Пер Петтерсон - Vogti arklius

Sėdu į automobilį ir išvažiuoju. Keliuku žemyn, per upę, pro Larso trobelę ir pagrindiniu keliu per mišką, dešinėje tarp medžių visą laiką matydamas blykčiojant ežerą, kol staiga jis atsiduria už manęs, tada — per atvirą lygumą, kur abipus geltonuoja jau kadai nukulti laukai. Virš laukų dideliais būriais suka varnos. Be garso nardo saulės spinduliuose. Kitame lygumos krašte yra lentpjūvė, kuri pastatyta prie upės, didesnės už tą, kurią matau iš savo namo, bet abi įteka į tą patį ežerą. Seniau ta upe buvo plukdomi rąstai, dėl to lentpjūvė ten ir stovi, bet tai buvo seniai, dabar lentpjūvė galėtų stovėti bet kur, nes šiandien visa mediena pervežama keliais, ir menki juokai siaurame kaimo kelyje ties posūkiu sutikti vieną iš tų sunkiai pakrautų sunkvežimių su priekaba. Jie važinėja kaip graikai ir vietoj stabdžių spaudžia garso signalą. Vos prieš kelias savaites įvažiavau į griovį, kai pro mane pradundėjo didžiulis sunkvežimis, gerokai įlindęs į mano eismo juostą, o aš nevalingai pasukau vairą ir galbūt akimirką užsimerkiau, nes maniau žūsiąs, nors nuo smūgio į kelmą sudužo tik dešiniojo posūkio žibintas. Tačiau ilgai sėdėjau į vairą atrėmęs kaktą. Buvo ką tik sutemę, variklis užgesęs, bet žibintai degė, ir pakėlęs galvą nuo vairo išvydau ryškiai apšviestą lūšį, einančią per kelią, vos už penkiolikos metrų nuo automobilio. Niekuomet nebuvau matęs lūšies, bet žinojau, kad tai ji. Vakaras aplink mus buvo visiškai tykus ir lūšis nesidairė nei į dešinę, nei į kairę. Ji tiesiog ėjo. Minkštai, taupiais judesiais, pati sau. Nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi toks gyvas kaip tada, kai vėl užriedėjau ant kelio ir nuvažiavau toliau. Visa mano esybė virpėjo susigūžusi po oda.

Apie lūšį papasakojau kitą dien parduotuvėje. Tikriausiai šuo, nusprendė jie. Niekas manimi netikėjo. Nė vienas iš tų, su kuriais tą dieną kalbėjausi, nebuvo matęs lūšies, tai kodėl aš, pagyvenęs čia vos mėnesį, turėčiau būti apdovanotas tokiu reginiu? Jeigu būčiau buvęs vienas iš jų, tikriausiai būčiau pamanęs tą patį, bet žinau, ką mačiau, kažkur viduje nešiojuosi didelės katės paveikslą, galiu išsitraukti jį kada panorėjęs ir tikiuosi, kad vieną dieną, arba kad ir naktį, vėl ją sutiksiu. Būtų puiku.

Pastatau automobilį priešais Statoil degalinę. Tai dėl posūkio žibinto. Dar neįsigijau naujo stiklo ir lemputės nepakeičiau, kažkaip apsiėjau. Bet vakarai darosi per tamsūs taip važinėti, be to, taisyklės draudžia. Įeinu į vidų ir pasišneku su vyriškiu dirbtuvėse. Šis pažvelgia į lauką pro pakeliamųjų vartų langelį ir pažada iškart pakeisti lemputę ir užsakyti naują stiklą iš automobilių sąvartyno.

— Nėra prasmės leisti pinigus naujoms detalėms, kai automobilis senas, — sako.

Ir jis, ko gero, teisus. Mano automobilis — dešimties metų universalas Nissan, gal ir būčiau galėjęs įsigyti naujesnį, turiu už ką, bet kartu su namo pirkimu tai būtų taip aptirpdę mano išteklius, jog nutariau pataupyti. Iš tikrųjų galvojau apie automobilį keturiais varomaisiais ratais, čia būtų pravertęs, bet paskui nusprendžiau, kad keturi varomieji ratai šiek tiek atsiduoda reklaminiu triuku ir naujųjų turčių užgaida, tad galiausiai nusipirkau šitą, su varomaisiais galiniais ratais, kaip ir visų kitų automobilių, kuriuos man teko vairuoti. Aš jau kreipiausi į mechaniką dėl šiokių tokių gedimų, taip pat ir dėl nusilpusio generatoriaus, o tas kiekvieną kartą pakartoja tą patį ir užsako iš to paties sąvartyno. Tai kainuoja tik dalelytę, palyginti su naujų detalių kainomis, be to, man kyla įspūdis, kad jis per mažai prašo. Bet dirba jis pasišvilpaudamas, dirbtuvėse nuolat įjungtas „Žinių radijas”, ir kainų politika akivaizdžiai pasirinkta sąmoningai. Jis toks draugiškas ir paslaugus, jog tai mane trikdo. Tiesą sakant, tikėjausi kiek priešiškumo, ypač dėl to, kad nevažinėju Volvo. Galbūt jis nevietinis.

Palieku automobilį prie degalinės, praeinu bažnyčią ir įkypai sankryžos pasuku parduotuvės link. Tai neįprasta. Pastebėjau, kad čia visi sėda į automobilį ir važiuoja visur, kur jiems reikia, kad ir koks būtų atstumas. Iki vartotojų kooperatyvo šimtas metrų, bet esu vienintelis pėsčiasis už automobilių stovėjimo aikštelės ribų. Jaučiuosi stebimas ir apsidžiaugiu, kai įžengiu pro duris.

Pasisveikinu į kairę ir į dešinę, jie jau susigyveno su manimi ir suprato, jog atvykau tam, kad pasilikčiau, nesu vienas iš vasarnaminių, kurie kiekvieną vasarą ir per kiekvienas Velykas suvažiuoja čionai dideliais automobiliais, dienomis žvejoja, o vakarais lošia pokerį ir gurkšnoja viskį su sodos vandeniu. Reikėjo šiek tiek laiko ir tada jie pradėjo atsargiai mane klausinėti eilėje prie kasos, ir dabar visi žino, kas aš esu ir kur gyvenu. Jie žino, kokius darbus esu išbandęs, kiek man metų, kad mano žmona prieš trejus metus žuvo avarijoje, per kurią pats vos likau gyvas, kad ji man buvo ne pirmoji žmona, turiu du suaugusius vaikus iš ankstesnės santuokos ir šie taip pat turi vaikų. Tokius dalykus aš jiems atskleidžiau; ir kaip mirus žmonai viską mečiau, išėjau į pensiją ir pradėjau dairytis naujos vietos, į kurią galėčiau išsikelti, o suradęs namuką, kuriame dabar gyvenu, labai apsidžiaugiau. Jiems malonu tai girdėti, nors visi sako, kad būčiau galėjęs paklausti bet kurį vietinį ir kiekvienas man būtų pasakęs, kokios būklės tas namas, kad daug kas norėjo tos sodybos, nes vieta labai graži, bet niekas nesiryžo, nes reikėjo įdėti daug darbo, kad padarytų ją gyvenamą. Gerai, kad to nežinojau, atsakau jiems tuomet, kitaip būčiau jos nenupirkęs ir nepamatęs, kad ten puikiai galima gyventi, jei iškart nekeli per didelių reikalavimų ir kuriesi pamažėle. Tai kaip tik man, paaiškinu, turiu marias laiko, man niekur nereikia skubėti.

Žmonėms patinka, kai pasakoji apie save saikingai, kukliu, intymiu tonu, ir jie įsivaizduoja tave pažįstantys, nors iš tikrųjų nepažįsta, tik šį tą numano apie tave, nes jiems pateikiami faktai, ne jausmai, ne tavo nuomonė apie ką nors, ne tai, kaip tavo gyvenimo įvykiai ir visi tavo sprendimai pavertė tave tuo, kas esi. Jie užpildo spragas savo jausmais, nuomonėmis, spėlionėmis ir sudėlioja naują gyvenimą, labai mažai susijusį su tavuoju, ir šitaip tampi saugus. Niekas negalės prie tavęs prisiliesti, jei pats to nenorėsi. Tereikia būti mandagiam, šypsotis ir vengti paranojiškų minčių, nes jie kalba apie tave, kad ir kaip spardytumeisi, to neišvengsi, ir pats elgtumeisi taip pat.

Man daug nereikia, tik duonos ir šio to sumuštiniams, ilgai netrunku. Staiga dingteli, kokie tušti pasidarė mano pirkinių krepšeliai, kiek mažai poreikių teliko gyvenant vienam. Kai prieinu susimokėti, mane ūmiai užplūsta beprasmis liūdesys ir traukdamas pinigus pajuntu kasininkės žvilgsnį, ji mato tik našlį, jie nieko nesupranta, bet tai netrukdo.

— Prašau, — tyliai prataria ji švelniu it šilkas balsu atiduodama man grąžą, aš atsakau „ačiū” ir gniauždamas ašaras, velniai griebtų, išsiskubinu su pirkiniais maišelyje ir grįžtu prie degalinės. Man pasisekė, pamanau. Jie nieko nesupranta.

Jis pakeitė posūkio žibinto lemputę. Aš padedu maišelį ant keleivio sėdynės ir tarp benzino siurblių nueinu į parduotuvę. Jo žmona stovi už prekystalio ir šypso.

— Labdien, — pasisveikina ji.

— Labdien, — atsakau, — toji lemputė, kiek aš už ją skolingas?

— Nedaug. Tai gali palaukti. Gal norėtumėte puodelio kavos? Ulavas nuėjo penkias minutes pailsėti, — pasako ji ir nykščiu parodo į atviras duris, vedančias į kambarį už parduotuvės.