Пер Петтерсон - Vogti arklius

Sunku atsisakyti. Kiek neryžtingai žengiu prie durų ir pažvelgiu vidun. Ten ant kėdės sėdi mechanikas, vardu Ulavas, priešais jį — kompiuterio ekranas su ilgomis šviečiančių skaitmenų eilėmis. Kaip matau, nė vieno nėra raudono. Vienoje rankoje jis laiko puodelį garuojančios kavos, kitoje — šokoladuką. Jis gal dvidešimt metų jaunesnis už mane, tačiau nebenustembu suvokęs, kad gerokai įmetėję vyrai yra kur kas jaunesni už mane.

— Prisėskite, truputį atsipūskite, — pakviečia jis, į plastikinį puodelį įpila kavos, pastato jį ant stalo prie laisvos kėdės, mosteli ranka ir sunkiai atsilošia savojoje. Jeigu keliasi taip pat anksti kaip aš, o tuo beveik neabejoju, jis jau seniai ant kojų ir tikriausiai pavargo. Atsisėdu ant kėdės.

— Na, kaip sekasi ten, Viršūnėje? — pasiteirauja. — Ar jau pasistūmėjote?

Mano sodyba vadinasi Viršūnė, nes iš jos atsiveria vaizdas į ežerą.

— Pats buvau ten porą kartų pasižvalgyti, — taria jis, — ir svarsčiau, ar nepasiūlius savo kainos. Ten gera vieta mašinoms taisyti, bet prie namo buvo tiek darbo, jog susilaikiau. Man patinka varžtus sukioti, bet ne staliauti. Bet jums gal atvirkščiai?

Abu sužiurome į mano rankas. Jos neatrodo taip, lyg būtų amatininko.

— Ne visai, — atsakau. — Nesu labai nagingas, bet pamažu, niekur neskubėdamas namą sutvarkysiu. Gali būti, kad vėliau man prireiks kiek pagalbos.

Niekam dar to nepasakojau, bet kaskart, kai man reikia atlikti kokį nors rankų darbą, kuris neįeina į mano kasdienę ruošą, aš užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip jį atliktų mano tėvas arba kaip iš tikrųjų atliko man žiūrint, o tada imu mėgdžioti, kol pajuntu tinkamą ritmą, darbas atsiveria ir tampa aiškus, ir taip aš dariau visada, kiek siekia mano atmintis, tarsi viską lemtų kūno laikysena imantis darbo, tam tikra pusiausvyra pradiniame taške, panašiai kaip privalai pataikyti ant lentelės šokdamas į tolį, ir ramus apskaičiavimas prieš pradžią, daug ar mažai užsimoti, ir vidinė struktūra, slypinti kiekviename darbe: iš pradžių viena, paskui kita, sąryšis, užkoduotas kiekvienoje užduotyje, tarytum ji egzistuotų baigtiniu pavidalu, o kūnas judėdamas turėtų atitraukti šydą, kad viską galėtų perskaityti tas, kuris stebi. Aš esu stebėtojas, o žmogus, kurį matau priešais ir kurio judesius skaitau, yra maždaug keturiasdešimties metų vyras, koks buvo mano tėvas, kai mačiau jį paskutinį kartą būdamas penkiolikos ir jis amžiams išnyko iš mano gyvenimo. Man jis niekada netaps vyresnis.

Pernelyg sudėtinga, kad galėčiau paaiškinti draugingajam mechanikui, todėl pasakau tik tiek:

— Turėjau nagingą tėvą. Daug išmokau iš jo.

— Tėvai yra gerai, — taria jis. — Mano tėvas buvo mokytojas. Osle. Iš jo išmokau skaityti knygas, daugiau ne kažin ką. Praktiškas jis nebuvo, niekas tokiu nebūtų pavadinęs. Bet buvo geras žmogus. Visada galėdavome pašnekėti. Jis mirė prieš dvi savaites.

— Nežinojau, — pasakiau. — Kaip liūdna.

— Ir negalėjote žinoti. Jis ilgai sirgo, gal ir gerai, kad jam nebereikia kankintis. Bet man jo trūksta, tikrai trūksta.

Jis nutyla ir aš matau, kad jis ilgisi savo tėvo, visai paprastai ir nuoširdžiai, norėčiau ir aš, kad būtų taip paprasta: kad tiesiog galėčiau ilgėtis savo tėvo, ir tiek.

Aš atsistoju.

— Jau eisiu, — tariu. — Namas laukia. Turiu šį tą nuveikti. Žiema ne už kalnų.

— Teisybė, — pasako jis ir nusišypso. — Sakykite, jei ko prireiktų. Mes čia visada būname.

— Taip, turiu vieną rūpestį. Tas keliukas iki mano namo. Jis juk ganėtinai ilgas. Kai pasnigs, man bus nelengva nuvalyti jį rankomis. O traktoriaus neturiu.

— Ne bėda. Galite paskambinti šiam žmogui, — pasako mechanikas Ulavas, ant geltono lipnaus lapelio užrašydamas pavardę ir numerį, — čia jūsų artimiausias kaimynas su traktoriumi. Jis valo savo keliuką, manau, galės nuvalyti ir jums. Turi ūkį ir rytais jam niekur daugiau nereikia, tik keliuku į vieną pusę ir atgal. Spėju, kad susitarsite, bet už vargą jam turbūt reikės šiek tiek sumokėti. Gal kokią penkiasdešimtinę už kartą.

— Neatrodo per brangu. Mielai sumokėsiu. Labai ačiū už pagalbą ir kavą, — padėkoju.

Nueinu į parduotuvę ir sumoku už žibinto lemputę, mechaniko žmona nusišypso ir palinki „viso gero”, aš išeinu į lauką, sėdu į automobilį ir važiuoju namo. Su geltonu lapuku, kurį prisiklijavau prie piniginės, mano artimiausia ateitis atrodo kur kas šviesesnė. Jaučiuosi lengvai ir maloniai, mąstau: nejaugi tiek tereikėjo? Dabar gali ateiti ir žiema.

Grįžęs į Viršūnę pastatau automobilį priešais savo kiemo medį, — senutėlį, beveik išpuvusį beržą, kuris nuvirs, jeigu tuoj ko nors nesiimsiu, — su pirkiniais maišelyje nueinu į virtuvę, pripilu vandens kavai ir įjungiu kavavirę. Tada iš ūkinio pastato atsinešu motorinį pjūklą, nedidelę apvalią dildę ir apsaugines ausines, kurias gavau pirkdamas pjūklą. Iš garažo paimu benzino ir alyvos, viską susidedu ant akmeninės plokštės prie durų saulėje, kuri dabar, įdienojus, skleidžia šiek tiek šilumos, tada vėl grįžtu į vidų, susirandu termosą ir stovėdamas priešais spintelę palaukiu, kol baigs virti kava. Tuomet pripilu termosą garuojančios kavos, apsirengiu šiltais darbiniais drabužiais ir išeinu vėl, atsisėdu ant laiptelio ir kaip galėdamas lėčiau ir nuosekliau pradedu galąsti pjūklą, kol kiekvienas pjūklo dantis grandinėje ima švytėti. Nežinau, iš kur tai išmokau. Tikriausiai mačiau kine: dokumentiniame filme, susuktame didžiuosiuose miškuose, arba vaidybiniame apie medkirčius. Daug gali išmokti žiūrėdamas filmus, jei turi gerą atmintį, ir pamatyti, kaip žmonės dirba kai kuriuos darbus ir dirba nuolat, bet šiuolaikiniame kine darbui nedaug liko vietos, yra tik idėjos. Skystos idėjos ir tai, ką jie vadina humoru, — šiandien viskas turi būti juokinga. Bet aš nepakenčiu būti linksminamas, neturiu tam laiko.

Šiaip ar taip, galąsti motorinį pjūklą išmokau ne iš savo tėvo, nemačiau jo tai darant ir negaliu pamėgdžioti, kad ir kiek naršyčiau atmintyje. Vieno žmogaus valdomas pjūklas tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntaisiais dar nebuvo pasiekęs Norvegijos miškų. Tebuvo sunkios mašinos, kurioms panešti reikėjo penkių vyrų, arba jos turėjo būti traukiamos arklių, ir niekas neturėjo už ką jų įsigyti. Taigi kai mano tėvas tą vasarą, prieš daugelį metų, susiruošė iškirsti mišką prie mūsų trobelės, darbas vyko taip, kaip visada tuose kraštuose: keli vyrai su rankiniais pjūklais bei kirviais ir kuo gryniausias oras, patyręs arklys ir rąstų vilkimas grandinėmis prie upės, kur prie kranto buvo kraunama rietuvė medį paliekant džiūti. Ant kiekvieno rąsto buvo išskaptuotas savininko ženklas, o kai viskas, ką reikėjo iškirsti, buvo iškirsta ir kiek įmanoma geriau nužievinta, rąstai buvo nuridenti ir nutempti į vandenį, dviem vyrams suėmus už galų su sielininkų kabliais, ir išlydėti upe skardžiu atsisveikinimo šūksniu, kurio žodžiai tokie seni, jog niekas nebežinojo, ką jie reiškia: plokščias pliaukštelėjimas, rąstus pasigauna srovė, jie įgyja pagreitį ir — gero kelio!

Pakylu nuo laiptelio su ką tik pagaląstu pjūklu rankoje ir paguldau jį ant šono, atsuku abu dangtelius, įpilu benzino, papildau alyvos ir vėl tvirtai užsuku dangtelius. Pašvilpiu Lyrą, toji iškart atskuodžia metusi kažką uoliai kasinėti už namo, ir po pažastimi pasikišęs termosą nueinu prie miško pakraščio, kur viržiuose guli išdžiūvusi eglė, ilga, sunki ir beveik balta, be žievės, anksčiau dengusios visą kamieną, žymių. Dviem trumpais bandymais užvedu pjūklą, pareguliuoju droselį ir leidžiu grandinei pasisukti ore, miške nuaidi žviegimas, aš užsidedu apsaugines ausines ir suleidžiu pjūklo ašmenis į medį. Ant kelnių pažyra pjuvenos, visas mano kūnas tirta.