Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Po kelių minučių Lara prabilo — pasakė, kad turbūt tą patį laukinėje gamtoje išgyveno ir Deividas Atenboras, ir mes abu nusijuokėme, bet labai tyliai, ir daugiau nieko nebekalbėjome. Nes neturėjome ką pasakyti. Ji suprato, kad aš irgi viską matau ir suprantu.

Jie buvo gražūs.

Paskui padėjau šautuvą ant grindų ir prisitraukęs pasisodinau Larą ant kelių, ji apkabino mane, o aš — ją. Vaikinas su mergina, naktį besimaudantys baseine, dingo mums iš akiračio.

Likus valandai iki aušros, jie išlipo iš baseino, abu drebėdami nuo rytmetinės žvarbos, glotnūs lyg ruoniai ir žvilgantys gęstančių žvaigždžių šviesoje.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Galima buvo spręsti iš jos batelių.

Visi tango klube galėjo spėti iš jos batelių. Su aukšta pakulne, dirželiu ir plonu odiniu padu. Juodi kaip smala. Žvilgantys kaip veidrodis. Bateliai bylojo apie tai, kad ji čia atėjo šokti.

Buenos Airėse sakoma, kad jeigu eini į klubą ne šokti, tai aukis sportbačius arba lygiapadžius. Jeigu nesirengi šokti, tai vilkis kaip pakliuvo, kaip eilinis turistas. Laros bateliai išskyrė ją iš visų kaip šokėją.

Tango klubas — tai buvo tiesiog nuomojama šokių salė — glaudėsi sporto komplekse ramiame Barakaso rajone, pietinėje miesto dalyje. Mus nustebino klubo aplinka. Aš jau žinojau, kad tikrasis tango turi mažai ką bendro su elegantiškomis šokėjų poromis, pasirodančiomis per šventinius tangerijos vakarėlius, į kuriuos turistai plaukia autobusais. Tikėjausi pakliūti į prirūkytą barą su keliomis damomis — naktinėmis plaštakėmis ir dykinėjančiais, į krantą išėjusiais jūreiviais, primenančiais šokančios darbo liaudies šaknis. Tačiau šitas tango klubas buvo įsikūręs didžiulėje sporto salėje su krepšinio lentomis ant sienų. Ir čia buvo šokamas tikrasis tango.

Mudu su Lara stovėjome salės pakrašty ir žiūrėjome į besisukančias poras. Šokėjai judėjo prieš laikrodžio rodyklę, tarsi norėdami atsukti laiką atgal, ir buvo įvairiausio amžiaus. Jaunuoliai, vos įkopę į antrą dešimtį, šokdino už save gerokai vyresnes moteris, tinkančias jiems į mamas. Pensininkai šoko apsikabinę kaip jauni įsimylėjėliai. Septyniasdešimtmetis senukas su mėlynu kostiumu sukosi su jauna panele, iš po trumpų marškinėlių matėsi lygus ir plokščias kaip skalbimo lenta jos pilvo presas. Tango klube į amžių nekreipiama dėmesio.

Lara nusišypsojo man, paėmė už rankos ir nusitempė į šokių aikštelę. Pasijutau kaip patekęs į pulką žuvų. Vietos lyg ir nėra, bet kartu ir užtenka. Jaučiau, kaip man kojas spaudžia naujutėlaičiai batai su pačiais ploniausiais odiniais padais. Iš baimės man užgniaužė kvapą. Nedrąsiai šypsodamiesi atsistojome į reikiamą poziciją ir mintyse pradėjome skaičiuoti. Per šokių pamokas, kurias lankėme Confiteria ideal šokių studijoje Sipachoje, išmokome ne tik tango žingsnelių, bet ir tango etiketo, tad po šešių dienų jau žinojome, kad reikia suskaičiuoti aštuonis compases, tai yra muzikos taktus, ir tik tada pradėti šokti.

Taigi dabar — septintą dieną — nusprendėme pašokti tango.

Sekėsi visai puikiai. Turiu omeny, kol kas neužmyniau jai ant kojos ir neapsijuokiau kaip paskutinis kvailys. Ir nepargriuvau. Ji, žinoma, buvo nepaprastai graži — vienas džiaugsmas ir malonumas laikyti apkabinus tokią moterį. Ji leidosi vedžiojama nerangių mano žingsnių, beveik nepastebimai permesdama svorį nuo vienos kojos ant kitos, į aukštakulnius įspraustos jos pėdos, regis, nė akimirkai neatsiplėšė nuo grindų, nenustygo vietoje ir gracingai judėjo. Greitai ir lanksčiai — štai ką pastebėjau šokdamas su Lara dabar ir kas man visuomet įstrigdavo atmintin, šokant su ja anksčiau. Aš atlikdavau tik vieną judesį, o ji per tą laiką suspėdavo sumesti jų visą dešimtį. Taigi šiandien mudu nepaliaujamai sukomės prieš laikrodžio rodyklę.

Mes šokome penkias iš eilės dainas, kol baigėsi setas. Tada ji paėmė man už rankos, nusišypsojo ir nusivedė į salės pakraštį. Pamačiau, kad mus įdėmiai stebi kažkoks vyras.

Jam buvo apie penkiasdešimt, tamsus, lieknas, vešliais plaukais, vietomis nubarstytais sidabru, kuriais jis, be abejo, labai didžiavosi. Apie jo amžių bylojo tik švarko ir džinsų derinys. Jis priėjo prie mūsų. Tikriau, priėjo prie Laros.

Vyro akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos. Vyriškai patraukliame veide švietė akinamai balti dantys. Iš arti jis atrodė pagal savo metus, bet gerokai įspūdingesnis. Kalbama, kad Buenos Airių uostamiesčio gyventojai — patys gražiausi žmonės pasaulyje. Šitas vyras neabejotinai tą paliudytų.

— Atsiprašau. Kaip laikotės? — užkalbino ispaniškai.

— Neblogai, — nusijuokė Lara. — Kalbate angliškai?

— Ne, — atsakė vyras, paskui greitai linktelėjo — grakščiai, subtiliai timptelėjo žemyn smakrą. Būtum sumirksėjęs — liktum nieko nepastebėjęs. Ji kelias akimirkas žiūrėjo į jį, paskui pakartojo jo gestą. Jis ištiesė jai ranką. Ji padavė jam savąją. Ir tada Lara su juo šoko. Visai kitaip nei su manim. Jie iš tiesų šoko.

Confiteria Ideal šokių studijoje mums pasakojo, kad tango šokyje išliejamos emocijos. Paprastam turistui tai nuskambėtų kaip eilinė frazė, bet man ji buvo neapsakomai prasminga, nes liudijo tai, ką Lara nuolat pasakodavo apie miuziklus, kuriuos pamilo dar vaikystėje. Kai širdis kupina jausmų, žodžiai liejasi daina. O kai širdis dainuoja, tuomet pradedi šokti. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jie šoka. Ir ne tik aš vienas.

Pasibaigus melodijai, porelės palengva traukėsi į salės pakraščius ir taip pat žiūrėjo, kaip jie šoka. Kai salės vidurys atsilaisvino, Lara su savo partneriu įsijautė ir leidosi šokti, nevaržydami judesių. Tai buvo tikrasis tango, kokį prieš šimtą metų šoko senuose bordeliuose ir baruose. Jis neturėjo nieko bendro nei su smokingais, nei su vakarinėmis suknelėmis, nei su penkių patiekalų vakarienėmis ir miniomis turistų sausakimšuose naktiniuose klubuose. Čia regėjai nuogą grožį, gimusį nykiausiuose Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos lūšnynuose. Tai buvo panašu į meilės aktą, perkeltą į baletą. Nieko nereikėjo daryti, tik žiūrėti į juos.

Kai muzika nutilo, Lara linktelėjo ir, kaip reikalauja tradicijos, padėkojo savo partneriui. Jis jai taip pat linktelėjo ir kažko paklausė. Nereikia mokėti castellano, kaip vietos gyventojai vadina savo kalbą, gali nieko neišmanyti apie tango etiketą, bet galėjai iš karto suprasti, kad jis prašė leidimo šį vakarą dar kartą pakviesti ją šokti.

Jos veidas švietė iš laimės ir žvilgėjo nuo prakaito. Ji stovėjo tiesi kaip smilga, tarsi būtų neperlaužiama. Dar niekada anksčiau jos taip nemylėjau. Ji pakratė galvą — ne. Kol ji ėjo link manęs, vyras lydėjo ją akimis. Visi vyrai ir moterys tango klube nenuleido nuo jos akių.

— Dabar jau galim važiuoti namo, — pasakė ji.

Dvidešimt penktas skyrius

Eidamas prie savo tėvų baseino, po kojomis jutau šlapią vejos žolę. Šalia manęs išdidžiai žingsniavo berniukas, tarsi vėliavą virš galvos iškėlęs tinklelį lapams griebti.

Kai priėjome vandenį, paliečiau jam petį ir jis sustojo, pasuko į mane galvą ir laukė. Aš jam nusišypsojau, nors mintyse galvojau, kad reikės aptverti baseiną apsaugine tvorele.

Mudu atsisukome į namą, nuo kur sklido garsus juokas. Sode prie staliuko sėdėjo mano tėvas su mano dukra, priešais save pasidėję šachmatų lentą. Pastaraisiais metais Rubė padarė išvadą, jog senukui labai į naudą žaisti šachmatais, tad dabar sėdėjo atsilošusi kėdėje ir šypsojosi, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, o tėvukas kasėsi žandą ir mąstė apie savo ėjimą.