Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Mudu visą laiką tylėjome, tik aš pasakiau jam adresą, o jis lėtai įvedė jį į savo navigacinį imtuvą. Moters-roboto balsas nurodė mums važiuoti į Naujojo Kryžiaus aikštę. Viename bute, esančiame pirmame aukšte, pro atlapotus langus plieskė šviesos, griaudėjo muzika. Bjauri, nešvanki muzika. Grybštelk čia , čiuptelk ten ir pažiūrėk , koks mano mersiukas.

— Kas čia per tarškalynė? — paklausė tėvas.

— „Penkiasdešimt centų“, — paaiškinau.

— Daugiau ta grupė tikrai neverta, — atšovė tėvas. — Net per infliaciją. Kaip pateksime į vidų?

— Gal pasibelskim? Paskambinkim į duris. O koks tavo planas? Išspirti duris koja?

— Ne pirmas kartas.

Abu išlipome iš kaprio. Pamačiau, kad neverta trukdyti jam eiti kartu su manim. Tiesą pasakius, man buvo drąsiau, kai jis stovėjo šalia. Tegu jau gerokai senstelėjęs ir po sportine apranga vilkįs seną dryžuotą pižamą. Juk mano tėvas nė paties velnio nebijo.

Nuspaudžiau antro buto mygtuką ir laukujės namo durys mums buvo iškart atidarytos. Koridoriuje palei sieną riogsojo krūva nereikalingo pašto. Name tvyrojo netvarkingų, išnuomojamų patalpų atmosfera. Užlipome keliais aplūžinėjusiais laiptais ir pasibeldėme. Nieko. Pabeldžiau garsiau. Paskui beldžiau tol, kol duris atidarė nesiskutęs, apsiblausęs vyriokas, kiek vyresnis nei dvidešimties. Tas pats, kuris sėdėjo automobilyje. Stovėdamas jis atrodė gerokai aukštesnis.

— Atvažiavau pasiimti dukters, — pasakiau, ir jam tai kažkodėl pasirodė juokinga.

Nuvedė mus į kambarį. Tėvas sekė iš paskos, girdėjau jį kosint. Oras buvo šleikščiai troškus nuo rūkalų ir marihuanos.

Nuėjome į kitą kambarį. Dar trys vyrai. Tikėjausi išvysti paauglius, bet čia buvo suaugę vyrai. Vienas iš jų suko ritinėlin popieriaus skiautę, o kiti du dideliame plokščiame televizoriaus ekrane žaidė kompiuterinį žaidimą. Degančius miestus. Kariai robotai žengia per ugnį, niokodami viską, kas juda. O kur Rubė?

— Atvažiavo savo dukters, — pareiškė vyras, ir visi likusieji garsiai nusijuokė. Jiems tai atrodė velniškai juokinga.

Tas, kuris suko popierėlį, skustagalvis dručkis, pakėlė į mane akis.

— O kuri gi tavoji, bičiuli? — paklausė.

— Joks jis tau ne suknistas bičiulis, — įsikišo tėvas, ir jie visi vėl pratrūko juoktis.

Bet nebe taip garsiai.

Tėvas praėjo pro mane ir išplėšė iš dručkio rankų suktinę. Minutę kitą žiūrėjo į ją, paskui sutraiškė ir numetė į perpildytą peleninę.

— Stabdo augimą, — paaiškino.

Jis tai mokėjo puikiai — mokėjo valdyti auditoriją. Jis žinojo, kaip įeiti į patalpą ir prikaustyti visų dėmesį. Nepamiršo to ir dabar. Tik dabar jis jau buvo senas, pasiligojęs. Ir mūsų buvo gerokai mažiau.

— Tėtušio armija, — prabilo tas, kuris mus įleido.

— Matau, — ištarė skustagalvis dručkis, vypsodamas į mano tėvą. Supratau, kad šitas bus vadeiva. Visada lengva nuspėti, kuris iš šutvės yra vadeiva. Dabar jis nebesišypsojo. Visi atsistojo. — Viršuje, — tarė jis. Įdomu, ar labai didelis šitas butas? Skustagalvis linktelėjo įvijų laiptų pusėn.

— Tik paskui tave, dručki, — tarė tėvas.

Kurį laiką jie nenuleido akių nuo mano tėvo. Tada visi keturi paeiliui ėmė lipti įvijais laiptais. Mudu nusekėme jiems iš paskos.

Rubė ir dar viena mergaitė sėdėjo susiglaudusios ant sofos. Rubė pažvelgė į mane, į savo senelį, paskui nudūrė akis į kilimą. Kita mergaitė tyliai verkė.

— Eime, — paliepiau.

Nė krust.

Skustagalvis dručkis pritūpė ant sofos kraštelio, apnuoginta riebia ranka atsiremdamas į atlošą. Jis buvo iš tų, kurie sporto salėse kilnoja daug svarsčių ir įsivaizduoja, kad gali vilkėti marškinėlius be rankovių. Rubės akyse išvydau baimę.

— Ar tau viskas gerai, angelėli? — paklausiau, ir ji greitai linktelėjo. Bet nė nebandė pasijudinti.

— Viskas gerai, — patvirtino skustagalvis dručkis.

— Ne tavęs klausia, drimba, — užčiaupė jį tėvas.

Skustagalvis dručkis pakilo nuo sofos.

— Žinai, seneli, — prabilo jis, — tu pradedi mane nervinti. Ar nejauti, kad peržengi leistiną ribą? Įstatymas tai vadina įsibrovimu.

— Aš pats esu įstatymas, — atkirto tėvas, ir aš būčiau nusikvatojęs, jeigu nebūčiau taip baisiai išsigandęs.

— Niekas jų čia nelaiko, — prabilo tas, kuris atidarė mums duris, nesiskutęs apšepėlis iš mašinos. Pamačiau, kad, nepaisant ūgio, tai buvo biologinė piktžolė, iš tos rūšies žmonių, kurie šliejasi prie vietos padugnių. Jis buvo pavojingas, nes galėjo padaryti bet ką, kas šaus į galvą. Tačiau pirmas niekada nepradės. Pažvelgiau tiesiai į akis tam skustagalviam dručkiui.

— O dabar eime, — ištariau neatplėšdamas nuo jo akių ir nė nežvilgtelėjęs į mergaites.

Ir vis tiek nieko neįvyko.

— Jos gali eiti, jų niekas nelaiko, — ištarė jis išminčiaus balsu. Susiraukęs pažiūrėjo į jas. — Ar norit eiti? — piktai paklausė.

Pažvelgiau į Rubę. Ji sėdėjo įbedusi akis į kilimą.

— Nežinau, — atsakė ji.

— Ji nežino, — prunkštelėjo kažkuris iš vyrų.

Priėjau prie sofos ir paėmiau dukrą už rankos. Ir kitą mergaitę, kurią prisiminiau iš mokyklos laikų, kai jiedvi drauge žaisdavo, kai buvo dar visai mažos.

— Mes tuoj pat dingstam iš čia, — pasakiau ir patraukiau link laiptų. Tėvas stovėjo šalia ir praleido mus į priekį. Vyrai susižvalgė. Bet mes jau leidomės laiptais, mergaitės — prieky manęs, tėvas — mums iš paskos. Išgirdau balsus, vyrai kažką tarėsi tarpusavyje, o paskui nubildėjo laiptais į apačią, ir aš supratau, kad dabar jau prasidės.

— Negražu, negražu, — tarė skustagalvis dručkis, ir aš atsisukau į jį, besiartinantį prie manęs.

— Mes čia paprasčiausiai linksminomės, — prabilo kitas vyras.

Sustojau ir nieko nedariau, laukiau. Tėvas su mergaitėmis skubėjo link durų. Išgirdau, kaip atsidarė buto durys ir ant laiptų nuaidėjo skubūs žingsniai. Neatitraukiau akių nuo skustagalvio dručkio, stūksančio priešais mane.

— Balius baigtas, — pareiškiau jam, o kai jis gunktelėjo į priekį, išsitraukiau iš striukės kišenės pistoletą ir prikišau jam prie riebaus, bjauraus snukio.

— Ramiau, — tarė jis. — Nusiraminkit jūs visi.

— Čia mano duktė, — tariau, o mano balsas virpėjo, virpėjau ir aš pats, bet nebegalėjau sustoti. — Ir jeigu dar sykį prie jos prisiartinsi, nudėsiu kaip šunį, tegu mane pasodina, bet aš nesigailėsiu tai padaręs. Ar mudu vienas kitą gerai supratom?

Jis mandagiai linktelėjo, abi rankas iškėlęs į viršų.

— Jokių problemų, — tarė. — Sutarta.

Pasisukau eiti. Ir būčiau išėjęs. Bet negalėjau susilaikyti ir atsisukęs įrėmiau į jį pistoletą. Visi išsigandę sukrito ant grindų, iškėlę virš galvų rankas. Įbedžiau pistoleto vamzdį skustagalviui į ausį. Kambaryje buvo tylu kaip kape, tik girdėjosi vyrų šniurkščiojimas ir čiurlenimas — skustagalvis šlapinosi ant kilimo. Atlaužiau gaiduką. Aš atlaužiau Rono Vaivorykštės pistoleto gaiduką. Pasigirdo spragtelėjimas, bet kiek kitoks, negu kai muštukas trinkteli per tikro ginklo šovinį. Tai buvo žaislinio pistoleto garsas.

— Pykšt, pykšt, — tariau. — Jūs jau negyvi.

Ir išėjau, atgal į kišenę įgrūdęs netikrą pistoletą. Girdėjau, kaip skustagalvio draugai iš jo šaipėsi. Bet jam tai neatrodė juokinga. Jis pasivijo mane prie laiptų, ir ant jo kelnių išvydau didžiulę šlapią dėmę.

— Ei, seni, — šūktelėjo man. — Nori, papasakosiu apie tavo dukrytę.