Пер Петтерсон - Vogti arklius

Netrukus mano tėvas dingo pirmą kartą, o mudu su seseria pradėjome maudytis šaltame fiorde su stingstančia širdimi ir paruošta virve.

Ir iš tikrųjų mane atvėsino mintys apie tą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų pavasarį, apie savo tėvą, koks jis buvo tomis šaltomis dienomis, ir šaltą Biunefjordeno vandenį, nuo Kateno iki Ingirstrano paplūdimių, į kuriuos vaikščiodavome, ir tuojau galėjau atleisti gniaužtus nuo suoliuko tvarte ir atsistoti taip, kad nieko bloga nenutiktų. Melžėja buvo persikėlusi į kitą gardą, sėdėjo ant kito suoliuko, kažką sau niūniavo kaktą įrėmusi į karvės šoną ir, kiek galėjau matyti, galvojo tik apie tą karvę, tuomet aš tvarkingai pastačiau savo suoliuką prie sienos ketindamas išsėlinti pro duris ir taku grįžti į kelią. Bet tada už nugaros išgirdau jos balsą:

— Nori gurkšnelio?

Nežinia kodėl paraudau ir, nors jau seniai stengiausi vengti šviežio pieno, atsigręžęs atsakiau:

— Taip, žinoma, būtų gerai.

Man darydavosi šleikštu vien matant jį stiklinėje ar puodelyje ir įsivaizduojant, koks jis šiltas ir tirštas, bet aš miegojau jos tvarte, turėjau apie ją minčių, apie kurias ji nieko nežino ir kurios jai tikrai nepatiktų, tad nutariau, jog negaliu atsisakyti. Priėjau prie jos, paėmiau sklidiną kaušą, kurį ji man padavė, ir vienu mauku ištuštinau. Tvirtu mostu nusišluosčiau lūpas, luktelėjau, kol viskas tikrai nuslinks žemyn, tada pasakiau:

— Ačiū. Bet dabar turiu eiti. Tėvas laukia namie su pusryčiais.

— Nejau, taip anksti?

Ji pažvelgė į mane visiškai ramiai, tarsi suprastų, kas aš esu ir ką veikiu, nors pats to dorai nežinojau, labai karštai pamaksėjau galva, apsisukau ant kulno, tarp gardų nuplumpinau prie durų, išėjau iš tvarto ir buvau jau visai netoli kelio, kai turėjau išsivemti čia pat ant žemės. Išroviau keletą kuokštų viržių ir uždengiau baltas išvamas, kad ta, kuri tvarte, nepastebėtų iš karto, kai baigusi melžti gins taku karves, ir nenuliūstų.

Pėdinau keliu tol, kol šis susiaurėjo ir pavirto taku, kuris per aukštą rasotą žolę miško laukyme vedė prie upės ir baigėsi šalia prieplaukėlės, kuri čia, rytiniame krante, buvo beveik pasislėpusi užutekio vikšriuose. Perėjau prieplauką ir atsisėdau pačiame jos gale, per kraštą nukoręs kojas, auliniais vos vos liesdamas vandenį, ir dabar, saulei kylant iš už kalvagūbrio, buvo visiškai šviesu, ir per vikšrius pažvelgiau į kitą upės krantą, kur stovėjo sodyba, Juno namai, o gal buvę Juno namai, aš nebežinojau. Jie taip pat turėjo prieplauką ir prie jos plūduriavo trys valtys: ta, kurią paprastai irkluodavo Junas, ir toji, kuria matydavau atplaukiant jo mamą, kai kirtome mišką. Viena buvo mėlyna, kita raudona, o trečioji — žalia ir dažniausiai būdavo prie mūsų trobelės, jei koks nors žioplys nepririšdavo jos kitame krante, o tas žioplys — tai aš. Dabar valtis buvo čia. Ant anos prieplaukos stovėjo sukaltas suolelis, ant to suolelio sėdėjo Juno mama, o šalia jos — mano tėvas. Jie sėdėjo susiglaudę. Jis buvo ką tik nusiskutęs, o ji apsivilkusi mėlynąją suknelę su geltonomis gėlėmis, kuria pasipuošdavo važiuodama į Inbiugdą. Ant pečių jai buvo jo švarkas ir jo ranka, kuri laikė ją apglėbusi kaip maniškė mažiau nei prieš parą, bet jis darė kai ką, ko aš nedariau. Jis ją bučiavo ir aš galėjau matyti, kad ji verkia, bet verkė ne todėl, kad jis ją bučiavo, ir jis nesiliovė jos bučiavęs, o ji nesiliovė verkusi.

Galimas daiktas, man tuomet trūko tam tikros rūšies vaizduotės, ir galimas daiktas, kad trūksta ligi šiol, bet tai, ką pamačiau ant suoliuko aname upės krante, mane užklupo taip netikėtai, jog likau besėdintis ir bespoksantis pražiota burna, ir man nebuvo nei šalta, nei karšta, nei drungna, tik galva sprogo nuo tuštumos, ir jeigu kas būtų mane tąkart pamatęs, tikriausiai būtų pamanęs, kad pabėgau iš protiškai atsilikusių vaikų namų.

Gal būčiau galėjęs įsivaizduoti, kad suklydau, kad iš tiesų negalėjau pakankamai gerai įžiūrėti, kas vyksta, nes atstumas iki kito kranto per didelis, o tai, ką lyg pro miglą pavyko įmatyti, buvo vyriškis, guodžiantis moterį, kuri ką tik neteko vaiko, kurios vyras išvežtas į ligoninę už keliasdešimties kilometrų, kuri jaučiasi vieniša ir bejėgė. Bet tokiu atveju keistas paros laikas, ir žvelgiau aš ne per Misisipę, Dunojų, Reiną ar kad ir mūsiškę Glomą, bet per šią nelabai plačią upę, kuri puslankiu atsruvena per sieną iš Švedijos, prateka slėniu pro kaimą ir už kelių mylių piečiau grįžta atgal į Švediją, tad gali ginčytis, ar vanduo labiau švediškas ar norvegiškas ir ar pajustum švedišką skonį paėmęs jo į burną. Be to, ties prieplauka, ant kurios sėdėjau, nebuvo plačiausia upės vieta, o jie sėdėjo priešpriešiais.

Vadinasi, ko gera, nesuklydau. Jie bučiavosi taip, tarsi būtų išmušusi paskutinioji, ir aš negalėjau į tai žiūrėti, bet vis tiek žiūrėjau ir stengiausi galvoti apie savo mamą, kaip tikriausiai turėtų daryti sūnus, netikėtai pamatęs tokį dalyką, bet aš nepajėgiau galvoti apie savo mamą. Jos vaizdas tiesiog išsprūdo ir išsisklaidė, ji niekaip nebuvo su tuo susijusi ir aš vėl tapau tuščias, sėdėjau ir stebeilijau, kol pajutau, kad nebegaliu ten sėdėti. Iš lėto atsistojau vikšrių priedangoje, tylutėliai nusėlinau prieplaukos lentomis, įsukau į taką ir juo palypėjau, o kai atsisukęs pažvelgiau atgal, tuodu taip pat buvo pakilę nuo suolelio ir žengė namo link, ranka rankon.

Aš nebesidairiau atgal, tik perbridau per aukštą laukymės žolę, taku padaręs lankstą priėjau vietą, kur jis virsta keliu, ir nupėdinau toliau palei kalnų ganyklos trobelę su tvartu, kuriame miegojau. Dabar atrodė, kad labai seniai. Šviesa buvo kitokia ir oras kitas, ir saulė švietė virš kalvagūbrio. Buvo gera ir šilta. Gerklėje jutau kaži kokį gumulą, kuris kuteno, degino ir keistai sopėjo, taikydamasis iššokti, bet smarkiai rydamas galėjau jį sutramdyti. Girdėjau vaikštant karves šlaite palei Pušų kalną, kuris nebuvo joks kalnas, tik kauburys medžiais apaugusia viršūne, iš kairės ir dešinės tilindžiavo karvių varpeliai, tad, matyt, kelios bandos iš kitų kalnų ganyklų trobelių traukė sultingiausios žolės link. Priėjęs iškirstą miško plotą, nuo kur takas leidosi mūsų trobelės link, sustojau ir įsiklausiau. Kadangi medžių nebebuvo, galėjau matyti upę ir žinojau, kad išgirsčiau valtį, plaukiančią aukštyn upe. Bet iš tos pusės nieko nebuvo girdėti. Trobelė toje šviesoje atrodė svetingiau ir man būtų buvę nesunku ten nueiti, į gyvenamąjį kambarį, iš duoninės išsitraukti duonos ir susitepti sumuštinį, nes buvau alkanas, tačiau nukulniavau keliu tilto ir parduotuvės link. Užtrukau dvidešimt minučių. Priešais pat tiltą, ant kalvelės, per kelis metrus nuo upės, stovėjo Franco namas. Nuo kelio mačiau, kad durys atidarytos, prieangį apšvietė saulė. Grojo radijas. Nieko negalvodamas pasukau žvyro takeliu, priėjau prie pat laiptų, užlipau tris laiptelius ir pro duris pašaukiau:

— Labas! Ar čia galima gauti pusryčių?

— Labas! Žinoma, kad galima, po šimts, — iš vidaus atsklido atsakymas.

9

Visą naktį siaučia galingas vėjas. Keletą kartų prabundu, girdžiu jį švilpiant pasieniais ir ne vien: vėjas taip purto namą, jog seni rąstai dejuoja, iš visur sklinda triukšmas, smarkus ošimas, kone grėsmingi garsai iš miško, metalo barškėjimas ir stiprus trenksmas — matyt, prie ūkinio pastato, ir dėl to šiek tiek sunerimstu gulėdamas patamsyje atmerktomis akimis ir žvelgdamas aukštyn į lubas, bet po antklode šilta ir neketinu dabar keltis. Tada pasvarstau: kažin ar čerpės atlaikys, ar tuoj nulėks nuo stogo, nuskries verpetuodamos per kiemą, galbūt atsitrenks į mano automobilį ir įduobs skardą. Nusprendžiu, kad taip neatsitiks, ir vėl užmiegu.