Tėvas prisitraukė kėdę arčiau ir paėmė mano ranką. Tą, kuri buvo be lašinės. Jo prisilietimas man pasirodė keistas. Tuo pat metu ir švelnus, ir šiurkštus. Kaip ir jo balsas.
— Užsimerk, — paliepė jis. — Snūstelėk. Gali truputį pamiegoti.
Aš tikrai norėjau miego. Vien nuo atsibudimo pasijutau išsekęs. Tačiau, užuot miegojęs, spoksojau į tėvo ranką. Tikriausiai jis ir anksčiau buvo laikęs mane už rankos, kai lydėdavo į mokyklą. Kai vesdavosi į parką pasivaikščioti. Ar jis kada nors tikrai tai darė? Labai seniai? Nieko neprisimenu. O gal ir ne, nes dirbo. Dabar man atrodė, kad jis laiko mane už rankos pirmą kartą gyvenime.
— Skausmas atlėgs, — ramino ir spustelėjo man pirštus, o paskui švelniai pakratė, lyg padrąsindamas: laikykis . Šitai jis man sako jau tikrai nebe pirmą kartą.
Užsimerkiau, o tėvas ir toliau laikė mane už rankos. Pajutau, kaip pamažu apsunkstu ir suima miegas, o tėvas vis dar laiko man ranką.
Kiek vėliau į palatą atėjo Lara su mama, nešinos puodeliais su kava ir arbata, ir aš atsimerkiau.
— Štai kur jis, — pasakė mano mama, tarsi būčiau trumpam išlėkęs, kad sykelį su guma šoktelčiau žemyn galva, kol jos sukiojosi prie gėrimų aparato.
Ir tada pajutau, kaip tėvas paleido mano ranką.
Mane vertė mankštintis. Daktarai. Seselės. Liepė keltis ir mankštintis. Jie suprato, kad man patinka kiurksoti peršildytoje palatoje kaip muilo burbule, reguliariai maitintis ir mėgautis dėmesiu, kurį žmonės prie mano lovos rodė tarsi kokiam naujagimiui. Turiu prisipažinti, iš tiesų taip ir buvo. Vien tik faktas, kad guliu ligoninėje, vertė mane garsiai nusijuokti.
Nes jau seniai turėjau būti po velėna.
Deja, aš per daug prijunkau prie dienos metu teikiamų televizijos malonumų. Kulinarinių receptų, besikartojančių žinių ir triukšmingų šeimyninių barnių. Ligoninės muilo operų ir gandų iš garsenybių gyvenimo. Sufabrikuotos sporto dramos.
Laikas iš viso šito atsibusti. Laikas susimąstyti apie reabilitacijos programą ir fizioterapijos kursą.
Laikas žengti pirmuosius žingsnius.
Po kelių bandomųjų pasivaikščiojimų po palatą man buvo suteikta laisvė nevaržomai vaikštinėti po visą ligoninę. Daktarai neturėjo nei laiko, nei noro sekti mano veiksmų. Jiems reikėjo rūpintis kitais ligoniais. O mane tiesiog išvertė iš lovos ir privertė varinėti kraują. O paskui paliko ramybėje.
Ir tada aš atradau ligoninės stogą.
Kartą žingsniavau ligoninės koridoriumi ir veržiausi chalato diržą, kad geriau apspaustų liemenį ir nepasimatytų dryžuota M&S pižama. Praėjau pro budinčios seselės postą ir patraukiau į patį koridoriaus galą, kur galima išsikviesti liftą ir pakilti į viršutinį aukštą. Lifte pagalbiniai darbininkai su didžiuliais šiukšlių maišais ir prasta anglų kalba buvo užsiėmę savo reikalais, todėl mano buvimą šalia mandagiai ignoravo. Kai pakilau į viršutinį aukštą ir atsisveikinau su kažkokiu darbininku, stumdančiu po lifto kabiną savo šiukšlių maišus, užlipau kelis stačius laiptelius iki durelių, kurios niekada nebūna užrakintos — tai tarsi atsarginis išėjimas, jeigu kartais kiltų gaisras. Žengiau pro tas duris ir atsidūriau ant stogo.
Prieš mane plytėjo miestas, o gal ir visas pasaulis. Tyla ir nesiliaujantis miesto šurmulys. Grynas oras ir išmetamosios automobilių dujos. Ramybė ir verdantis gyvenimas, kurio aš niekada iki galo nepažinsiu.
Metalinė tvorelė aplink stogą buvo tokia žema, kad man net kvapą užgniaužė, ėmė svaigti galva ir aš atšokau kelis žingsnius atgal, šlepsėdamas kambarinėmis šlepetėmis. Šešiais aukštais žemiau Merilbouno keliu upe tvino automobilių srautas. Giliai įkvėpiau, nusišypsojau ir staiga pajutau, kad už manęs kažkas stovi.
— Tėti!
Rufas. Jo akys buvo paraudusios, pečiai nukarę. Jeigu su ligoninės chalatu ir dryžuota pižama būčiau ne aš, o jis, galėtum pamanyti, kad tai aš atėjau lankyti jo, o ne jis manęs.
— Naršiau internete, — prabilo jis, bet užsikirto. Užsimerkė ir pabandė susiimti. Kažkur giliai krūtinėje tūnojo užspausta rauda.
— Mudu su Rūbe. Skaitinėjom... na, pats supranti, apie tai, kas tau atsitiko. — Jis ir vėl užsimerkė. Mėgino sutramdyti nelygų kvėpavimą. Paskui pažiūrėjo į mane. — Pusė tokių kaip tu pacientų po dešimties metų atsisveikina su šiuo pasauliu.
Nusišypsojau jam.
— Išeina, kad kita pusė lieka gyventi.
Jis nejaukiai pasimuistė.
— Taip, bet...
— Nebūk šitoks, — subariau šiek tiek šiurkščiau, nei norėjau. — Nebūk tas, kuris be pagrindo praranda viltį.
Kurį laiką mudu stovėjome vienas šalia kito, mums buvo nejauku, o žemai virė miesto gyvenimas. Paskui jis pareiškė norįs grįžti vidun, patariau jam taip ir padaryti. Pažadėjau netrukus ir pats nusileisti žemyn. Mudu kalbėjomės vengdami akių kontakto.
Žiūrėjau, kaip jis nueina, ir gailėjausi, kad nerandu meilesnių žodžių, negaliu jam paaiškinti, jog įvykus tokiam stebuklui nevalia inkšti ir aimanuoti ar lįsti į internetą.
Kaip man jam tai paaiškinti? Aš jaučiausi stiprus, sveikas. Jaučiausi laimingas, gerokai atjaunėjęs.
Jaučiausi... Kaip ten sakoma?
Sugrįžęs į gyvenimą.
— Dėde Kytai, — sušuko Rubė, pašoko nuo kėdės ir puolė jam į glėbį, vos tik šis spėjo įžengti į palatą.
Man buvo smagu, kad ji vis dar vadina jį dėde Kytu. Nors jis jai nebuvo nei dėdė, nei apskritai joks giminė. Man patiko, kad ji nesigėdi jo taip vadinti ir nesideda užaugusi.
— Sveika, gražuolėle, — pasilabino jis. — Kaip ligonis?
Abu nusišypsojo man, sėdinčiam lovoje ir atsirėmusiam į pagalves.
— Visai neblogai, — atsakė ji. — Paliksiu judu vienus. — Jos mielame veidely šmėstelėjo nerimas. — Pasėdėsiu kavinėje, — pasakė man.
Linktelėjau. Tegu eina. Nenorėjau, kad ji jaudintųsi, nors ir jaučiau, kad prašau neįmanomo dalyko. Kai Rubė išėjo, Kytas prisitraukė prie mano lovos kėdę ir pradėjo valgyti atsineštas vynuoges.
— Tai dar nenumirei? — paklausė.
Žvilgtelėjau į laikrodį ant savo rankos.
— Dar ankstoka.
Jis šyptelėjo.
— Reik išsiaiškinti vieną dalyką.
— Vieną dalyką? — nustebau.
Kytas linktelėjo savo didžiulę galvą.
— Ko beldeisi ant to stogo? Kam valgyklos kaubojui prireikė stogais vaikytis nusikaltėlį? Kodėl mašinoje važiavai tu, o ne mano dvylikametis partneris?
Susimąsčiau.
— Mes važiavome pietauti ir pakeliui pamatėme pareigūnus, kuriems reikėjo profesionalios pagalbos.
Jis palinko į priekį. Nuo jo svorio kėdė protestuodama sugirgždėjo, nes buvo sukalta ne tokiems kaip Kytas.
— Taip, gal ir patikėtų, — nusižiovavo jis. Susigrūdo burnon visą saują vynuogių ir liūdnai dėbtelėjo į mane.
— Skanios vynuogės? — paklausiau.
— Neblogos, — atsakė jis. — Atleisk, vyruti. Gal ir tu nori?
— Ne, valgyk vienas.
Tada jis klastingai šyptelėjo ir ištraukė iš maišelio neatplėštą pakelį silpnų cigarečių Low Tars.
— Ypatingiems atvejams, — pasakė. Aš atsidėkodamas linktelėjau ir susigrūdau pakelį į chalato kišenę. Tada jis man ištiesė vynuogių.
— Na, tai kaip jautiesi?
Sukramčiau vieną vynuogę, bet dėl vaistų nepajutau jokio skonio. Jaučiau, kaip po dryžuota pižama ant krūtinės tvinkčioja žaizda. Skaudėjo ne širdį. Pamanytum, kad turėtų skaudėti širdį, bet iš tiesų skaudėjo susiūtą vietą.
— Kaip niekada puikiai, — atsakiau.
Kytas nusijuokė ir palingavo galvą.
Читать дальше