Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Mudu su berniuku priėjome prie baseino. Ant kraštą juosiančio betono liko šlapi mūsų kojų pėdsakai. Alfis rimtu veidu žiūrėjo į gausybę lapų, tarsi plėvelė plūduriuojančių vandens paviršiuje. Žiema artinosi gana sparčiai, ir aš žinojau, kad tokių sekmadienių kaip šis bus ir daugiau. Mane tai nuteikė džiugiai. Tą patį jautė ir berniukas. Iš visų darbų, kuriuos jis man padėdavo dirbti, grėbti iš vandens lapus jam buvo įdomiausia.

Taigi mes kibome į darbą. Berniukas laikė ištiesęs virš vandens tinklelį, o aš stovėjau šalia jo ir mokiau, kaip reikia suimti, kaip stovėti, tarsi koks golfo instruktorius, čia pamokydamas ir padrąsindamas, čia liepdamas pasitraukti žingsnelį toliau nuo vandens, bet dažniausiai tylėdamas ir tiesiog leisdamas vaikui viską atlikti pačiam.

Dabar jis jau daug ką mokėjo.

Alfis iš lėto ėjo aplink baseiną, už savęs ant betono palikdamas nedideles, kruopščiai sukrautas išgriebtų lapų krūveles. Kai jis apėjo visą ratą, mes rieškučiomis susėmėme lapus ir nunešėme į sodo pakraštį. Ten jau buvo nemaža nulūžusių šakų ir nukritusių lapų šūsnis, ir aš pažadėjau Alfiui, kad vėliau, kai visa tai gerai išdžius, mes imsime ir sudeginsime. Jis supratingai linktelėjo, nors jaučiau, kad jam baisiai knieti padaryti tai tuojau pat. Juokdamasis pakedenau jam plaukus ir mudu patraukėme prie saviškių.

Mano sūnus išėjo iš namo su savo sūneliu ant rankų. Vaikelis verkė. Jam kalėsi pirmas dantukas, ir abu tėvai kiaurą naktį nesudėjo bluosto, budėdami prie jo. Kai priėjome arčiau, vaikelis liovėsi verkęs ir dabar tik trūkčiojamai dūsavo, o tuo metu iš virtuvės į kiemą išėjo mano mama su Nense, nešinos pilnais padėklais. Atsargiai, stengdamasi nesugriauti figūrų, Rubė pastūmė į šoną šachmatų lentą. Tėvas patenkintas šypsojosi. Jis jai dar nepralošė.

Moterys ėmė dengti stalą. Kažkas labai gardžiai kvepėjo.

— Žiūrėk! — sušuko berniukas. Žolėje jis rado pagalį su apdegusiu galu. Padavė jį man.

— Ar žinai, kas čia, Alfi? — paklausiau jo, atidžiai apžiūrinėdamas radinį. — Ogi raketos nuolauža, — tariau.

Jis išpūtė akis.

— Tikros raketos? — nepatikėjo. — Tikros kosminės raketos?

Linktelėjau ir grąžinau jam pagalį.

— Tikros raketos, — patvirtinau.

Pakėliau galvą ir pamačiau Larą, stovinčią tarpduryje, galvą apsirišusią skepeta. Ji atrodė kaip iš Pietų Amerikos. Jei ne skara, atrodytų visai nepasikeitusi.

Dėbtelėjau į vaiką bijodamas, kad jis su tuo pagaliu nepasidarytų sau nieko blogo, neišsiluptų akies ar dar ko nors, o kai vėl pažvelgiau į duris, ji tebestovėjo tenai.

Šypsojosi man. Ir laukė manęs.

— Pasiruošt, dėmesio, marš! — sukomandavau aš, Alfis nusijuokė, sviedė šalin apdegusį pagalį ir mudu pasileidome per pievelę lenkčių.

Kai prisidėjome prie saviškių, jau sėdančių prie stalo, visi sužiuro į mus. Mažylis liovėsi verkęs.

— Žiūrėk, tėve, — tarė mano sūnus. — Jis man šypsosi.

Išnašos

Kraujospūdį mažinantys vaistai (čia ir toliau - vert. past.).

Senieji tikrieji Londono gyventojai.

„Vakaro naujienos“

Įvairių aplinkosaugininkų ir žaliųjų grupuočių, Londone kovojančių prieš aviacijos pramonės plėtojimą, plakatai.

Makaronai su aštriu padažu.

„Dienos naujienos“.

Doctor Who - britų mokslinis fantastinis serialas apie kibernetinius žmones.

What‘s eating Gilbert Grape? - (1993) amerikiečių drama.

Londono priemiestis.

Al Green - amerikietis ritmenbliuzo atlikėjas.