Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Štai, imk, — tariau ir įbrukau į saują voką. — Imk ir dumk iš čia. — Švelniai niuktelėjau į petį. — Dink šįvakar. Tuojau pat.

Jis pasižiūrėjo į voką savo rankoje. Ant jo buvo užrašyta: „Skrydžių centras“, o apačioje nupieštas į mėlyną erdvę kylantis lėktuvas. Mudu žengtelėjom į šalį, praleisdami vyrukus, nešančius paletę su pigiu vargšų alum.

— Kas čia? — paklausė jis.

— Dovana. Bilietas į Bankoką, — atsakiau.

Jis pasižiūrėjo į mane.

O kas tame Bankoke?

— Viskas, — atšoviau. — Kelionės, nuotykiai, pabėgimas.

— O kodėl turėčiau nuo kažko bėgti?

Įdėmiai pažvelgiau į jį, ar tikrai nejuokauja. Kai pamačiau, kad kalba visai rimtai, suėmiau už žasto ir mudu patraukėme į metro stotelę.

— Lėktuvas išskrenda po trijų valandų, — pasakiau ir žvilgtelėjau į laikrodį. — Sėsk į metro į Padingtoną, o paskui oro uosto ekspresu — į Hitrou.

Jis sustojo, veide pamažėle skleidėsi šypsena. Atpažinau tą neskubų, apgalvotą šypsnį. Visą gyvenimą jį regėjau. Jis vis dar mano sūnus. Dėl to ir negalėjau jam leisti sunykti. Negalėjau leisti jam griauti savo gyvenimo. Aš vis dar regėjau jame vaiką, kurį nepaprastai mylėjau.

— Į jokį Bankoką aš neskrisiu, — nė nemirktelėjęs atkirto jis. — Manęs ten niekas nelaukia.

Ištiesė man voką su Skrydžių centro emblema.

Bet aš jo nepaėmiau.

— Bankoke pradėsi naują gyvenimą, — aiškinau. — Pačiame mieste gali ir nepasilikti. Sėsk į lėktuvą ir varyk į kokią salą. Skrisk į šiaurę. — Pradėjau raustis kišenėse, ieškodamas pinigų. — Daug neturiu, bet...

— Nereikia man tavo pinigų, — atsakė jau nebesišypsodamas. — Ir aš nenoriu skristi į jokį Bankoką ar dar kur nors. Mano gyvenimas — čia.

Ir jis delnu prispaudė voką man prie krūtinės. Pajutau, kaip po juo grėsmingai sutvinkčiojo randas. Paėmiau voką.

— Kas jums darosi, mielieji? — nesupratau aš. — Tikrai, kas jums darosi?

— Apie ką tu čia, tėve?

— Apie tavo motiną. Seserį. Tave patį. Atrodo, kad jūs visi būtumėt užmigę, ar kaip. Nė nežinau.

Jis žiūrėjo į sunkvežimį, sustojusį prie parduotuvės. Krovikai nešė vidun paskutinę paletę. Gėrimų skyrius bus aprūpintas visą parą. Griausmingai subirbė dyzelinis variklis.

— Tau atrodo, kad aš miegu, tėve? — paklausė Rufas.

Papurčiau galvą.

— Ne, nemiegi. Tu esi komos būsenos, — atkirtau.

Jis dėbtelėjo į mane įsižeidęs. Kaip lengva užgauti šitą vaiką. Aš neįsivaizdavau, kaip jam pavyksta tame savo susikurtame pasaulyje ištverti bent pusvalandį, todėl man iš skausmo plyšo širdis.

— Palik mane ramybėje, — ištarė jis trūkčiojančiu balsu. — Aš visai rimtai. Ir nesirodyk daugiau.

Ir nuėjo. Pašaukiau vardu, bet jis neatsisuko. Tad pabėgėjau kelis žingsnius ir iš visų jėgų sviedžiau į jį voką su bilietu. Vokas nuplasnojo įkandin tolstančio aptriušusio kostiumo ir it šiukšlė įkrito į murzliną šiaurinio Londono kanalizacijos griovį. Pratrukau garsiai juoktis. Pasiūliau jam šansą rytoj ryte atsibusti Bankoke su buteliu šalto Singha alaus rankoje! O ką jis pasirinko?

Kvailys, pagalvojau.

Visi jūs kvailiai. Alei vieno.

Tai buvo labiau panašu į katedrą nei į baseiną.

Stovėjome prie tuščio baseino, toj pusėj, kur mažesnis gylis, ir žiūrėjome žemyn. Šešios laiptelių pakopos švelniai leidosi žemyn, paskui staiga nėrė gilyn lyg į okeano dugną ir baigėsi kitame gale, kur gylis buvo gerokai virš galvos. Lėkštajame gale buvo įrengta nedidelė niša su bronziniu fontanu, o jo papėdėje, ant plytelių, dailiai išraižyta undinėlė šoko su dviem delfinais. Vinstonas pasilenkė ir meiliai paglostė undinėlės veidą.

— Tu tik pažiūrėk, — tarė jis. — Baltasis Sicilijos marmuras. — Jis atsistojo ir galva parodė į sienas. — Jos irgi iš marmuro. Viktorijos laikų žmonės išmanė savo amatą.

Skliautuotos sienos, lubose — daugybė švieslangių. Kai pro stiklą plieskianti saulė atsimušdavo į baltą marmurą, šios senosios viešosios maudyklės atrodydavo kaip traukinių stotis rojuje. Kitam gale ant tolimiausios sienos kabojo didelis kryžius, o prie jo, subedę kaktas, lyg ir šoko, lyg ir kovėsi liūtas su vienaragiu.

— Šitos maudyklės buvo pastatytos senais gerais laikais, — kalbėjo Vinstonas, — kai dar buvo manoma, kad ir dirbantis žmogus turi teisę mėgautis puikiais dalykais.

Pro mus praėjo keletas vyrų su šalmais, nešinų įrankiais ir kalbančių lenkiškai. Matėme, kaip jie sušoko į baseiną. Vienas iš jų užsimojo kūju ir smogė į plytelę, lyg bandydamas jos tvirtumą. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas ir plytelė subyrėjo į šipulius. Iš lauko atsklido griaunamo pastato triukšmas ir technikos burzgesį perrėkiantys žmonių balsai.

— Ką jie čia daro? — paklausiau.

Vinstonas nusijuokė.

— Statys prabangų gyvenamąjį kompleksą, — paaiškino. — O jei mudu nepagelbėsime, jų kapucino aparatus per Kalėdas apsems vanduo. — Pliaukštelėjo man per nugarą. — Ar žinai, kur ieškoti pagrindinių kanalizacijos šulinių?

Aš linktelėjau.

— Pats juk parodei.

Vinstonas buvo patenkintas.

— Stebi, mokaisi ir darai, — tarė. — Kaip daktaras.

Jis nulipo kopėčiomis į baseiną ir nuėjo prie vyrų su kūjais. Suskaldytos plytelės, mindomos jų darbinių batų, atrodė kaip išrauti dantys. Vinstonas iškėlė aukštyn rankas ir vyrai sužiuro į jį.

— Tik tada, kai aš jums leisiu, vyručiai, — tarė jis pakeltu balsu, tarsi aniems šitaip būtų lengviau suprasti jo kalbą. Nuėjau ieškoti pagrindinių kanalizacijos šulinių angų, o tuo metu į pastatą ėmė rinktis žmonės. Kostiumuoti vyrai. Valdžios moterys su rašymui parengtais segtuvais. Daugiau statybininkų. Ir visi su šalmais, išskyrus mudu.

Staiga pasigirdo pokštelėjimas — lyg šautuvo salvė; pakėliau galvą ir pamačiau, kaip sienoje ima vertis plyšys. Jis nuvingiavo per patį kryžiaus vidurį, vieną nuo kito atplėšdamas susirėmusius liūtą su vienaragiu, kurie nutolo kits nuo kito, jų šokis buvo baigtas, o plyšys vis platėjo, paskui siena staiga įdubo, pakilo didžiulis dulkių debesis, visi čia stovėję žengė gerą žingsnį atgal, dangstydami veidus nuo pilko rūko. Už sugriuvusios sienos burzgė buldozeris, liejosi saulės šviesa, bėgiojo vyrai su apsauginiais šalmais.

Mes visi apstulbę žiūrėjome, kaip griūva marmuro siena, o pro plyšį vidun veržiasi naujas gyvenimas. Pajutau tarp dantų girgždančias smėlio dulkes, jos graužė man akis.

Moteris, atidariusi man duris, aiškiai buvo Lario motina.

Aukšta, stambi, veide atsispindėjo rūpestis ir švelnumas. Ji sustingo tarpdury ir žiūrėjo į mane, vienoje rankoje laikantį gėlių puokštę, kitoje — butelį vyno. Apdairus svečias, nė nenujautęs, kad vakarienė atšaukta. Pro močiutės petį dėbčiojo vaikai raudonomis nuo ašarų akimis.

— Niekas jums nepaskambino? — paklausė senutė.

Džefas su Polu laukė prie palatos durų.

Mes nejaukiai apsikabinome — keistas veiksmas, kurį atlieka vyrai, turintys mažai ką bendro, nebent tik draugą, kuris dabar guli ligoninėje.

— Kas atsitiko? — paklausiau.

— Sako, kad chroniškas atmetimas, — paaiškino Džefas. — Nors kol kas dar neaišku.

— Ar jau seniai jis ją turi?

— Penkti metai, — atsakė Polas.

— Tai jau laikas, — tarė Džefas.

Įėjau į palatą. Silpnoje šviesoje pamačiau, kad Laris miega. Taip pat ir jo žmona. Molė sėdėjo prie lovos ir laikė suėmusi jo ranką. Jam ant kaklo buvo užklijuota pleistro juosta, po kuria buvo įkištas kateteris biopsijai atlikti. Tokių procedūrų jis tikriausiai iškentė ne vieną dešimtį. Kai vis atgnybiama po mažą gabalėlį širdies. Bet šįkart jo kūnas ir svetima širdis ilgiau tverti nebeįstengė.