Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Bet tuoj užsičiaupė, nes aš stipriai įsispyriau kojomis į seną nuvalkiotą kilimą, nuleidau pečius, o tada kirtau iš dešinės jam į pilvą, paskui iš kairės kabliu žiebiau į žandikaulį taip, kad šis subraškėjęs sutrupėjo į šipulius. Prieš susmukdamas ant žemės, jis dar gavo kumščiu į veidą — žiebiau iš visų jėgų, kiek tik galėjau sukaupti. Skustagalvis šleptelėjo ant grindų barstydamas dantis, nudardėjo laiptais žemyn kaip koks sunkiasvoris kaskadininkas ir susmuko prie mano tėvo ir mergaičių, laukusių manęs, kojų.

— Kada išmokai taip boksuotis? — paklausė tėvas.

— Nežinau, — atsakiau jam. Širdis garsiai daužėsi.

Kai parvežėm ją namo, jau buvo tamsu.

Lara laukė mūsų prie lango, name degė visos šviesos, o kai žengėme kiemo takeliu, ji atidarė mums laukujės duris. Lara norėjo apkabinti Rubę, bet ši praėjo pro ją kaip pro stulpą.

Visi trys žiūrėjome, kaip ji lėtai lipa laiptais į viršų, ir mane apėmė dešimties metų senumo jausmas, kai ji galvotrūkčiais, nė neapsidairiusi, puldavo į gatvę ar imdavo šokti ant kavos staliuko, nukrauto stiklinėmis, siekdavo rankute degančios žvakės ar kabodavo ant karstyklių žemyn galva tol, kol visa išrausdavo kaip žarija. Šis jausmas paprastai apima tėvus matant, kaip jų vaikas iškrečia kokią nors vaikišką kvailystę. Tai baisus įsiūtis, sumišęs su palaimingu palengvėjimu, kai nežinai, ar tau verkti, ar juoktis.

— Viskas gerai, — nuraminau Larą. — Palikime ją kol kas ramybėje.

Ji pasižiūrėjo į mane, į tėvą ir palingavo galvą. Mano plaukai buvo išsidraikę, laikiau prispaudęs ranką, nes nuo krumplių buvo nudrėksta oda. Tėvas patapšnojo Larai per petį ir caktelėjo liežuviu, tarsi sakydamas: Ak , tie vaikai , ar ne?

— Tau bėga kraujas, — pamatė Lara.

— Niekis, — atsakiau.

Ji ėmė nerišliai kažką veblenti.

— Bet kur ji buvo? Kas atsitiko? Gal reiktų paskambinti į policiją ir paprašyti, kad atvažiuotų?

Žvilgtelėjau į savo tėvuką ir nusišypsojau. Aš pats esu įstatymas.

— Turiu omeny, išsikviesti tikrus policininkus, — pasitaisė Lara, kaipmat numušdama ūpą, — o ne judu.

— Viskas bus gerai, — pakartojau. — Ji truputį išsigando, bet tuoj atsigaus ir viskas bus gerai. Prisiekiu.

Lara pažiūrėjo į viršų. Buvo girdėti, kaip Rubė kaukši vaikščiodama po savo kambarį. Žmonos veide atsispindėjo visa jausmų gama: įtampa ir palengvėjimas, stresas, kad ji pati viena augina vaikus. Tai buvo įspausta kiekvienoje jos veido raukšlelėje.

— Ak, ta maža...

Paliečiau jai ranką ir ji atsisuko į mane.

— Ji dar visai jauna, — tariau. — Manau, visa tai praeis, Lara.

Nuėjome į virtuvę ir Lara išvirė mums arbatos. Po kiek laiko palikome tėvą vieną ir užlipome į viršų. Rubės kambario durys buvo uždarytos. Ant rankenos tebekabojo užrašas „Netrukdyti“. Lara tyliai pasibeldė ir, nors atsakymo nesulaukė, įėjo vidun. Aš sustojau tarpdury.

Užuolaidos buvo užtrauktos, o Rubė gulėjo lovoje, užsitraukusi antklodę ant galvos taip, kad styrojo tik mažas kuokštelis rudų plaukų. Pirmą kartą pastebėjau, kad kelios sruogos pašviesintos. Lara švelniai paglostė jai plaukus, tada pasilenkusi pabučiavo ir prisėdo ant lovos krašto, tarsi nežinodama, ką daryti toliau. Rubė nė nesujudėjo, bet vargu ar miegojo.

Paskui mes nulipome žemyn ir vėl išsivirėme arbatos, pasiskrudinome duonos. Rubės mėgstamiausios. Storom riekėm pjaustyta balta duona su gausiai užteptu sviestu ir stipri arbata su kupinu šaukštu rudojo cukraus ir šlakeliu pusiau nugriebto pieno. Šitaip mūsų šeimoje būdavo geriama arbata. Statybininko arbata, kaip vadindavo Lara.

Lara sudėjo viską ant rausvo padėklo, mūsų dukters vaikystės relikvijos, ir aš nusekiau paskui ją į viršų. Šįkart ji nepasibeldė, tik tyliai pravėrė kambario duris, padėjo padėklą ant grindų ir išėjo. Atrodė kaip kalėjimo prižiūrėtoja, nešanti valgį savo kalinei, ir nuo tokio vaizdo aš kažkodėl vos neapsivėmiau. Tikriausiai tai dėl nuovargio.

Žiūrėjau, kaip Lara tyliai uždaro paskui save duris. Pamaniau, kad Rubė tikriausiai jau miega.

Bet vėliau, kai jau pamažu ėmė brėkšti ir mums su tėvu atėjo laikas važiuoti namo, aš užlipau į viršų ir radau rausvąjį padėklą padėtą už durų. Ant rankenos tebekabojo užrašas „Netrukdyti“, bet arbata su skrebučiais buvo dingusi.

Dvidešimtas skyrius

Kol Džazis B dainavo apie „Afrikos centrą“ kaip apie pasaulio bambą, aš stovėjau ir iš popierinio puodelio gurkšnojau šampaną, jausdamas, kaip mano kūnas ima linguoti į grupės Soul II Soul dainos taktą. Daviau sau žodį neprisigerti. Šįvakar tikrai ne. Juk Laros keturiasdešimties metų jubiliejus. Paskui didžėjus paleido kažkokį ankstyvųjų Duran Duran laikų gabalą ir mano kūnas liovėsi judėjęs. Taigi aš dar neprisigėriau.

Jai leido pasinaudoti mokyklos sale, kurioje vykdavo šokių repeticijos. Iš pradžių maniau, kad patalpa bus per didelė, juk tai vidurinės mokyklos aktų salė, bet žmonių prigužėjo pilnut pilnutėlė. Nes atėjo visi pakviestieji. Visi draugai, nuo kurių ji jau buvo atitolusi ar patys nutolę nuo jos, nes bėgant metams gyvenimo kelyje atsirado antrosios pusės, vaikai. Bet šįvakar jie sugužėjo čia, ir kai visi ėmė šokti pagal devintojo dešimtmečio muziką, aš prisiminiau juos iš senų laikų, kai mudu su Lara tik pradėjome draugauti, — tuos jaunus dvidešimtmečius šokėjus, kurie po „Vargdienių“ spektaklio lėkdavo į „Afrikos centrą“ ir toliau šokdavo sau. Dabar tai buvo pusamžės moterys, tačiau jos vis tiek judėjo savotiškai grakščiai pagal Blondie, Wham!, Madonos, Maiklo Džeksono ir Thompson Tzvins — keista ir nepaaiškinama toji Laros aistra šitiems Thompson Tzvins — muziką. Buvo aiškiai matyti, kad šokis moterims — tarsi antras prigimimas. Jų vyrai, jau truputį apsinešę, stengėsi nuo jų neatsilikti, lygiai kaip aš kadaise stengiausi neatsilikti nuo Laros. O ji sukosi rato vidury kartu su savo dukra ir kažką šūkavo didžėjui ant scenos.

— „Merginos nori linksmintis“! — šūktelėjo ji ir jis linktelėjo. Suprato. Tai prašymas. Style Council staiga nutilo ir pasigirdo triumfuojanti Sindi Lauper dainos įžanga. Nuėjau pasižiūrėti, kaip laikosi mano tėvai.

Jie sėdėjo pačiame salės gale ir stebėjo veiksmą. Mama šypsojosi ir bilsnojo koja į dainos „Merginos nori linksmintis“ taktą. Tėvas rymojo susimąstęs, rankoje laikydamas neatidarytą skardinėlę Red Stripe gėrimo, truputį susigūžęs nuo per didelio garso. Su jais buvo ir močiutė, gurkšnojo sau cheresą — vienos taurės jai užteko net dviem valandom, ir linkčiojo galvą, tarsi Sindi Lauper gabalas būtų mėgstamiausias ir puikiai žinomas. Visi trys buvo įsitaisę ant išklibusių mokyklinių kėdžių, susibūrę į pagyvenusių žmonių ratelį. Paklausiau, gal ko atnešti išgerti, bet jiems nieko netrūko.

— Nesivargink, — tarė mano mama. — Eik ir linksminkis, balandėli.

Pagalvojau: gal ji ir teisi. Galėčiau dar išlenkti taurelę kitą, kol neapėmė siautulys. O gal net nueiti sutrypti vieną kitą šokį. Bet gal verčiau palaukti, kol uždės tinkamesnę muziką — New Order, Yazoo, Divine, aš gi neišrankus, — o tada jau drožt į salės vidurį. Išmesti keletą judesiukų, kaip pasakytų mano dukra. Mačiau, kaip ji linksmai juokiasi drauge su mama, abi net blizga nuo prakaito ir skeryčiojasi pagal kažkokią priešistorinę Kaili Minoug melodiją.

Eidamas prie baro — medinio stalo, per tėvų ir mokytojų susirinkimus naudojamo pastatyti arbatai ir sausainiams, — sutikau Rufą su Alfiu ant rankų — Rufas strypčiojo vietoje, o mažasis ugniaplaukis padūkėlis isteriškai kvatojosi. Nensė stovėjo greta jų, užsisklendusi savame pasaulyje, ir stebėjo šokančius. Jos trumpa juoda suknelė buvo prigludusi kaip antra oda, ji kramtė apatinę lūpą ir gniaužė rankose savo rankinę, tarsi svarstydama, ką čia daryti — eiti šokti ar traukti namo. Dabar jau aiškiai mačiau jos suapvalėjusį pilvuką. Pro šalį praėjo Kytas, ilgesingai nužvelgė Nensės užpakaliuką ir patraukė tolyn, aukštai išrietęs antakius. Jis surado mane prie baro, besiruošiantį šokiui su Red Bull ir degtine.