjo lyg matinis sidabras, mačiau tai iš tolo, ir vandens šniokštimas buvo vienintelis garsas, kurį girdėjau.

Valties nebuvo įprastoje vietoje. Įsibridęs į vandenį žengiau kelis žingsnius, sustojau ir įsiklausiau, ar neišgirsiu irklų pliuškenimo, bet tik upė verpetavo man apie kojas ir nieko neįžiūrėjau nei pasroviui, nei prieš srovę. Žinia, ten buvo rąstų rietuvės, aštriai kvepiančios drėgname ore, buvo kreivoji pušis su kryžiumi, prikaltu prie kamieno, ir pievos kitame krante, nusidriekusios iki kelio, bet judėjo tik debesys dangumi ir mirguliuojanti šviesa. Keistas buvo jausmas stovėti vienam naktyje, beveik kaip šviesai ar garsui persmelkiant kūną, it švelni mėnesiena ar varpelių gausmas, vandeniui sūkuriuojant apie batų aulus, ir visa kita aplinkui buvo taip didinga ir tyku, tačiau nesijaučiau suglumęs, jaučiausi išrinktasis. Dabar visiškai nurimau, ten stovėdamas buvau centras. Tai padarė upė, be jokios abejonės, galėjau iki smakro panirti į vandenį, ramiai tupėti, jausti srovę plakant ir tampant kūną, ir tebebūti tuo, kuo buvau, tebebūti centru. Atsigręžiau ir pažvelgiau į trobelę. Langai buvo tamsūs. Nenorėjau grįžti vidun, ten nebuvo jokios šilumos, abu kambariai negyvenami ir tušti su drėgnomis antklodėmis ir užgesusia krosnimi, dabar tikrai vėsesni nei oras lauke, neturėjau ką veikti trobelėje. Tad išbridau į krantą ir nužingsniavau tolyn.

Iš pradžių tarp naujų kelmų išėjau į siaurą žvyro keliuką už mūsų sklypo ir tarp medžių patraukiau į pietus, o ne į šiaurę, kur paprastai eidavome, kur buvo tiltas ir parduotuvė, ir dabar lengvai radau kelią, nes debesys išsisklaidė ir naktis vėl buvo šviesi, lyg apibarstyta baltais miltais, filtras, kurį aiškiai mačiau ir panorėjęs gal būčiau galėjęs paliesti, vis dėlto negalėjau. Tačiau pamėginau. Išskėčiau pirštus žengdamas tarp tamsių kamienų, it kolonų abipus, ir rankomis pervedžiau per orą, pamažėle aukštyn, paskui vėl žemyn, pudruotoje šviesoje, bet nieko nepajutau, ir viskas buvo kaip įprastai, kaip bet kurią kitą naktį. Bet gyvenimas perkėlė svorį nuo vieno taško ant kito, nuo vienos kojos ant kitos, kaip tylenis milžinas didžiojoje ūksmėje palei kalvagūbrį, ir aš nebesijaučiau esąs tas žmogus, kuris buvau prasidedant dienai, ir net nežinojau, ar tai mane liūdina.

Aš to nežinojau ir buvau per jaunas dairytis atgal, tad toliau žingsniavau keliu. Girdėjau upę apačioje, už miško, ir netrukus mane pasiekė garsai iš kalnų ganyklos trobelės, kuri stovėjo arčiausiai mūsiškės pietų kryptimi. Tuos garsus skleidė karvės savo garduose už rąstinių sienų, jos atrajojo arba gulėjo šiauduose ir patamsyje slinko nuo vieno šono į kitą, ir staiga jos nuščiuvo, paskui vėl atgijo, iki manęs ant kelio atsklido prislopintas varpelių skimbčiojimas ir aš pagalvojau, kažin koks dabar nakties metas, gal tuoj bus rytas, ar galiu taku nutykinti iki tvarto, įsėlinti vidun ir valandėlę pasėdėti, kad pajusčiau, ar tikrai šilta, prieš keliaudamas toliau. Aš taip ir padariau. Tereikėjo nusileisti taku, kuriuo paprastai genamos karvės, praeiti pro mažą trobelę, kuri buvo paskendusi tyloje, niekas nestovėjo prie lango ir nežiūrėjo į lauką, kiek galėjau matyti, o tada — atverti duris ir įžengti į pustamsį tvartą. Viduje tvyrojo aitrus ir drauge malonus kvapas ir buvo taip šilta, kaip ir įsivaizdavau būsiant. Iš prieangio atsinešiau melžimo suoliuką, stovėjusį tarp srutų latakų, atsisėdau ant jo pasienyje šalia durų, kurias įėjęs uždariau, ir užsimerkiau, girdėjau garduose ramiai alsuojant karves, taip pat ramiai krutančius jų žandikaulius, tilindžiuojančius varpelius, rąstų girgždėjimą ir viršum stogo nakties ošimą, kuris buvo ne nuo vėjo, bet suma viso to, ko mane norėjo pripildyti naktis. Ir tada aš užmigau.

Nubudau, kai kažkas paglostė man skruostą. Pamaniau, kad mano mama. Įsivaizdavau esąs mažas berniukas. Aš turiu mamą, pagalvojau, buvau primiršęs. Ir tada prisiminiau, kaip ji atrodo, bruožą po bruožo, kol sudėliojau ją beveik iki galo ir ji atrodė tokia, kokią visada ją mačiau, bet veidas, į kurį pakėliau akis, buvo ne jos ir akimirką sklandžiau tarp dviejų pasaulių, su pusmige akimi kiekviename, nes ten stovėjo šios kalnų ganyklos trobelės melžėja, taigi buvo penkta valanda ryto. Daug kartų buvau ją matęs ir su ja kalbėjęs. Man ji patiko. Jos balsas skamba kaip sidabrinė fleita, kai ji užkopusi iki kelio šaukia karves, pasakė mano tėvas, pakėlė rankas į burnos aukštį, truputį į šoną, ir atkišęs lūpas pajudino pirštus. Aš nežinojau, kokį garsą skleidžia sidabrinė fleita, vargu ar buvau ją girdėjęs, bet ji nusišypsojo, pažvelgė žemyn į mane ir pasakė:

— Labas rytas, bernužėli, — ir tai visai maloniai paglostė ausį.

— Aš užmigau, — pratariau, — čia buvo taip gera ir šilta.

Atsisėdau tiesia nugara ir rankomis pasitryniau veidą.

— Tau reikia suoliuko, — susizgribau.

Ji papurtė galvą.

— Ne ne, gali sėdėti. Turiu dar vieną, viskas gerai.

Tada ji nuėjo tvarto viduriu su blizgančiais kibirais abiejose rankose, susirado kitą suoliuką, atsisėdo ant jo prie pirmosios karvės ir minkštais, įgudusiais judesiais ėmė mazgoti rausvą tešmenį. Ji jau buvo išmėžusi mėšlą ir viską nubarsčiusi pjuvenomis, tad grindys spindėjo švara, ir dabar visos karvės stovėjo išsirikiavusios voromis: keturios žalmargės — vienoje pusėje ir keturios — kitoje, pritvinkusios lūkesčio ir pieno. Ji prisitraukė kitą kibirą prie savęs, taip pat švelniai suėmė spenius ir į metalą subarškeno balta čiurkšlė, atrodė labai paprasta, bet aš mėginau ne kartą ir neišmelžiau nė lašo.

Sėdėjau nugara į sieną ir žiūrėjau į ją, apšviestą lempos, kurią ji pasikabino ant vagio šalia gardo: skarele aprišti plaukai, geltonas atšvaitas ant veido, mąslus žvilgsnis ir lengva šypsena, plikos rankos ir pliki keliai, kyšantys iš po padurkų blausioje šviesoje abipus kibiro, ir aš nieko nedariau, bet kelnėse staiga taip smarkiai sustandėjo, jog ėmiau gaudyti kvapą, o aš net neprisiminiau apie ją tokiu būdu pagalvojęs. Abiem rankomis įsitvėriau suoliuko ir pasijutau išduodantis tą, kuri man išties rūpėjo, žinojau, kad jeigu dabar pajudėčiau nors centimetrą, ta mažutė trintis viską sužlugdytų, ji tai pastebėtų, galbūt išgirstų beviltišką goktelėjimą, kuris veržėsi iš mano krūtinės, ir tuomet suprastų, koks aš bejėgis, o šito nebūčiau pakėlęs. Taigi turėjau galvoti apie kitus dalykus, kad atslūgtų spaudimas į įsitempusią odą, ir pirmiausia pamąsčiau apie arklius, kuriuos mačiau šuoliuojant keliu per kaimą, keletą skirtingo plauko arklių dundančiomis kanopomis ant perdžiūvusio žvyro, ir dulkes, kurios sukilo sūkuriais ir liko kyboti karštame ore kaip geltonos užuolaidos tarp namų ir bažnyčios, bet tai ne ką tepadėjo, nes kažkuo trikdė tų arklių karštis, kaklo linkis ir ritmingas šnopavimas, kai jie lėkė šuoliais, ir visa tai, ką sunku paaiškinti, bet žinai, kad arkliams tai būdinga, ir tuomet nusprendžiau prisiminti Biunefjordeną. Fiordą šalia namų ir pirmąsias maudynes pilkžalėje jūroje gegužės pirmą dieną bet kokiu oru. Kaip šalta būdavo vandenyje ir kaip aiktelėjus lyg kas išsiurbdavo orą iš kūno, kai nušokdavai nuo uolos prie Kateno ir perskrosdavai blizgų paviršių, o šokti galėdavome tik po vieną, nes kitas turėdavo stovėti ant kranto paruošęs virvę ir būti gelbėtoju, jeigu tą, kuris jūroje, sutrauktų mėšlungis. Man buvo tik septyneri, kai nusprendėme tai daryti kiekvienais metais, mudu su seserimi, ir ne todėl, kad tai būtų nuostabu, o todėl, kad mums reikėjo sprendimo, kuris pareikalautų iš mūsų ko nors daugiau nei įprasta, kas būtų gan skausminga, o tuo momentu skaudėdavo pakankamai. Prieš tris savaites vokiečių kareiviai buvo įžengę į Oslą, jie žygiavo Karlo Johano gatve begaline kolona, o tą dieną gatvėje buvo šalta ir tylu, tik sutartinis kareiviškų batų trinksėjimas, nelyginant pliauškinimas botagu, skverbėsi tarp universiteto aulos kolonų ir atsimušęs į sienas kaip aidas sklido virš universiteto aikštės grindinio. Tada žemai virš miesto ūmiai sugaudė naikintuvai Messerschmitt pakeliui nuo fiordo, iš atviros jūros, iš Vokietijos, ir visi sustoję nebyliai žiūrėjo, ir mano tėvas nieko nekalbėjo, ir aš nieko nekalbėjau, ir niekas visoje žmonių voroje nieko nekalbėjo. Pakėliau akis į savo tėvą, jis pažvelgė žemyn į mane ir iš lėto pakraipė galvą, tuomet ir aš pakraipiau galvą. Jis paėmė mane už rankos ir išvedė iš grūsties ant šaligatvio, gatve pro Stortingą, Rytų geležinkelio stoties link, kad pažiūrėtų, ar kursuoja autobusas Mosevejenu, ar traukinys į pietus važinėja pagal grafiką, o gal viskas tą dieną sustojo, išskyrus vokiečių kariuomenę, kurios staiga buvo pilna visur. Nepamenu, kaip mes pasiekėme miestą, traukiniu ar autobusu, gal kas pavėžėjo automobiliu, šiaip ar taip, mes parsigavome namo, ir visai galimas daiktas, kad ėjome pėsčiomis.