Пер Петтерсон - Vogti arklius

Larsas Haugas trumpai nutilo, pakėlė žibintuvėlį ir pašvietė į Pokerį, jis nepajudėjo iš vietos man už nugaros. Aš neatsisukau, bet girdėjau šunį tyliai urzgiant. Garsas buvo nemalonus ir vyras, stovintis priešais mane, prikando lūpą, kairės rankos pirštais neryžtingu judesiu persibraukė kaktą, tada pasakojo toliau:

— Įkandin už trisdešimt metrų skuodė aviganis. Didžiulis žvėris. Iššoviau akimirksniu. Neabejoju, kad pataikiau, bet jis nepakeitė nei greičio, nei krypties, gal tai tebuvo kūno mėšlungis, nesu tikras, kad jį kur, tad iššoviau dar kartą, o jis parklupo ant priekinių kojų, vėl pakilo ir bėgo toliau. Visiškai nusiminęs paleidau dar vieną šūvį, šuo buvo vos už kelių metrų nuo manęs, ir tuomet jis griuvo ištiesęs kojas ir pričiuožė prie pat mano aulinio nosies. Bet jis tebebuvo gyvas. Tysojo paralyžiuotomis kojomis žvelgdamas į mane ir staiga man jo pagailo, turiu pripažinti, tad pasilenkiau, kad paskutinį kartą patapšnočiau jam sprandą, bet jis tik suurzgė ir pabandė grybštelėti man ranką. Ne juokais krūptelėjau ir įsiutęs dar du kartus šoviau į jį, į galvą.

Larsas Haugas stovėjo paslėpęs veidą šešėliuose, nusvarinęs pavargusią ranką su žibintuvėliu, kuris apšvietė tik mažą geltoną skritulėlį ant žemės. Spyglius. Akmenukus. Du pušies kankorėžius. Pokeris stovėjo sustingęs, neišleisdamas nė garso, ir aš pamaniau: kažin ar šunys gali sulaikyti kvėpavimą?

— Kad jį kur velniai, — pratariau.

— Man buvo ką tik suėję aštuoniolika, — pridūrė jis. — Tai buvo seniai, bet niekada to nepamiršiu.

— Puikiai suprantu, kodėl niekada nebešausi į šunį, — pasakiau.

— Pažiūrėsim, — tarė Larsas Haugas. — Bet dabar, ko gero, reikia vestis šunį namo. Vėlus metas. Eikš, Pokeri, — pašaukė jis, staiga nutaisęs griežtą, valdingą balsą, ir nužingsniavo keliu.

Pokeris klusniai nusekė iš paskos, atsilikęs per kelis metrus. Kai jie priėjo prie tiltelio, jis sustojo ir pamojavo žibintuvėliu.

— Ačiū už draugiją, — garsiai šūktelėjo per tamsą.

Aš pamosavau savo žibintuvėliu ir nusisukau, pakilęs į nedidelį kalniuką grįžau namo, atsidariau duris ir įžengiau į apšviestą priemenę. Įėjęs kažkodėl užrakinau duris, nors čia įsikėlęs dar nė karto to nedariau. Man nepatiko, kad taip elgiuosi, bet vis tiek užsirakinau. Nusirengiau, atsigulęs į lovą palindau po antklode ir įsmeigiau žvilgsnį į lubas laukdamas, kol užlies šiluma. Jaučiausi kvailokai. Tada užsimerkiau. Man bemiegant kažkuriuo metu pradėjo snigti ir esu tikras, kad žinojau tai, per miegus, kad persimainė oras ir atšalo, taip pat žinojau, kad bijau žiemos, baiminuosi sniego, jeigu jo privers per daug, ir kad čia atsikraustydamas įstūmiau save į neįmanomą padėtį. Tad atkakliai sapnavau vasarą ir tebemąsčiau apie ją pabudęs. Būčiau galėjęs susapnuoti bet kurią vasarą, bet nesusapnavau, toji vasara buvo ypatinga, tebegalvoju apie ją sėdėdamas čia, prie virtuvės stalo, matydamas, kaip virš medžių prie ežero aušta diena. Niekas nebeatrodo taip, kaip atrodė naktį, ir nebegaliu prisiminti priežasties, dėl kurios man reikėjo užrakinti duris. Esu pavargęs, bet ne toks pavargęs, kaip bijojau. Ištversiu iki vakaro, jaučiu. Pakylu nuo stalo, kiek sustingęs, nugara jau ne ta, kokia buvo seniau, Lyra prie krosnies pakelia galvą ir pažvelgia į mane. Vėl eisim į lauką? Neisim, dar ne. Man užtenka minčių apie tą vasarą, kuri staiga pradeda mane kamuoti. Daug metų nebuvo manęs kamavusi.

2

Mes eisią vogti arklių. Taip jis pareiškė stovėdamas prie kalnų ganyklos trobelės, kurioje tą vasarą gyvenau su savo tėvu, durų. Aš turėjau penkiolika metų. Buvo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntieji, viena iš pirmųjų liepos dienų. Prieš trejus metus vokiečiai buvo palikę šalį, bet nepamenu, kad dar būtume apie juos kalbėję. Bent jau mano tėvas nekalbėjo. Jis niekada neužsimindavo apie karą.

Junas dažnai išdygdavo prie mūsų durų, ir ankstyvą, ir vėlyvą metą, kviesdamas kur nors su juo eiti: šaudyti kiškių, tykiu oru pasivaikščioti mišku iki kalvagūbrio blyškioje mėnesienoje, upėje žvejoti upėtakių, pašokinėti ant žvilgančių geltonų rąstų, kuriuos prie mūsų trobelės vis dar atplukdydavo srovė, nors medžių plukdymas buvo seniai pasibaigęs. Tai buvo pavojinga, bet aš nė karto neatsisakiau ir nė karto neprasitariau tėvui, kuo mes užsiimame. Pro virtuvės langą buvo matyti upės atkarpa, bet ne ten krėtėme savo išdaigas. Visada pradėdavome beveik už kilometro pasroviui ir kartais rąstai mus nešdavo taip greitai ir taip toli, jog paskui, kai galiausiai išlipdavome ant kranto, permirkę ir drebantys nuo šalčio, ištisą valandą pėdindavome mišku atgal.

Junas nenorėjo su niekuo daugiau susidėti, tik su manimi. Jis turėjo du jaunesnius brolius, dvynius Larsą ir Odą, o aš buvau jo bendraamžis. Nežinau, su kuo jis leido laiką likusią metų dalį, man gyvenant Osle. Apie tai jis niekada nešnekėjo, o ir aš nesipasakojau, ką veikiu mieste.

Jis nepasibeldė, tik tyliai atsėlino taku nuo upės, kur prie kranto plūduriavo jo valtelė, atsistojo prie durų ir laukė, kol susiprotėsiu, kad jis tenai. Paprastai ilgai netrukdavo. Net ankstyvą rytą, kai tebemiegodavau, giliame sapne staiga pajusdavau nerimą, tarsi prispaustas reikalo, ir labai stengdavausi nubusti, kol dar nevėlu, o kai tąkart praplėšęs akis supratau, kad ne tai mane prispyrė, nuėjau tiesiai prie durų ir jas atidariau, o ten stovėjo jis. Šyptelėjo ir kaip visada prisimerkė:

— Prisidėsi? — paklausė jis. — Mes einame vogti arklių.

Pasirodo, mes kaip visada reiškė jį ir mane ir jeigu neičiau, jis liktų vienas ir dingtų bet koks smagumas. Be to, vienam sunku vogti arklius. Beveik neįmanoma.

— Ar ilgai čia stovėjai? — paklausiau.

— Ką tik atėjau.

Jis nuolat taip sakydavo ir aš ne visada žinodavau, ar juo tikėti. Vienomis trumpikėmis stypsodamas ant slenksčio pažvelgiau jam per petį. Virš upės tvyrojo rūko klodas, buvo jau prašvitę, vėsoka. Apsiprasti tereikės kelių minučių, bet dabar pajutau šiurpstant šlaunų ir pilvo odą. Vis tiek stovėjau neatitraukdamas akių nuo — upės, mačiau, kaip ji, žvilganti ir minkšta, išnyra iš miglos, aukštėliau padariusi vingį, ir plaukia pro šalį. Pažinojau ją kaip penkis pirštus. Visą žiemą ji man sapnavosi.

— Kokius arklius? — pasidomėjau.

— Barkaldo. Jie palaidi ganosi miško ganykloje, už sodybos.

— Žinau. Užeik, kol apsirengsiu.

— Pastovėsiu čia, — atsakė jis.

Junas nė karto nebuvo užėjęs vidun, gal dėl mano tėvo. Niekada su juo nekalbėjo. Nesisveikino. Tik nudurdavo akis į žemę, kai prasilenkdavo pakeliui į parduotuvę. Tuomet mano tėvas sustodavo, atsigręždavo, pažiūrėdavo jam pavymui ir paklausdavo:

— Ar ne Junas ką tik praėjo?

— Junas, — patvirtindavau.

— Kas jam yra? — kaskart paklausdavo tėvas, lyg užsigavęs. Ir kaskart aš jam atsakydavau:

— Nežinau.

Aš tikrai nežinojau ir niekada nesugalvojau paklausti. Dabar Junas stovėjo ant priedurio laiptelio, kurį atstojo plokščias akmuo, ir spoksojo į upę, kol aš nuo masyvios medinės kėdės atlošo susirinkau drabužius ir kiek galėdamas greičiau apsirengiau. Man nepatiko, kad jis turi laukti stirksodamas lauke, nors ir palikau duris atviras, kad visą laiką mane matytų.

Žinoma, turėjau suprasti, kad tas liepos rytas kažkuo ypatingas, galbūt dėl rūko, pakibusio virš upės, ir ūkanos, aptraukusios kalvagūbrį, dėl baltos šviesos danguje, to, kaip Junas ištarė tuos kelis žodžius, kaip judėjo ar stypsojo ant akmeninio laiptelio. Bet man buvo tik penkiolika metų ir vienintelis dalykas, kurį aš pastebėjau, buvo tai, kad jis neturėjo šautuvo, kurį visada nešiodavosi tam reikalui, jeigu netyčia prabėgtų kiškis, ir tai neatrodė keista: gaudant arklius jis tik trukdytų. Mes juk neketinome šaudyti arklių. Kiek galėjau matyti, jis buvo toks kaip visada: ramus ir sykiu veržlus su savo primerktomis akimis, susitelkęs į mūsų kėslą, nerodė nekantrumo ženklų. Mane tai tenkino, nes jokia paslaptis, kad, palyginti su juo, atrodžiau kaip atsilikėlis beveik visuose mūsų žygiuose. Jis daugybę metų treniravosi. Tik jotynės ant rąstų žemyn upe man išties gerai sekėsi, aš turįs vidinį pusiausvyros pojūtį, įgimtą talentą, pasakė Junas, nors ir ne visai tais žodžiais.