Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Kiek dabar laiko? — paklausiau kimiu, prislopintu balsu.

— Laikas grįžti namo, — tarė ji natūralesniu negu mano balsu, bet labai tyliai, nes žodžiai buvo skirti tik man. Paskui nusišypsojo ir pro pirštus išbėrė žvyrą ant žemės. — Mūsų sūnus tuoj turės vaiką, — pasakė ir nusijuokė, tarsi tai būtų koks stebuklas. Iš tiesų taip ir buvo — kasdienis stebuklas, kuriuo sunkiausia patikėti.

— Ar tai reiškia, kad mes jau visai pasenom? — paklausiau jos.

— Tai reiškia, kad mes dar gyvenam, — atšovė ji. — Ar dar neperkandai gyvenimo gudrybių? Juk šitiek knygų skaitei, šitiek filosofavai ir spoksojai į žvaigždes. Ir vis dar neperpratai gyvenimo paslapčių?

Pakėliau akis į dangų. Žvaigždžių nesimatė. Tik oranžinė prietema, lyg kupolas gaubianti miestą. Paskui vėl žiūrėjau į Larą ir laukiau.

— Gyvenimo gudrybė yra pats gyvenimas, — atsakė ji. — Tai eini namo ar ne?

— O kaip tas vyras? Ar tu su juo mylėjaisi?

Tikėjausi išgirsti, kad nelauktas mano vizitas nutraukė sueitį su tuo niekšu. Tikėjausi, kad man bus pranešta, jog joks kitas vyras jos nelietė. Tačiau ji neturėjo laiko aiškinti ir analizuoti netolimos praeities įvykių. Jeigu labai norit žinoti, ką aš iš tiesų manau, tai pasakysiu štai ką: abejoju, ar jie ką nors darė. Juk ji atėjo čia, ar ne? Ji — ne su juo. Ji čia, sode.

— Man liūdna, — tarė ji. — Pasiilgau tavęs. Grįžk namo.

— Susirinksiu daiktus.

Ji maldė beužplūstantį susierzinimą, o aš staiga suvokiau, kad galima mylėti žmogų, mylėti beprotiškai, bet jis vis tiek tave sykiais nervins. Supratau, kad lazda turi du galus. Manęs vėl lauks smulkūs kasdieniai rūpesčiai. Niekur nuo jų nepabėgsi. Ir jie niekur nedings. Jeigu grįšiu namo, manęs ir vėl lauks grėsmingai kunkuliuojantis karšto vandens katilas. Jis niekur nedings.

— Nesuk galvos dėl tų savo daiktų, — nekantravo Lara. — Ar nematai, kad jau labai vėlu?

Paskui man pasirodė, kad jai už nugaros sušmėžavo kažkoks šešėlis. Gal atsliūkino tie naktiniai baseinų siaubėjai? Lara grįžtelėjo ir per petį dėbtelėjo į medžius mūsų sodo pakrašty.

— Kas ten? — paklausė ji.

Įdėmiai žiūrėjau į šokančius šešėlius. Bet nieko nepamačiau. Tikriausiai tai vėjas arba mano įplyšusios akies tinklainės vaizdiniai.

— Nieko, — atsakiau. — Nejudėk.

Mikliai užsimečiau kelis drabužius ir išlėkiau pro duris, bet prieš tai, akimirką stabtelėjęs, nužvelgiau savo kambarį. Drabužiai išmėtyti. Kompaktinės plokštelės išimtos iš dėklų ir išbarstytos lyg vakarykščiai žaislai. Atverstos knygos su ryškiai pabrauktomis pastraipomis. Sudžiūvę į namus užsakytos picos likučiai. Pusiau nugertas butelis sidro.

Keisčiausia, kad aš to sidro visai nemėgstu.

Tada apsisukau, nusigręžiau nuo visų šitų daiktų ir nubėgau pas žmoną.

TREČIA DALIS Naktinių baseinų siaubėjų būrys

Dvidešimt pirmas skyrius

Svajonės yra dvejopos: išsipildančios ir neišsipildančios, — kalbėjo ji, o aš tuo metu snaudžiau. — Neišsipildančios svajonės yra tos, kurias puoselėja visi žmonės: kad vaikai susirastų antrąsias puses, su kuriomis visą gyvenimą būtų laimingi; kad tėvai būtų sveiki ir nesirgtų; kad nekiltų finansinių problemų.

Kovojau su mane apėmusiu miegu, labiau jausdamas jos fizinį artumą, nei girdėdamas žodžius. Buvo keista ir teisinga vėl miegoti vienoje lovoje su Lara. Gulėdamas šalia jos jaučiausi lyg atitolęs nuo realybės — panašiai jaučiamasi atsibudus po slogučio ar sugrįžus iš ligoninės. Tarsi tavo gyvenimas gali prasidėti iš naujo, o tai, kas prarasta, vėl bus sugrąžinta.

Buvau nusiteikęs giliam miegui. Mane buvo apėmęs palaimingas išsekimas, kokį patiri po gero sekso su žmogumi, kurį myli visą savo gyvenimą. Bet ji nesiliovė čiauškėjusi, ir aš supratau, kad dabar man teks prie šito priprasti, nes miegosiu nebe vienas. Visai buvau pamiršęs, kad Larai tai patikdavo — paplepėti po sekso, kai aš mirtinai užsimanydavau miego. Bet dabar tas plepėjimas buvo kitoks, ne toks, kokio tikėjausi. Ji nesirengė diskutuoti apie pelningus darbus ar pensijų planus. Šitą ji jau buvo pamiršusi. Dabar jos mintys buvo visai kitokios.

— Nereikia galvoti apie neišsipildžiusias svajones, — varė ji savo. — Jos pačios savimi pasirūpins. Arba ne. Tačiau verta pagalvoti apie kitas. Apie tas, kurios yra šalia neišsipildžiusių svajonių. — Nutilo, palaukė. — Ar tu girdi?

Net pro miesto šurmulį girdėjosi, kaip už sienos, vonioje, burzgia ir burbuliuoja karšto vandens katilas.

— Jis tuoj sprogs, — tariau garsiai ir pagalvojau: vėl santechnikai, pinigai, geltonieji telefonų knygos puslapiai.

— Ne, — nuramino ji. — Jis palauks, kol bus šalčiau, o tada jau tikrai sprogs. Pamatysi.

Kurį laiką abu patamsyje klausėmės, kaip katilas čiaudo ir spjaudo, o paskui ėmėme juoktis. Išgaruos visi juokai, kai šaltą žiemos dieną šitas aptriušęs katilas ims ir išleis kvapą. Bet dabar mums buvo juokinga.

— Aš į savo senąjį darbą negrįšiu, — pareiškiau.

— Numaniau, kad taip bus, — atsakė ji, ir aš pamačiau jos šypseną. — Kaip nors išsivyniosim. Parduosim namą. Nusipirksim mažesnį. Juk mūsų dabar — tik trys.

— Aš nenoriu, kad mums tektų parduoti namą, — užprotestavau.

— Yra svarbesnių dalykų, — tarė ji.

Mes gulėjome ir vėl klausėmės burbuliuojančio vandens katilo.

— Tai vadinama priešmirtinių darbų sąrašu, — prabilau aš. — Dalykai, kuriuos norėtum atlikti prieš... pati supranti.

— Prieš paliekant šią ašarų pakalnę, — užbaigė Lara.

— Prieš iškeliaujant anapilin, — pridėjau savo. — Tai vadinama priešmirtinių darbų sąrašu.

— Pralėkti per Paryžių atviru sportiniu automobiliu, — ėmė vardyti Lara. — Sušokti Vest Endo scenoje ir dar užsidirbti pinigų. Aplankyti Buenos Airių lūšnynus ir pamatyti, iš kur kilo tango.

Pagalvojau, kad gal ir galima būtų pralėkti per Paryžių atviru sportiniu automobiliu ir paskui įstrigti automobilių spūstyse Eliziejaus laukuose. Gal ir galima būtų sudainuoti miuzikle Šaftsberio aveniu, kur susirinks nedaug žmonių, o kritikai bus negailestingi. Bet aš tikrai žinojau, kad į Buenos Aires vieną dieną ji būtinai nuvažiuos. Lara jau dvidešimt metų apie tai svajojo, kai dar niekas iš mūsų nė nemanėme ruošti priešmirtinių darbų sąrašo, kai apskritai negalvojome, kad toks bus reikalingas.

Aš gerai žinojau, kada ji miega.

Tą galėjai suprasti iš sulėtėjusio kvėpavimo, iš pakeistos kūno padėties, iš atodūsio, kuris pasigirsdavo pro gilų miegą. Iš garso, kurį sukelia skausmas.

Jis tūnojo joje tiek metų, kiek aš pažinojau Larą, ir buvo tokia pat neatsiejama jos dalis, kaip akių spalva. Traumos, negalavimai ir skausmai, prilipę kaip kokie apgamai, kaip randai, liekantys sugijus žaizdai. Tai jos suvenyrai iš šokių laikų.

Kai kurių traumų skausmas buvo specifinis — tarytum išplėštas seno dienoraščio puslapis: koks nors kryžminis raištis, „suremontuotas“ Velingtono ligoninėje, įtrūkusi kremzlė, atsiradusi po sukietėjusiais randais, kurių ji turėjo ant abiejų kelių. Tačiau dauguma traumų taip ir liko apgaubtos paslapties skraiste, apleistos, užmirštos ir niekada nebeprisimenamos.

Ji nesiskųsdavo. Ne iš tų, kurios dejuoja. Ilgainiui įpratau regėti ją nuolat save masažuojančią, pirštais trinančią pakinklį ar lopinėlį tarp apatinio šonkaulio ir klubo. Tą ji darydavo rytais gerdama kavą, žiūrėdama televizorių ar nusirengdama prieš miegą. Santuokoje žmogus išmoksta žiūrėti į reiškinius ir jų nematyti.