Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Kietas, ar ne?

Šyptelėjau.

— Už tave tikrai kietesnis, — atšoviau.

Jis prunkštelėjo.

— Na, na, kurgi ne.

Negana to, kad sušveitė man atneštas vynuoges, dar ir nemandagiai elgėsi. Vis dėlto buvau dėkingas, kad jis atėjo. Supratau, kad ne tik dėl to, jog norėjo išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Iš tiesų man jau seniai nusibodo matyti vien manęs besigailinčius žmones. Atsiraitojau dešinę pižamos rankovę. Kytas prisimerkė.

— Neprovokuok, blizgasubini, — subarė mane.

Nusijuokiau ir pradėjau leisti rankovę žemyn.

— Tu bailesnis net už pulkininką Sandersą...

Jis pašoko ant kojų ir ėmė raitotis rankovę, užsmaukė ją iki pat peties. Aš juk ištariau žodį su garsu „p“. Ant jo rankos aplink bicepsą raitėsi nuo metų išblukusi tatuiruotė — spygliuotos vielos piešinys. Prisitraukėme staliuką, kuris stovėjo prie mano lovos, ir pasistatėme tarp mūsų. Kai atrėmėme į jį alkūnes, pajutome, kad nuo svorio net sulinko. Juk buvo skirtas ne riešams lenkti.

— Per daug juda, — pastebėjo Kytas.

— Baik inkšti, — subariau. — Trys raundai?

Jis jau buvo belaimįs antrą raundą, kai į palatą įėjo Lara, nešina puokšte gėlių ir nešiojamuoju vaizdo leistuvu. Kaip tik tuo metu Kytas stipriai užlaužė man riešą ir triumfuodamas garsiai suriko, o aš tyliai aiktelėjau iš skausmo ir dėl patirto pralaimėjimo. Laros šypsena kaipmat išblėso, o Kytas liovėsi juoktis tik tada, kai pamatė mano žmoną.

Lara stovėjo sustingusi palatos tarpdury, rankose laikydama gėles ir vaizdo leistuvą, ir spoksojo į mus lyg į du didelius kvailus vaikus. Dirstelėjau į Kytą. Jis sėdėjo nunarinęs mėsingą galvą, ir man panūdo pasiūlyti jam: „Kertam penkis raundus, dieduk?“

Bet užgniaužiau savo anarchinį juoką ir nieko jam nepasakiau.

Penktas skyrius

Pasigirdo švelnus beldimas į miegamojo duris ir į kambarį įėjo Rubė — patenkinta, droviai šypsodamasi, nešina padėklu su pusryčiais.

Kelis kartus sumirksėjau, norėdamas nuvyti šalin mieguistumą, nes kambary pasklido gardus keptos šoninės kvapas. Galvą guldau, kad visą naktį nesumerkiau akių svarstydamas, kiek dar gyvenimo metų man prognozuoja gydytojai, bet paryčiais tikriausiai užsnūdau. Rubė pastatė padėklą ant tuščios lovos pusės, kur ką tik miegojo jos motina. Apelsinų sultys. Puodelis karštos garuojančios arbatos. Kepta šoninė. Su dviem kiaušiniais. Apskrudusi dešrelė.

— Sveikas sugrįžęs namo. Paruošiau tavo mėgstamiausius pusryčius, — ir nusišypsojo.

Į kambarį atskubėjo Lara, jau apsirengusi, tepdamasi rankas kažkokiu kremu. Žmonos rankų kremo kvapas susimaišė su dukros paruoštų pusryčių aromatu. Derinys nebuvo itin malonus. Visi sužiurome į padėklą. Rubės šypsena pamažu išblėso.

— Atrodo labai gardžiai, širdele, — žvaliai pagyrė Lara. — Bet tavo tėčiui nevalia valgyti tokių...

— Nepradėk, viskas gerai, — nukirtau ją pusiau žodžio ir čiupau peilį su šakute. Plačiai nusišypsojau dukrai ir jos veidas prašviesėjo. — Tu teisi. Mano mėgstamiausi. Sočiausias dienos valgis.

Rubė pasižiūrėjo į lėkštę ir susiraukė.

— Dešrelė kiek per daug apskrudo...

— Atrodo, pats tas, — atsakiau jai ir įnikau pjaustyti.

— Sunku kepti dešreles, — kalbėjo Rubė, — jos tokios storos.

Linktelėjau nepakeldamas akių į Larą. Bet puikiai jaučiau, kaip ji suneria ant krūtinės rankas, kaip mintyse dėlioja žodžius, ruošdamasi atstatyti senąją tvarką. Man nereikėjo žiūrėti jai į veidą, kad pamatyčiau jos išraišką. Žinoma, ji teisi. Bet, kita vertus, ir neapsakomai klydo.

— Ar nėra aštraus padažo? — paklausiau durdamas šakute į gabalėlį suskrudusio fejerverko.

— Ai, — nusijuokė Rubė. — Jaučiau, kad kažką pamiršau. — Ir nulėkė atnešti HP padažo. „Tėvelio padažiuko“, — taip kadaise sakydavo man, kai buvau jos metų.

Kramčiau dešrelę ir žiūrėjau į Larą. Ji liūdnai šypsojosi. Jai tai buvo nepakeliama. Žinau, kad širdyje gynė pačius geriausius mano interesus. Kai prabilo, jos balsas skambėjo lyg išminčiaus šurmuliuojančiame beprotnamyje. Ramiai, racionaliai, piktokai ir tyliai.

— Ar tau visai nusispjauti į gydytojų nurodymus? Ar bent ką įsidėmėjai iš to, ką jie tau sakė? Ar tikrai nori vėl užkimšti arterijas tuo šlamštu, kurį iki šiolei...

— Viskas gerai, — nutraukiau ją, sunkiai rydamas apdegusią dešrelę. Burnoje jaučiau pelenų skonį. Tačiau šoninė buvo gardi. Minkšta, sultinga.

— Nieko čia gero. Netgi kvaila. Tu lyg savižudis. Aš tiesiog... — Ji liūdnai palingavo galvą, tarsi būčiau visai beviltiškas. Bet žinojau, kad manęs bėdoje ji nepaliks. — Ar dėl to, kad bijai užgauti jos jausmus? Jos jausmai bus užgauti stipriau, kai tu...

Ji nusisuko į šoną.

— Lara, nusiramink, — paprašiau. Ji tylėjo, o aš toliau niūriai pjausčiau šoninę. Rubė sugrįžo į kambarį su aštriuoju padažu ir dviem stikliniais prieskonių indeliais.

— Druska ir pipirai, — tarė ji. — Ir juos buvau pamiršusi.

Lara atsisuko į mus abu. Ji apkabino Rubę per pečius.

— Tavo tėčiui nevalia valgyti šitų dalykų, Rūbe. — Balsas skambėjo švelniai, bet kartu ir reikliai. — Jam negalima berti į valgį druskos. Niekada. Supratai? Tai tolygu įsiberti sau į lėkštę žiurkių nuodų.

— Liaukis, — pasakiau. Šito jau per daug. — Druska — ne kokie žiurkių nuodai.

Ji metė į mane ledinį žvilgsnį.

— Tu teisus, Džordžai. Žiurkų nuodai gal būtų ir sveikiau. Juose daugiau skaidulų. — Ji švelniai papurtė Rubę už peties. — Šaunu, kad paruošei tėčiui pusryčius jo grįžimo namo proga. Puikus sumanymas. Bet, mieloji, turi suprasti, kad dabar viskas pasikeitė. — Ji pažiūrėjo į mano lėkštę ir atsiduso. — Daugiau jam nebebus galima valgyti tokio maisto. — Ranka, kuria laikė apkabinusi dukrą, nusviro prie šono. — Jį tai nužudys, — tyliai užbaigė.

Aš ėmiau juoktis. Kurį laiką buvau sustojęs valgyti, bet dabar vėl įnikau. Maistas jau buvo ataušęs, o kai padažiau į aštrų padažą, tai ir visai atšalo.

— Nuo vienų sočių pusryčių galo tikrai negausiu, — atšoviau ir kibau į lėkštę.

— Spėju, kad druskos neprireiks, — tarė Rubė, spausdama prie krūtinės abu stiklinius indelius, tarsi ketinčiau juos iš jos atimti.

— Turbūt ne, — atsakiau jai, imdamas gabalėlį skrudintos duonos. Pajutau, kaip per riešą nutekėjo storai užtepto sviesto srovelė.

Žmona su dukra nenuleisdamos akių žiūrėjo, kaip aš godžiai ryju sočius pusryčius. Tarsi kas jas būtų vertęs stebėti šį ritualą. Tarsi tai būtų nepaprastai svarbu.

Tarsi jos abi liudytų paskutiniąją pasmerktojo vakarienę.

Rubė buvo savo kambaryje.

Aš, žinoma, pasibeldžiau, paskui dar kartą ir dar, kol ne visai maloniai buvau pakviestas užeiti. Ji sėdėjo prie savo darbo stalo, palenkusi galvą prie kompiuterio ekrano, tarsi melstųsi.

— Ačiū už pusrytį, — padėkojau.

Ji linktelėjo, bet akių į mane nepakėlė. Apsidairiau, kur galėčiau prisėsti. Kambaryje buvo tik jos viengulė lova ir kėdė.

— Kaip tu? Viskas gerai? — paklausiau.

Ji vėl linktelėjo. Ilgi rudi palaidi plaukai it širma dengė jai veidą.

— Gal gali truputėlį pasislinkti? — paprašiau, ir ji automatiškai krustelėjo, patraukdama savo užpakaliuką ant kėdės krašto. Aš esu stambokas, o ji nuo mažens smulkutė, todėl mudu visada sutūpdavome ant vienos kėdės. Laimei, ji sudėta kaip ir jos mama, liekna šokėja, o ne kaip tėvas, nutukėlis niekadėjas.