Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Varyk jį lauk, — piktai paliepė Martinas. — Vyk jį lauk arba aš pats išmesiu pro duris.

Lara nudūrė akis į stalą.

— Palik... jį ramybėje, gerai? — paprašė.

Martinui atvipo apatinė lūpa. Blėstančioje mėnesienos šviesoje piktai žybtelėjo jo puikūs dantys.

— Ką — tu rengiesi klausytis jo paistalų? — užsipuolė. — Aš tai jau tikrai neklausysiu. — Ir tada jis pirmą kartą pasižiūrėjo į mane. — Tu visą gyvenimą knisai jai protą. Su savo cigaretėmis ir savanaudiškumu bei kapšą aptempiančiais džinsais.

Priekaištingai pažvelgiau į Larą. Ji nusuko akis į šalį.

— O taip, aš daug apie tave prisiklausiau, — triumfuodamas toliau giedojo Martinas. — Aš gerai žinau, ko tau reikia.

Ir nuėjo į viršų atsinešti beisbolo lazdos.

Mes nulydėjome jį akimis, išeinantį iš virtuvės.

— Tau reikia eiti, — tarė ji. — Policija tave suims. O jis gali tave prikulti. Ir... ir aš pati noriu, kad išeitum.

— Tikrai nori?

— Taip, tikrai, — patvirtino ji, tarsi skelbtų savo galutinį apsisprendimą. Atsirėmė abiem rankom į virtuvės stalą. — Mums reikia judėti į priekį, Džordžai. Reikia pradėti viską iš naujo.

— Bet aš negaliu, — atsakiau. — Ir nenoriu. Nes viskas — dėl tavęs. Tik tu gali nuspręsti, ar mudu liekam kartu, ar išsiskiriam.

— Truputį ne taip, — atsiliepė ji jau kiek švelnesniu balsu. — Truputį neteisinga, kad tik nuo manęs priklauso, ar mes liksime kartu, ar išsiskirsime.

— Pati žinai mūsų bėdas, — tariau.

— Be abejo.

— Neslėpsiu, tu nesi pati gražiausia moteris pasaulyje, — pridūriau.

— O tau puikiai sekėsi, — atšovė ji.

— Bet pasaulyje nerastum kito veido, į kurį taip mielai žiūrėčiau ir žiūrėčiau, — porinau aš.

— Tu dar daug veidų nematei.

— Man užtenka, — atsakiau. — Man užtenka vieno veido, apie kurį, vienintelį, galvočiau išleisdamas paskutinį atodūsį.

Į virtuvę sugrįžo Martinas. Tikėjausi išvysti jį su virš galvos iškelta beisbolo lazda, bet jis nebuvo ginkluotas. Gal pagalvojo, kad jam pačiam klius, jeigu sumanys vožtelti man už tai, kad sugrįžau į savo namus. Tikriausiai jis teisus. Jis skubiai apsidairė ir čiupo į rankas keptuvę.

— Nešdinkis lauk! — sušuko. Dabar, kai apsiginklavo virtuvės rakandu, atrodė labiau pasitikintis savimi. — Dink iš čia arba aš taip išmalsiu tau marmūzę, kad pats savęs nepažinsi.

Atsistojau, bet nesirengiau niekur eiti. Jis žengė manęs link, mosuodamas virš galvos keptuve. Vogčiom dėbtelėjo į Larą.

— Beje, kaip jis čia atsirado? — paklausė. — Šitas ilgaplaukis mulkis?

Dabar jau aiškiai girdėjau policijos sireną. Ji buvo vos už kelių gatvių. Atvykimo laikas — devynios ar aštuonios minutės. Neblogai. Skuba manęs suimti.

Tačiau Lara šypsojosi. Dabar ir ji pakilo nuo stalo.

— Jis turi savo raktus, — prabilo. — Visada juos turėjo.

Išėmiau iš kišenės raktus ir padėjau ant stalo.

— Gali pasiimti, jeigu nori, — tariau. — Tik aš vis vien tave myliu, Lara. — Iškėliau ranką delnu į viršų. — Gali man nieko neatsakyti.

Ir tada jis vožė man keptuve.

Iš anksto mačiau, kad voš. Jis padarė klasikinę klaidą, plačiai užsimojęs prieš smūgį. Tarsi būtų pasiuntęs man elektroninę žinutę. Mat nebuvo pratęs vanoti žmonių. Atrėmiau jo smūgį dilbiu ir būčiau su džiaugsmu šniojęs kumščiu į dantis, jeigu ne Laros riksmas, sustabdęs mane pusiaukelėje.

— Prašau išeiti! — sušuko ji.

Aš žiūrėjau į jį, jis — į mane. Rankoje jis tebelaikė keptuvę. Sunku pasakyti, ar ruošėsi vėl man tvoti, ar eiti čirškinti pusryčių. Nė vienas nepasijudinome iš vietos. Lauke sučiulbėjo kažkoks paukštis. Mudu pažvelgėme į Larą.

— Dinkit abudu, — tarė ji.

Buvo laikai, ir ne per seniausiai, kai galėdavau išmiegoti kiaurą dieną. Ir būdavo puiku. Darbuodamasi mama paprastai dainuodavo, o tėvas knebinėdamasis niurzgėdavo kažką sau po nosim, saulė plieksdavo į kambarį pro išblukusias užuolaidas, bet visa tai man nė trupučio netrukdė mėgautis ilgomis, laimingomis užsimiršimo valandomis.

Tačiau dabar aš tysojau savo viengulėje lovoje, gal šimtąjį kartą apversdamas pagalvę, stengdamasis iš galvos lyg iš skalbimo mašinos būgno išguiti užsilikusias mintis, ir vis tiek niekaip negalėjau užmigti. Iki kaulų smegenų jaučiau nuovargį visame kūne, troškau išganingojo poilsio, iki ašarų ilgėjausi palaimingojo miego, bet vis tiek neužmigau, plūduriavau ties sąmonės netekimo riba. Kur dingo tas nuostabusis gebėjimas pramiegoti visą savo gyvenimą?

Supratau, kad tai pajusti galima tik tada, kai įsivaizduoji, jog tau prieš akis dar visas gyvenimas. Bet dabar aš pamačiau, kad man liko labai nedaug ir kad niekada daugiau taip nebemiegosiu. Man jau nebepasiekiamas palaimingasis jaunystės užsimiršimas, niekada daugiau jis pas mane nebesugrįš.

Todėl išlipau iš lovos ir ėmiau rengtis vakarykščiais drabužiais, o gretimam kambary išgirdau lėtus, netvirtus tėvo žingsnius.

Parke vaikai žaidė futbolą.

Vieni berniukai, bet vienoje komandoje lakstė ir mergaitė, vilkinti Anglijos vėliavos spalvų marškinėliais. Liekna, aukšta, rudais ant viršugalvio sukeltais plaukais. Ji nebuvo nė vieno iš jų jaunesnioji sesuo, o žaidė lygiai taip pat gerai kaip ir berniukai, tvirtai atremdavo puolimą, išdidžiai pasitikdavo smūgį ir drąsiai pasiųsdavo kamuolį atgal per visą aikštę.

Žiūrėjau, kaip jie laksto, ir stebėjausi, kaip tarp tokios gausios įvairovės netikrų firminių marškinėlių jie dar sugeba atsirinkti, kas kokioj komandoj žaidžia. Staiga kažkas stipriai spyrė kamuolį ir jis nuskriejo tiesiai į mane, žiūrintį priešais saulę.

Aš sekiau jį akimis, įsitempiau, užsimojau dešine koja, kamuolys švelniai atsimušė į mano keltį, bet staiga pajutau aštrų skausmą kelyje. Kamuolys nuskriejo pas vaikus, bet skausmas pasiliko, dilgčiojo po kelio girnele ir aš nerimastingai nustriksėjau į pašalį, bijodamas remtis dešine koja į žemę.

Vaikai sustoję žiūrėjo į mane. Žaidimas nutrūko. Mergaitė su Anglijos spalvų marškinėliais rankose laikė kamuolį.

— Kaip jaučiatės, pone? — paklausė ji.

Aš jiems linktelėjau, nusišypsojau ir iškėliau abu nykščius. Jie vėl sugrįžo į aikštę ir mane dar ilgai lydėjo jų šauksmai ir riksmai, kol lėtai klibikščiavau iš parko, mėgindamas išjudinti savo sužeistą koją.

Iš pradžių pamaniau, kad tai naktinių baseinų siaubėjų būrys.

Išgirdau žingsnius pirma ant žolės, paskui ant žvyro aplink baseiną, tylius ir atsargius, kad tik neprižadintų miegančiųjų name. Gulėjau lovoje sulaikęs kvapą, spoksojau į lubas ir laukiau, kada pasigirs į vandenį sliuogiančių kūnų pliuškenimas.

Tačiau netrukus kažkas barkštelėjo į mano kambario langą.

Tyliai ir kietai, tarsi ledo gabalėlis per pirmąją vasaros krušą. Paskui ir vėl pasikartojo. Iššokau iš lovos ir nuskubėjau prie lango.

Atitraukiau naktines užuolaidas ir pamačiau Larą, tą akimirką metančią dar vieną akmenuką. Šis pralėkė pro šalį. Ji laikė rankoje visą saują žvyro, pasemto nuo takelio palei baseino kraštą, ir kiekvienąkart mesdama pasistiebdavo ant pirštų galų. Pakėliau langą ir kaip tik tuo metu mažas akmenėlis pataikė man į akį.

— Velnias! — sušukau ir loštelėjau atgal nuo lango, delnu užsidengęs sužeistą akį. Kol klupinėjau ant kilimo, į kambarį įskriejo dar keli akmenukai. Paskui mėtymas liovėsi. Kai priėjau prie lango, ji žiūrėjo aukštyn, pakėlusi galvą. Akis jau pradėjo atsigauti. Dabar jau mačiau beveik gerai. Lara pridėjo pirštą prie lūpų ir žvilgtelėjo į gretimą langą, už kurio miegojo mano tėvai.