Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Naktį būdavo kitaip. Kai miegodavo šalia manęs, aš pajusdavau, kaip nuo neįvardijamo skausmo sujudėdavo ar apsiversdavo ant kito šono. Bet skausmas jos, regis, neprižadindavo. Užtat išbudindavo mane, ir tą pirmąją naktį, kai grįžau namo, ištisas valandas gulėjau tamsoje atmerktomis akimis, kaip paprastai žmonės elgiasi sulaukę naujagimio ar labai įsimylėję.

Gulėjau ir klausiausi jos alsavimo.

Pasaulyje yra tik vienas namas, į kurį įžengęs gali drąsiai traukti prie šaldytuvo. Tai namai, kuriuose užaugai.

Mes neklausinėjome Rufo, kas nutiko. Staiga jis ėmė ir atsirado mūsų prieškambaryje, droviai pasisveikino, ir mes nusekėme paskui jį į virtuvę. Jis išsitraukė iš šaldytuvo pakelį riebaus pieno ir čia pat išmaukė, stovėdamas prie neuždarytų durelių. Jo kaklaraištis kadaravo po kaklu kaip nepanaudota pakaruoklio virvė. Lara pasistiebė ant pirštų galų ir pakštelėjo jam į skruostą, po skutimosi nubertą spuogų, ir tyliai uždarė šaldytuvą. Aš jį apkabinau, ir tai buvo lyg apsikabinimas su kaulų maišu, nors jis ir vilkėjo dalykinį kostiumą iš Next parduotuvės.

— Na, kaip laikaisi? — paklausė jis, ir aš ėmiau juoktis, nes man visada būdavo juokinga, kai vaikai užsimanydavo draugiškai paplepėti.

— Puikiai, — atsakiau. — O kaip tu?

— Neblogai, — rūsčiai atšovė. — O kodėl turėtų būti blogai?

— Neturėtų, — ramiai atsakiau, neužkibdamas ant jauko. Jau buvau iš anksto viską nuspėjęs. Iki jo vestuvių buvo likę mažiau nei mėnuo.

Mama pasisiūlė jam ko nors išvirti, čiupo už diržo ir patampė parodydama, kad jis per daug sulysęs. Rufas tik nusijuokė, pasitraukė nuo jos, saujoj suglamžė tuščią pakelį ir atšovė, kad dar nealkanas. Dabar jis buvo prekybos centro direktoriaus pavaduotojas, netrukus bus vedęs vyras, neįpratęs, kad kažkas grabaliotų jį už diržo ir tampytų. Man irgi norėjosi jam ką nors padaryti — sušiaušti plaukus, plekštelėti per nugarą ar net švelniai niuktelėti į ranką. Užmegzti kokį nors fizinį kontaktą su sūnumi. Bet dabar jis buvo prekybos centro direktoriaus pavaduotojas, netrukus bus vedęs vyras, be to, po akimis juodavo tamsūs ratilai. Tad aš jo neliečiau. Tiesiog nenorėjau nusižengti mūsų nejaukaus apsikabinimo konvencijos nuostatoms.

Visi trys suėjome į svetainę. Televizorius buvo įjungtas. Vieni sukritome į savo istorinius krėslus, kiti — į mėgstamiausius sofos kampus, o Rufas pasičiupo nuotolinio valdymo pultelį ir ėmė bėgioti kanalais, kol aptiko Džiną Kelį ir Donaldą O’Konorą, trypiančius trepsiuką ir tuo pat metu griežiančius smuiku.

— „Dainuojantys lietuje“, — pažino Lara ir palietė Rufui ranką. — Neperjunk.

Jis nenoriai padėjo pultelį, atsilošė ir atsiduso, užvertęs galvą į lubas. Tarsi žmogus, atsisveikinąs su jaunyste. Lara dėbtelėjo į mane ir vėl nusisuko žiūrėti filmo.

Debė Reinolds iššoko iš torto Holivudo vakarėlyje. Išvydusi Džiną Kelį, buvo šokiruota. Buvo sakiusi jam, esą dirba teatre, o štai dabar vienais apatiniais šokinėja iš torto it kokia apsišaukėlė. Lara ėmė juoktis, Rufas pažvelgė į ekraną, ir aš tuo metu pastebėjau jo veide šmėstelint nuobodulio šešėlį.

— Kiek sykių mes jau tai žiūrėjome?

Mama į jį nė neatsisuko.

— „Dainuojančius lietuje“ galima žiūrėti ir žiūrėti nesuskaičiuojamą daugybę kartų, — atšovė.

Bandžiau atspėti, kodėl jis taip pasikeitė. Plaukai nukirpti trumpai. Atrodė taip, lyg tarnautų armijoje ar dar kur nors. Kurį laiką niekas nieko nekalbėjo. Kai Donaldas O’Konoras ėmėsi savo numerio „Prajuokink juos“ — šoko atsiklaupęs ir, pamynęs bet kokį orumą, laipiojo sienomis, — pažvelgiau į savo sūnaus veidą. Jis beveik šypsojosi. Anksčiau žiūrėdamas šitą sceną jis leipdavo juokais ir raičiodavosi ant grindų. Tada jis buvo dar visai jaunas.

— Iš kur žinoti, kad pasirinkai tinkamą žmogų? — paklausė jis staiga, nežiūrėdamas į mus. Aš irgi susimąsčiau. Juk žinai, ir tiek, ar ne? Jeigu kyla abejonių, vadinasi, tas žmogus ne visai tau tinkamas. Bet nenorėjau jam šito sakyti.

— Tiesiog reikia tikėti juo kaip ir viskuo kitu, — atsakė jam Lara. — Tai sąžinės reikalas.

— O ar manai, kad šiais laikais žmonės gali gyventi kartu? — klausinėjo jis, neatplėšdamas akių nuo ekrano, kur Džinas Kelis stengėsi išsikovoti Debės Reinolds prielankumą. — Na, taip, kad po kelerių metų jų keliai neišsiskirtų. Ar manai, kad šiais laikais žmonės visą gyvenimą gali nugyventi kartu?

— Turbūt su metais darosi vis sunkiau, — pareiškė Lara. — Bet vis tiek manau, kad gali.

Dar kurį laiką žiūrėjome filmą. Ant laiptų pasigirdo žingsniai ir į kambarį įėjo Rubė, pasisveikino su broliu:

— Labas, brol.

Prisėdo ant sofos ranktūrio greta jo. Aš nuėjau į virtuvę paruošti keturių puodelių statybininko arbatos, o kai grįžau, Džinas Kelis jau dainavo kartu su Debe Reinolds. Džinas vilkėjo ketvirtojo dešimtmečio tenisininko aprangą, o Debė stovėjo užsilipusi ant kažkokių nesuprantamų kopėčių.

Rubė nusijuokė.

— Ar tau tikrai reikia tų kopėčių? — paklausė. Paskui klestelėjo ant sofos arčiau brolio, ir jis apkabino ją per pečius.

Džinas Kelis įsimylėjo Debę Reinolds. Kelis šoko ir dainavo lietuje. Sapne jis išvydo Sidę Čaris, gangsterio meilužę žalia suknele, kuri vėliau gangsterį paliko ir pabėgo su turtingesnių. Nuo to karto niekas nėra taip šauniai šokęs kaip jis.

— Sidė Čaris — tavo numylėtinė, — tarė Rubė.

— Tikrai taip, — atsakė Lara. — Mano visų laikų mylimiausia.

— Ar galiu šiandien pasilikti pas jus nakvoti, mama? — paklausė Rufas.

Jei nori, pasilik nors ir dešimčiai metų, pagalvojau. Arba visam laikui. Tačiau žinojau, kad nepasiliks. Nepasiliks, nes negali, nes netrukus gims kūdikis. Mūsų sūnus ne iš tokių, jis nebėgs iš namų, kai turi gimti kūdikis, ir dėl to aš jį labai mylėjau.

— Gali pasilikti kiek tik nori, — atsakė jam Lara.

Bet nakvoti jis nepasiliko.

Vėjai atpūtė rudenį ir dabar daugelis baseinų jau buvo uždaryti ilgiems žiemos mėnesiams. Tikėjausi, kad rugsėjį Vinstonui ir man darbo sumažės, bet iš esmės krūvis tik padidėjo, nes dienos darėsi trumpesnės.

— Negalima baseino tiesiog imti ir uždengti, — aiškino jis, kai įsukome į žvyruotą keliuką, vedantį prie didžiulio namo Ričmonde. Jau kelios savaitės jo kieme stovėjo BMW X5. — Sunkiausia visada būna vasaros pabaigoje.

Vinstonas išsitraukė didžiulį kaip kalėjimo prižiūrėtojo raktų ryšulį ir, atrakinęs šoninius vartelius, įleido mus vidun. Baseine plūduriavo nukritę medžių lapai. Net ir balzganoje saulės šviesoje baseino vanduo atrodė neįtikėtinai žydras. Iš gretimo namo sklido grupės Beach Boys daina, kuri čia visai netiko, kaip Kalėdų eglutė Naujųjų metų dieną.

Vinstonas išgriebė iš baseino lapus, o aš tuo metu uoliai chloru dezinfekavau vandenį. Vinstonas mėgo trigubą dozę, nes nuo bet kokio purvo ar kritėsių per žiemą susidarys juodos dėmės, kurias pavasarį bus sunku išvalyti. Metalines kopėtėlės ištepėme techniniu vazelinu, kad nerūdytų, ir uždengėme tramplyno lentą. Pamačiau, kaip Vinstonas iš žarnos prileido vandens į kelis plastikinius butelius nuo pieno ir sumetė juos į baseiną. Anksčiau niekada nebuvau šito regėjęs.

— Jeigu žiemą baseino vanduo užšals, ledas sutraiškys plastikinius butelius, o baseino sienos liks sveikos, — aiškino jis. Bedantė šypsena. — Gal galėtum uždengti baseiną?

Linktelėjau ir nuėjau į nedidelį sandėliuką sodo gale. Ten buvo dujinis vandens šildymo katilas ir valdymo pultas.