Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Ne, — sudraudžiu, su sau nebūdingu aštrumu, — bėk šalin.

Ji ūmiai apsisuka ir toliau nuliuoksi taku, tada sustojusi atsigręžia į mane, iš nekantros nukorusi liežuvį.

— Taip, — sumurmu, — tikrai taip. Mes eisime toliau.

Aš vėl pajudu. Pykinimas kiek atslūgo ir neskubėdamas turėčiau pajėgti apsukti ratą aplink ežerą. Ar tikrai? Sudvejoju. Nosine nusivalau lūpas, nuo kaktos nusišluostau prakaitą ir priėjęs prie pat vikšriais apaugusio kranto klesteliu ant suoliuko. Taigi vėl čia sėdžiu. Atskrenda gulbė ketindama nutūpti. Netrukus ežeras pasidengs ledu.

Užsimerkiu. Staiga prieš akis iškyla šiąnakt susapnuotas sapnas. Keista: pabudęs jo neprisiminiau, o dabar jis labai ryškus. Aš miegamajame su savo pirmąja žmona, tai ne mūsų miegamasis, mudu kur kas jaunesni nei keturiasdešimties, esu tuo tikras, sprendžiu iš kūno pojūčio. Mes ką tik pasimylėję, aš stengiausi kiek įmanydamas ir paprastai to užtekdavo su kaupu, bent man taip dingojosi. Ji guli lovoje, aš stoviu prie komodos, visą save, išskyrus galvą, matydamas veidrodyje, ir sapne gerai atrodau, geriau nei tikrovėje. Ji atkloja antklodę apnuogindama savo kūną, taip pat gerai atrodo, išties puikiai ir, tiesą sakant, šiek tiek svetima, ne visai kaip toji, su kuria ką tik mylėjausi. Ji pažvelgia į mane žvilgsniu, kurio visada bijojau, ir taria:

— Juk tesi vienas iš daugelio.

Ji atsisėda lovoje, nuoga ir sunki, kokią ją pažinojau, ir pripildo mane šleikštulio iki gerklės, podraug — siaubo, ir aš sušunku:

— Niekada savo gyvenime!

Tada aš pravirkau, nes žinojau, kad ta diena kada nors ateis, ir suvokiau, kad labiausiai pasaulyje bijau atsidurti paveiksle, tapytame Magrito, kuris žiūri į save veidrodyje ir mato tik pasikartojantį savo sprando atspindį.

II

10

Mudu su Francu sėdėjome jo namelio, stovinčio ant uolėto skardžio prie upės, virtuvėje. Pro langą skverbėsi balti saulės spinduliai ir krito ant stalo, kur turėjome po baltą lėkštutę ir baltą puodelį su auksiškai ruda kava iš nublizginto virdulio, pastatyto ant prieždos, o krosnį jis kūrenąs visada, žiemą vasarą, tik vasarą atsidarąs langus. Virtuvė buvo išdažyta tuo pačiu mėliu, kuris įprastas šiuose kraštuose, mat daugelis tiki jį atbaidant muses, galbūt ne veltui, o visus baldus jis pasidirbo pats. Man patiko tas kambarys. Aš paėmiau ąsotį ir į puodelį šliūkštelėjau pieno. Kava tapo labiau matinė, panašesnė į šviesą ir ne tokia stipri, o aš prisimerkiau ir pažvelgiau į vandenį, vilnijantį pro šalį čia pat, žemiau lango. Jis žaižaravo ir spindėjo nelyginant tūkstančiai žvaigždžių, galbūt kaip Paukščių Takas vėlyvą rudenį, kai kunkuliuodamas nuputoja tolyn, nuringuoja per naktį begaline tėkme, o tu guli prie fiordo didelėje tamsoje, nugara ant kietos uolos ir spoksai į dangų, iki įskausta akys, jusdamas kosmoso svorį visu pločiu slegiant krūtinę, kol vos begali kvėpuoti, arba atvirkščiai — tampi pakylėtas ir tiesiog išnyksti kaip gabalėlis žmogaus kūno beribėje tuštumoje, kad niekada nesugrįžtum. Vien mąstyti apie tai reiškė beveik išnykti.

Aš atsisukau ir pažvelgiau į raudoną žvaigždę ant Franco dilbio. Ji švytėjo saulėje, kaskart subanguodama kaip žvaigždė vėliavos viduryje, jam pajudinus pirštus ar sugniaužus kumštį. Jis tai darė dažnai. Veikiausiai buvo komunistas. Pasak mano tėvo, daug miško darbininkų esą komunistai, ir ne veltui.

Štai ką man papasakojo Francas:

Buvo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antrieji. Mano tėvas atkeliavo mišku iš šiaurės ieškodamas vietos, kur galėtų pasislėpti netoli sienos, kai jam reikės vykti į Švediją su dokumentais ir laiškais, kai kada ir filmais, skirtais pasipriešinimo judėjimui, ir kur vėliau galėtų sugrįžti, kai užduotis bus įvykdyta ir pėdsakai sunaikinti, — vietos, kuri jam tarnautų daug kartų. Jis neskubėjo. Tuomet nebuvo bėglys, arba taip nesielgė. Jis anaiptol nemėgino slapstytis, buvo atviras ir draugiškas su visais sutiktaisiais. Tiesiog jam reikią vietos, kur galėtų mąstyti, ir kažkodėl niekas nesuabejojo tokiu paaiškinimu. Jis atvyko iš vidur. „Buvai vidur?” — sakydavo vietiniai, kuriam nors grįžus iš retos kelionės sostinėn. Ten žmonės kitoniški. Visi tai žinojo. Taigi viskas gerai. Jis norėjo turėti vietą, kur galėtų mąstyti. Kiti mąsto kur pakliūva. Ir nėra ko stebėtis.

Tik Francas žinojo, kam iš tikrųjų reikalinga toji vieta. Jie buvo girdėję apie vienas kitą nuo seniau, bet pirmą kartą susitiko tą dieną, kai mano tėvas atėjo prie jo namų slenksčio, pabeldė į duris ir ištarė iš anksto sutartus žodžius:

— Prisidėsi? Mes einame vogti arklių.

Atsisukau nuo lango, išpūtęs akis pažiūrėjau į Francą ir perklausiau:

— Ką jis ištarė, kaip tu sakei?

— Jis ištarė: „Mes einame vogti arklių.” Nežinau, kas taip sugalvojo. Gal tavo tėvas pats. Tikrai ne aš. Bet žinojau, ką jis turi pasakyti. Gavau žinią autobusu iš Inbiugdos.

— A, — numykiau.

— Man jis iškart patiko, — pasakė Francas.

O kam jis nepatiko. Vyrai mėgo mano tėvą ir moterys mėgo mano tėvą, nepažinojau nė vieno, kuris jo nemėgtų, išskyrus gal tik Juno tėvą, bet čia atskira šneka, ir net manau, kad giliai širdyje jie nejautė vienas kitam priešiškumo ir kitomis aplinkybėmis lengvai būtų tapę draugais. Keisčiausia, kad tai nesutapo su vėlesne mano gyvenimo patirtimi: kad žmogus, kurį daugelis labai mėgsta, dažnai būna šiek tiek bestuburis ir minkštas, linkęs pasitraukti iš kelio, kad nieko nesuerzintų. Mano tėvas buvo visai ne toks, tiesa, daug šypsojosi ir juokėsi, bet tik todėl, kad jam taip išeidavo savaime, o ne tam, kad patenkintų kieno nors darnos poreikį. Tik ne mano, ir man tai labai patiko, nors kartais jis mane glumindavo, ir turbūt labiausiai dėl to, jog nepažinojau jo taip, kaip berniukas turėtų pažinoti savo tėvą. Pastaraisiais metais jis dažnai būdavo išvykęs, užėjus vokiečiams nematydavau jo ištisus mėnesius, o kai galiausiai jis sugrįždavo namo ir kurį laiką vaikščiodavo gatvėmis kaip paprastas žmogus, būdavo kitoks, tačiau man sunku įvardyti kaip. Jis kaskart šiek tiek pasikeisdavo ir aš turėdavau labai stengtis, kad nuo jo nenutolčiau.

Vis dėlto niekada neabejojau, kad užimu ypatingą vietą jo širdyje, kaip ir mano sesuo, bet aš galbūt didesnę, nes esu berniukas, o jis — vyras, ir visada įsivaizdavau tik taip, kad jis daug ir dažnai apie mane galvoja, kai nebūna šalia. Kaip tuomet, kai tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antraisiais atvyko į šį kaimą, o aš likau namie, mūsų name prie Oslo fiordo, kasdien ėjau į mokyklą ir svajojau apie keliones, į kurias leisimės drauge, kai tik vokiečiai bus sumušti ir dingę visiems laikams, o jis, vadinasi, ieškojo vietos, kur galėtų mąstyti, kaip pats įvardijo, kuri jam atstotų slėptuvę ir bazę žygiams į Švediją su dokumentais, retkarčiais ir filmais, pasipriešinimo judėjimui.

Pats Francas parodė mano tėvui kalnų ganyklos trobelę, kuri atliko po varžytinių prieš karą ir dabar ketvirti metai stovėjo tuščia. Barkaldas nesnaudė ir tąkart įsigijo ūkį, suprantama, už juokingą kainą, tad kalnų ganyklos trobelė iš tikrųjų priklausė jam. Jam ji buvo nereikalinga. Jis paliko ją irti, tvartas jau buvo sugriuvęs, bet nebuvo ir bandos jam pripildyti, o mano tėvui ta vieta iš karto krito į akį. Ypač dėl to, kad trobelė stovėjo prie rytinio upės kranto, per dvidešimt minučių kelio iki artimiausio tilto, ir dėl to, kad už kalnų ganyklų iki pat sienos su Švedija ir dar gerokai už jos nebebuvo jokių namų, net medkirčių trobelės. Bet nulėmė ne vien tai. Francas teigė, kad mano tėvui patiko tenai gyventi. Patiko dirbti tuos darbus, kuriuos reikėjo atlikti, kad viskas atrodytų įtikinama, ir kuriuos, šiaip ar taip, reikėjo nudirbti: nupjauti žolę, surinkti ir sudeginti tvarto liekanas, sukrauti čerpes, iškirsti brūzgyną palei upės krantą, sutaisyti namo stogą ir pakeisti vėjines, į langus sudėti naujus stiklus vietoj išdužusių senųjų. Jis užglaistė krosnies plyšius. Išvalė kaminą. Sukalė dvi naujas kėdes. Visi tie darbai jam lengvai ėjosi, bet tam jis neturėjo laiko ar laisvės Osle, kur nuomojomės tris kambarius ir virtuvę antrajame didelės triaukštės šveicariško stiliaus vilos aukšte Nilsenbakene, šalia Ljano stoties, su vaizdu į vidinį Oslo fiordą ir Biunefjordeną.