Пер Петтерсон - Vogti arklius

Iš tikrųjų norėjau tik miegoti. Pradėjau branginti miegui skirtas valandas, jų sumažėjo, bet dabar jos man reikalingos visai kitaip nei seniau. Sugadinta naktis man aptemdo daugelį dienų, pasidarau irzlus ir kaip nesavas. Tam neturiu laiko. Privalau susikaupti. Tačiau vėl atsisėdau lovoje, nuleidau kojas ant grindų ir patamsyje susiradau drabužius, kabančius ant medinės kėdės atkaltės. Ėmiau tankiai kvėpuoti pajutęs, kokie jie šalti. Tada per virtuvę nušlepsėjau į priemenę, užsivilkau seną jūreivišką striukę, nuo lentynos pasiėmiau žibintuvėlį ir išėjau ant laiptų. Buvo tamsu kaip maiše. Vėl atidariau duris ir įkišęs į vidų ranką uždegiau lauko lempą. Šitaip geriau. Raudona ūkinio pastato siena į kiemą metė šiltą atspindį.

Nieko čia baisaus, pamaniau. Man nesunku išeiti pas kaimyną naktį, kai jis ieško savo šuns, ir tik porą dienų jausiuos prasčiau, paskui vėl atgausiu jėgas. Uždegiau žibintuvėlį ir iš kiemo pasukau keliu žemyn, ten, kur jis tebestovėjo ant nedidelio kalniuko kraipydamas žibintuvėlį: šviesos pluoštas iš lėto brėždamas apskritimą nuslinko pamiške, keliu, upės krantu ir vėl grįžo į pradinį tašką. Pokeri, pašaukė jis, Pokeri, tada papūtė švilpuką, šis tylioje naktyje nuskambėjo nemaloniai raižiai, o jo veidą, jo kūną slėpė tamsa. Aš jo nepažinojau, tik keletą kartų pakalbinau, su Lyra praeidamas pro trobelę, dažniausiai ankstyvą rytą, ir staiga man kilo noras grįžti vidun ir viską pamiršti — kuo aš galiu čia padėti, bet jis turbūt jau pamatė mano žibintuvėlio šviesą ir buvo per vėlu trauktis, be to, šiaip ar taip, ta vieniša žmogysta, kurią vos įmačiau naktyje, man kėlė gailestį. Negalima jo vieno šitaip palikti. Būtų neteisinga.

— Ei, — pašaukiau pusbalsiu, iš pagarbos tylai.

Jis atsisuko ir akimirką nieko nemačiau, nes jis nukreipė šviesos pluoštą man į veidą, o kai suprato mane apžilpinęs, žibintuvėlį nuleido. Keletą sekundžių palaukiau, kol akys vėl pripras prie tamsos, tada nuėjau pas jį ir mudu stovėjome ten drauge, klubų aukštyje nukreipę po spindulį į gamtovaizdį aplinkui, ir niekas neatrodė kaip dieną. Aš pratęs prie tamsos. Nepamenu, ar kada nors jos bijojau, tikriausiai bijojau, bet dabar ji atrodo natūrali, saugi ir ypač — aiški, kad ir kiek visko joje slypėtų. Tai nieko nereiškia. Niekas negali varžytis su kūno lankstumu ir laisve, joks apibrėžtas aukštis, joks baigtinis atstumas, nes visa tai tamsoje išnyksta. Lieka tik didžiulė erdvė judėti.

— Vėl paspruko, — pasiguodė kaimynas. — Pokeris. Mano šuva. Taip jau nutinka kartais. Tiesa, visada sugrįžta. Bet nelengva miegoti, kai jo nėra. Juk girioje dabar yra vilkų. Ir durų negaliu uždaryti.

Jis atrodė mažumėlę sutrikęs. Tikriausiai ir aš taip jausčiausi, jei mano šuo šitaip pabėgtų, ir nė nežinau, ką daryčiau, jei dingtų Lyra, ar eičiau vienas naktį ieškoti.

— Ar žinote, kad borderkolis laikomas protingiausiu šunimi pasaulyje? — paklausė jis.

— Esu girdėjęs, — tarstelėjau.

— Pokeris gudresnis už mane ir jis tai žino, — pakraipė galvą kaimynas. — Bijau, jis pradeda vadovauti.

— Nelabai gerai, kai šitaip, — pasakiau.

— Taigi, kad ne, — pritarė jis.

Man dingtelėjo, kad iki šiol dorai nesusipažinome, tad ištiesiau ranką, nukreipiau į ją žibintuvėlį, kad jis matytų, ir prisistačiau:

— Trunas Saneris.

Jį tai suglumino. Truko porą sekundžių, kol jis paėmė žibintuvėlį į kairę ranką, dešiniąja paspaudė man dešinę ir tarė:

— Larsas, Larsas Haugas.

— Malonu, — pasakiau ir nakties tamsoje tai nuskambėjo taip pat keistai ir ne vietoje kaip tada, kai prieš daug daug metų per laidotuves miško gilumoje mano tėvas pasakė „užuojauta”, ir aš iškart pasigailėjau ištaręs tą žodį, bet neatrodė, kad Larsas Haugas būtų ką nors pastebėjęs. Galbūt žodis jam pasirodė visai tinkamas, o aplinkybės nė kiek ne keistesnės už bet kurias kitas, kai suaugę vyrai susipažįsta gamtoje.

Aplink mus viešpatavo tyla. Buvo dienų ir naktų, kai lijo lietus, pūtė vėjas, be atvangos ošė pušys ir eglės, bet dabar miškas buvo nuščiuvęs, nejudėjo nė vienas šešėlis, mudu taip pat stovėjome ramiai, mano kaimynas ir aš, stebeilydami į tamsą, ir tuomet staiga pajutau, kad už manęs kažkas yra. Nepajėgiau suvaldyti šiurpulio, kuris ūmiai bėgo per nugarą, ir Larsas Haugas pajuto tą patį: jis nukreipė žibintuvėlį į tašką už poros metrų nuo manęs ir aš atsisukau, o ten stovėjo Pokeris. Suakmenėjęs ir budrus, — buvau matęs seniau, kad šuo gali jausti ir išreikšti kaltės jausmą, — ir, kaip daugumai iš mūsų, jam tatai ne itin patiko, ypač kai šeimininkas kreipėsi į jį kone vaikišku tonu, kuris prastai derėjo prie raukšlėto, vėjų nugairinto veido vyro, kuriam, be abejonės, yra tekę žvarbią naktį būti lauke ir spręsti keblumus, sudėtingus uždavinius, pučiant priešpriešiniam vėjui, galynėjantis su pasipriešinimu ir didele mase, — aš tai jutau, kai spaudėme vienas kitam ranką.

— Na, kur tu buvai, Pokeri, kvailas šunie, neklausei tėvelio, fu, negeras berniukas, fu, negalima taip daryti.

Jis žengė žingsnį šuns link, o šis dusliai suurzgė iš gerklės gilumos ir suskliautė ausis. Larsas Haugas sustojo kaip įbestas. Jo žibintuvėlis pamažu sviro žemyn, kol ėmė šviesti į žemę ir aš vos beįmačiau baltus šuns kailio lopus, juodoms dėmėms nyrint naktyje, ir tas margumas atrodė keistai atsitiktinis ir nesimetriškas, tyliems gerkliniams garsams ėmus sklisti iš neaiškios vietos, ir mano kaimynas tarė:

— Esu sykį nušovęs šunį ir tąkart pažadėjau sau, kad daugiau to niekada nedarysiu. Bet dabar nebežinau.

Jis buvo išsigandęs, aiškiai mačiau, nes nežinojo, koks bus kitas ėjimas, ir staiga man jo baisiai pagailo. Tas jausmas atplūdo iš nežinia kur, iš kažkokios vietos tamsoje, kur galbūt kažkas įvyko visai kitame laike, arba iš kokio nors seniai pamiršto nutikimo mano gyvenime, ir tai mane suglumino, privertė pasijusti nejaukiai. Krenkštelėjęs neklusniu balsu paklausiau:

— Koks buvo tas šuo, kurį turėjai nušauti?

Nors nemanau, kad būtent tai mane domino, ką nors turėjau pasakyti, kad sutramdyčiau netikėtą virpulį krūtinėje.

— Vokiečių aviganis. Bet ne mano. Tai įvyko ūkyje, kuriame užaugau. Mama pirmoji jį pamatė. Jis pamiškėje gainiojo stirnas, du mirtinai išgąsdintus pusaugius jauniklius, kuriuos keletą dienų stebėjome pro langą, kai jie ganėsi krūmyne palei šiaurinę pievą.

Jie visada laikėsi drauge, nesiskyrė ir tuomet, kai aviganis vaikė juos, zujo aplink, kandžiojo jiems kulkšnis, ir pamažu jie labai išvargo, jiems nebuvo kur dingti ir mama nebeapsikentusi paskambino lensmanui ir paklausė, ką jai daryti, o jis atkirto: „Imk ir nušauk.” — „Darbas tau, Larsai, — pasakė ji padėjusi ragelį, — kaip manai, ar sugebėsi?” Aš nenorėjau, turiu pripažinti, beveik niekada neliečiau to šautuvo, bet labai gailėjau stirniukų, jos negalėjau prašyti, o namie nieko daugiau nebuvo. Vyriausiasis brolis buvo jūroje, patėvis miške kirto medžius stambiam ūkininkui, kaip įprasta tuo metų laiku. Taigi paėmiau šautuvą ir per lauką nudrožiau į pamiškę. Kai priartėjau, šuns nebebuvo matyti. Sustojau ir įsiklausiau. Buvo ruduo, vidurdienio oras skaidrus kaip stiklas, tokia tyla, jog darėsi beveik nejauku. Atsigręžiau ir per lauką pažvelgiau namo link, kur, žinojau, prie lango stovi mama ir atidžiai stebi, ką aš darau. Išsisukti nepavyks. Vėl pažiūrėjau į miško gilumą, kur ėjo takas, ir staiga iš ten iššoko abi stirnos ir pasileido į mane. Priklaupiau, pakėliau šautuvą ir prispaudžiau buožę prie skruosto, o dičkiai jaunikliai buvo taip persigandę, jog manęs nepamatė arba nebeturėjo jėgų paisyti dar vieno priešo. Jie nė nekryptelėjo šonan, šuoliavo tiesiai į mane ir pralėkė vos už kelių colių nuo mano peties, girdėjau juos alsuojant, mačiau žvilgant išsiplėtusių akių baltymus.