Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Tai bent velnias, — išsprūdo man.

Tėvas atsisuko nuo lango ir nepatikliai pažvelgė į mane.

— Ką tu pasakei? — paklausė.

— Tai bent velnias, — pakartojau.

Jis pakraipė galvą ir atsiduso.

— Ką gi, pradėk mąstyti apie konfirmaciją, — tarė, — rimtai sakau.

O tada pradėjo lyti, iš pradžių nesmarkiai, bet po kelių minučių lietus ėmė taip belsti į stogą, jog sėdėdami už stalo vargiai begalėjome girdėti savo mintis. Tėvas atkragino galvą, veidą atsukęs į viršų, tarsi pro lubų apkalą, sijas ir šiferį matytų vandenį ir tikėtųsi, kad nors lašelis užtikš jam ant kaktos. Šiaip ar taip, jis užsimerkė, o po tokios dienos mudviem būtų buvę ne pro šalį apsilieti veidą šaltu vandeniu. Matyt, jis pagalvojo tą patį, nes pakilo nuo stalo ir tarė:

— Ar nori išsimaudyti po dušu?

— Nieko prieš, — atsakiau.

Tuomet, ūmiai pagauti skubos, pašokome ant kojų ir puolėme karštligiškai nuo savęs plėštis drabužius, mėčioti juos kur pakliūva, ir mano tėvas nuogutėlis nubėgo prie suoliuko su plautuve ir pamirkė muilą vandens kibire. Jis atrodė taip pat keistai kaip ir aš: gyslotas, nuo galvos iki bambos rudai įdegęs, o nuo bambos žemyn baltas kaip kreida, jis visas išsimuilavo, kur tik galėjo pasiekti, kol kūnas pasidengė putų ratilais, tada numetė muilą man ir aš kiek galėdamas greičiau juo išsitryniau.

— Kas pirmas? — sušuko jis ir metėsi prie durų.

Aš šokau jį vytis kaip amerikietiško futbolo žaidėjas, kad užtverčiau jam kelią ir nustumčiau į šoną, o jis nustvėrė man už peties norėdamas sulaikyti, bet nuo muilo buvau toks slidus, jog jis negalėjo suimti. Susijuokęs riktelėjo:

— Prakeiktas glitus ungury! — jis galėjo taip sakyti, nes prieš daugelį metų priėjo konfirmacijos, ir mes sykiu pripuolėme iki durų, kūnas prie kūno prasispraudėme pro siaurą durų angą lenktyniaudami, kas pralįs pirmas, tada sustojome prieduryje po stogeliu ir žiūrėjome, kaip aplinkui ant žemės pliaupia vanduo. Tai kerėjo, kone baugino, ir valandėlę tiesiog stovėjome ir spoksojome. Paskui tėvas, giliai ir tyčia garsiai įtraukęs oro, suriko:

— Dabar arba niekad!

Tuomet išbėgo į vidurį kiemo ir pasileido nuogut nuogutėlis šokti, į viršų iškėlęs rankas, ant pečių tyškant vandeniui. Aš išlėkiau paskui jį į šniokščiantį lietų, susigretinau su juo ir strakaliodamas bei šokdamas užtraukiau „Norvegija raudona, balta ir mėlyna”, jis taip pat uždainavo, ir vienu akies mirksniu muilas buvo nuplautas nuo mūsų kūnų, kartu su šiluma, o mūsų oda buvo glotni bei žvilganti kaip dviejų ruonių ir veikiausiai tokia pat vėsi paliesti.

— Man šalta! — šūktelėjau.

— Man irgi! — atsiliepė jis, — bet dar truputį pabūnam!

— Gerai! — surikau ir delnu paplekšnojau sau per pilvą, pabūgnijau į šlaunis, kad sušildyčiau apmirusią odą, paskui sumąsčiau, kad reikia atsistoti ant rankų, nes tokie triukai man puikiai sekėsi, ir sušukęs tėvui „Pabandyk šitaip!” pasilenkiau žemyn ir persiverčiau ant rankų, o jam teko pasekti manimi.

Tada mes vaikščiojome ant rankų po šlapią žolę, bet jausmas, kai ledinis lietus talžo užpakalį, buvo toks keistas, jog netrukus vėl atvirtau ant kojų, bet turbūt dar niekas neturėjo tokių švarių sėdynių kaip mudu, kai parbėgę į trobelę nusišluostėme dviem dideliais rankšluosčiais ir išsitrynėme odą šiurkščiu audiniu, kad grįžtų jausmas ir šiluma, o mano tėvas pažvelgė į mane pakreipęs galvą ir tarė:

— Juk tu jau suaugęs.

— Ne visai, — atsakiau, nes žinojau, kad aplink mane dedasi dalykai, kurių nesuprantu, nors suaugusieji supranta, tačiau liko visai nedaug, buvau jau čia pat.

— Taip, galbūt ne visai, — pritarė jis.

Jis persibraukė ranka šlapius plaukus ir apsijuosęs klubus rankšluosčiu nuėjo prie ketaus krosnies, suplėšė seną laikraštį, suglamžė, įkišo į pakurą, popierių apdėjo trimis pliauskomis ir padegė. Tada uždarė krosnies dureles, bet pelenę paliko atvirą, kad būtų trauka, ir senos, sausos kaip pintis malkos iškart pradėjo spragsėti. Jis liko stovėti prie krosnies pakeltomis rankomis, pusiau palinkęs virš juodų metalinių plokščių, leisdamas pasklidusiai šilumai kilti pilvu ir krūtine. Aš stovėjau kur stovėjęs. Žvelgiau jam į nugarą. Žinojau, kad jis nori kažką pasakyti. Jis buvo mano tėvas, gerai jį pažinojau.

— Tai, kas įvyko šiandien, — prabilo jis, vis dar atsukęs nugarą, — buvo visiškai nereikalinga. Ką mes išdarinėjome, anksčiau ar vėliau turėjo blogai baigtis. Man seniai reikėjo tai nutraukti. Tai buvo mano valioje, ne jo. Supranti? Mes suaugę vyrai. Mano kaltė, kad taip atsitiko.

Aš nieko neatsakiau. Nežinojau, ar jis norėjo pasakyti, kad mes su juo esame suaugę vyrai, ar turėjo omeny save ir Juno tėvą. Spėjau, kad pastarąjį dalyką.

— Tai buvo neatleistina.

Jis viską pasakė teisingai, aš tai supratau, bet man nepatiko, kad jis taip iškart prisiėmė kaltę, man ji atrodė ginčytina, ir jeigu jis kaltas, buvau kaltas ir aš, ir nors baisu būti atsakingam, kai nutinka tokie dalykai, aplenkdamas jis mane sumenkino. Vėl pajutau sukylant apmaudą, tik šįkart švelnesnį. Jis atsisuko nuo krosnies ir jo veide galėjau perskaityti, kad jis žino, ką mąstau, bet nėra kaip tai aptarti, kad mums palengvėtų. Pasidarė pernelyg sudėtinga, nepajėgiau daugiau apie tai galvoti, ne tą vakarą. Pajutau, kaip man nusviro pečiai, vokai nusileido, aš pakėliau rankas ir krumpliais pasitryniau akis.

— Pavargai? — paklausė jis.

— Taip, — atsakiau.

Aš ir buvau pavargęs. Pavargusio kūno, pavargusios galvos ir glebios odos, ir nenorėjau nieko daugiau, tik virsti į lovą, palįsti po antklode ir miegoti, miegoti, kiek tik įmanoma.

Jis ištiesė ranką ir pakedeno man plaukus, tada nuo lentynos virš krosnies paėmė degtukų dėžutę ir uždegė žibalinę lempą virš stalo, užpūtė degtuką, atidarė krosnies dureles ir įmetė jį į liepsnas. Geltonoje lempos šviesoje galbūt atrodėme dar keisčiau su savo rudai baltais kūnais. Jis nusišypsojo ir tarė:

— Eik, atsigulk pirmas. Aš ateisiu vėliau.

Tačiau jis neatėjo. Kai prabudau naktį ir pajutau, kad man reikia suvaikščioti išvietėn, jo niekur nebuvo matyti. Užsimiegojęs perėjau per pirkią, ten jo irgi nebuvo, atidariau lauko duris ir pažvelgiau į kiemą, nebelijo, bet ir ten jo nebuvo matyti, o grįžęs radau jo lovą paklotą ir kariškai išlygintą, ir ji atrodė nepaliesta nuo praėjusio ryto.

7

Sauseglė nugenėta ir motoriniu pjūklu supjaustyta tinkamo ilgio rąstigaliais: maždaug per pusę trinkos, ant kurios kapoju malkas, paskui juos po tris suvežiojau karučiu ir suverčiau į krūvą aikštelėje priešais malkinę, o dabar rąstigaliai stovi sukrauti beveik dviejų metrų aukščio dvimate piramide palei sieną po stogeliu. Rytoj pradėsiu juos skaldyti. Kol kas ėjosi gerai, esu patenkintas savimi, bet mano nugara šiandien daugiau nepakels. Be to, jau po penktos valandos, saulė nusileido ten, kur turėtų būti vakarai ar pietvakariai, nuo miško pakraščio, kur ką tik dirbau, atslenka sutemos ir pats metas sustoti. Skudurėliu pavalau pjūklą aplipusias pjuvenas su benzino ir alyvos priemaišom, kol jis tampa beveik švarus, pastatau jį džiūti ant suoliuko malkinėje, uždarau duris ir su tuščiu termosu po pažastimi pereinu per kiemą. Tuomet atsisėdu prieduryje ant laiptelio, nuo kojų nusitraukiu drėgnus aulinius batus, iš abiejų aulų iškratau pjuvenas ir nusivalau klešnių apačias. Taip pat išpurtau kojines, stipriai išmušu darbinėmis pirštinėmis, o likučius išrankioju pirštais. Ant žvyro lieka daili krūvelė. Lyra žiūri į mane įsikandusi eglės kankorėžį, kuris kyšo jai iš nasrų kaip storiausias neuždegtas cigaras, nori, kad jį numesčiau, o ji galėtų nuskuosti ir atnešti jį atgal, bet kai tik pradedame šį žaidimą, ji nori tęsti be galo, o aš nebeturiu tam jėgų.