Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Matai tą beržą? — paklausė Junas mostelėdamas ranka. — Įsilipk į jį.

Tenai netoli arklių augo didelis vienišas beržas drūtomis šakomis, o apatinė kybojo per gerus tris metrus nuo žemės. Iš lėto, bet nedvejodamas žengiau prie beržo. Arkliai pakėlė galvas ir atsigręžė į mane, bet stovėjo ir kramtė toliau nė nekilstelėdami kanopos. Junas apėjo juos ratu iš kitos pusės. Aš nusispyriau sportbačius, apkabinau rankomis beržą, delnus tvirtai prispaudžiau prie suskeldėjusios žievės, įrėmiau iš pradžių vieną koją, paskui pakėliau kitą, taip pat prispaudžiau prie kamieno ir pamažu kaip beždžioniukas užsliuogiau aukštyn, tada kaire įsikabinau į šaką, persisvėriau virš jos ir įsitvėriau su dešine, nuo šiurkštaus kamieno atitraukiau kojas ir akimirką pakibau ant rankų, paskui prisitraukiau ir atsisėdau nukoręs kojas. Tuokart aš taip mokėjau.

— Gerai, — tyliai šūktelėjau. — Pasiruošęs.

Atsitūpęs beveik prieš pat arklius Junas pusbalsiu juos kalbino, o šie stovėjo nejudėdami, prikišę prie jo galvas, įtempę ausis, ir klausėsi šnekos, kuri buvo beveik šnabždesys. Šiaip ar taip, sėdėdamas ant šakos negirdėjau, ką jis kalbėjo, bet kai šūktelėjau „gerai”, jis ūmiai pašoko, suriko „Ei!” Ir sumojavo rankomis, o arkliai metėsi į šoną ir ėmė bėgti. Ne itin greitai, bet ir ne lėtai dvejetas pasileido į kairę, o kiti du pasuko tiesiai prie mano beržo.

— Būk pasiruošęs! — sušuko Junas iškeldamas tris pirštus, kaip sveikinasi skautai.

— Visada pasiruošęs! — atsakiau aš, apsisukau, pilvu prigludau prie šakos, rankomis laikydamas pusiausvyrą, ir ore kaip žirkles išskėčiau kojas. Krūtinėje pajutau silpną virpėjimą, kai kanopų bilsmas per žemę pakilo medžiu aukštyn, ir drebulį iš visai kitos vietos, iš savo vidurių, jis prasidėjo pilve ir įsitvirtino dubenyje. Tačiau nieko negalėjau pakeisti ir apie tai negalvojau. Buvau pasirengęs.

O tada atšuoliavo arkliai. Išgirdau sunkų šnopavimą, medžio virpėjimas sustiprėjo, mano galva prisipildė kanopų dundesio, ir vos po savim išvydau artesniojo arklio snukį, įtempęs ir išskėtęs kojas nuslydau nuo šakos, atleidau rankas ir plumptelėjau ant arklio nugaros, kiek per arti sprando, tarpukoju atsitrenkdamas į mentikaulius taip, jog gerklėje sukilo pykinimo banga. Atrodė taip paprasta, kai Zoro šį triuką rodė kine, bet dabar ištryško ašaros ir aš susivėmiau, tuo pat metu abiem rankomis tvirtai įsikibęs į karčius, paskui pasilenkiau į priekį ir stipriai suspaudžiau lūpas. Arklys kaip pašėlęs pamuistė galvą, nugara daužydamas man šakumą, ir kiek įkabindamas pasileido šuoliais, o kitas arklys pasekė jo pavyzdžiu ir kartu nudundėjome tarp kelmų. Už nugaros išgirdau Juną sušunkant „Jehu!” Ir pats norėjau surikti, džiaugsmingai suklykti, bet neišėjo, gerklėje buvo tiek vėmalų, jog negalėjau kvėpuoti, tuomet išsižiojau ir išpyliau viską arkliui ant sprando. Dabar šiek tiek atsidavė vėmalais ir smarkiai trenkė arkliu, o Juno balso nebegirdėjau. Pro ausis švilpė oras, kanopų bildesys nutolo, o arklio nugaros smūgiai ėjo per kūną kaip mano širdies dūžiai, tuomet aplink mane staiga stojo tyla, ji apgaubė viską, — ir per tą tylą išgirdau paukščius. Aiškiai girdėjau juodąjį strazdą eglės viršūnėje, kuo aiškiausiai išgirdau vieversį dangaus aukštybėje ir daug kitų paukščių, kurių vardų nežinojau, ir buvo taip keista, lyg žiūrėčiau begarsį filmą su ne tuo garso takeliu, tuo pat metu buvau dviejose vietose ir nieko nebeskaudėjo. „Jehu!” — surikau puikiai girdėdamas savo balsą, bet atrodė, tarsi jis sklistų iš kitos vietos, iš didžiosios erdvės, kur giedojo paukščiai, it paukščio klyksmas iš tos tylos gelmės, ir akimirką pasijutau visiškai laimingas. Mano krūtinė išsipūtė kaip akordeono dumplės ir kaskart man įkvepiant ir iškvepiant skambėjo garsai. O tada kažkas sublizgėjo tarp medžių priešais mane, tai buvo spygliuota viela, mes prašuoliavome skersai visą ganyklą ir sparčiai artėjome prie kito tvoros galo, o arklio nugara vėl kietai sudunksėjo man į šakumą, aš įsikibau tvirčiau ir pagalvojau: „Dabar mes šoksime.” Bet nešokome. Prieš pat spygliuotą vielą abu arkliai ūmiai apsisuko, fizikos dėsniai nuplėšė mane nuo nugaros ir spurdantį nusviedė tiesia trajektorija oru, čia pat už tvoros. Pajutau, kaip spygliuota viela pradrėskė megztinio rankovę ir tvilkinantį skausmą, tada atsidūriau viržiuose, ir vienu mirksniu visas oras paliko kūną.

Matyt, kelias sekundes išgulėjau be sąmonės, nes prisimenu, kad pramerkiau akis kaip ką tik gimęs: niekas iš to, ką mačiau, neatrodė pažįstama, smegenys buvo tuščios, jokių minčių, viskas kuo gryniausia ir dangus skaisčiai mėlynas, nebežinojau savo vardo ir netgi nejaučiau kūno. Sklandžiau bevardis, regėdamas pasaulį pirmą kartą, ir jis man atrodė keistai nuskaidrintas ir stikliškai gražus, o tada išgirdau prunkštimą, bildančias kanopas, viskas sugrįžo kaip ratą apsukęs bumerangas ir su trenksmu smogė man į kaktą, ir aš pamaniau: „Velnias, mane paralyžiavo.” Pažvelgiau žemyn į savo basas kojas, kyšančias iš viržių, bet jų su manimi nejungė jokia gija.

Tebegulėjau nejudėdamas, kai pamačiau, jog prie tvoros atjoja Junas, pasižabojęs arklį virve, su kuria galėjo jį valdyti. Jis sustojo anapus tvoros truktelėjęs virvę, ir arklys šonu beveik prisiglaudė prie spygliuotos vielos. Junas pažvelgė į mane.

— Tai guli? — prabilo.

— Mane paralyžiavo, — atsiliepiau.

— Netikiu, — atšovė jis.

— Ne, tai ne, — atsakiau.

Vėl pažvelgiau į savo pėdas. O tada atsistojau. Skaudėjo nugarą ir visą šoną, bet viduje niekas nesugedo. Iš prakirstos rankos tekėjo kraujas ir sunkėsi pro megztinį, kuris toje vietoje buvo gerokai pradrėkstas, bet tai ir viskas. Nuplėšiau, kas buvo likę iš rankovės, ir apsirišau ranką, parėmęs ją šlaunimi. Skausmas buvo veriantis — Junas kuo ramiausiai sėdėjo ant arklio. Dabar pamačiau, kad vienoje rankoje laiko mano sportbačius.

— Ar dar lipsi ant arklio? — paklausė.

— Nemanau, man skauda užpakalį, — atsakiau, nors ne tą vietą labiausiai gėlė, ir man pasirodė, kad Junas tuomet šyptelėjo, bet nebuvau tikras, nes man į veidą spigino saulė. Jis nusliuogė nuo arklio nugaros, nuėmė nuo snukio virvę ir vienu rankos mostu parodė, kad bėgtų sau. Arklys to ir telaukė.

Junas išlindo pro tvorą taip pat, kaip ir buvo įlindęs: lengvai, be jokio įbrėžimo. Jis žengė prie manęs ir numetė batus į viržius.

— Ar paeisi? — paklausė.

— Manau, kad taip, — atsakiau.

Įkišau kojas į batus nerišdamas batraiščių, kad nereikėtų lankstytis, ir tada mes patraukėme tolyn į mišką. Junas priekyje, aš iš paskos, maudžiančiu tarpukoju, surakinta nugara, šiek tiek vilkdamas koją, vieną ranką stipriai prispaudęs prie kūno, vis gilyn tarp medžių, ir aš mąsčiau, kad galbūt nepajėgsiu pėsčiomis įveikti viso kelio namo, kai ateis laikas. O tada pagalvojau apie savo tėvą, kuris prieš savaitę paprašė, kad už trobelės nupjaučiau žolę. Ji per daug užaugo, būtų tiesiog išgulusi ir suvytusi, kaip standus kilimas, pro kurį neprasikaltų joks daigelis. Aš galįs imti trumpąjį dalgį, kuris lengviau pasiduodąs neįgudusiam pjovėjui. Iš pašiūrės atsinešiau dalgį ir iš visų jėgų kibau į darbą mėgdžiodamas judesius, kuriuos mačiau darant tėvą, kai jis šienaudavo, ir pjoviau, kol sukaitau ir apsipyliau prakaitu, sekėsi visai neblogai, nors nebuvau pratęs naudotis tokiu įrankiu kaip dalgis. Bet palei trobelės sieną didžiulis plotas buvo tankiai priaugęs aukštų dilgynių ir aš jas apėjau dideliu lanku, tada už trobelės atėjo tėvas ir sustojęs kurį laiką mane stebėjo. Pakreipęs galvą delnu pasitrynė smakrą, o aš ištiesiau nugarą ir laukiau, ką jis pasakys.