Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Aš irgi atsistojau pajutęs, kaip auga mano nusivylimas.

— Tau nepatinka šitos nuotraukos? — paklausiau.

— Patinka, — atsakė ji.

— Tada pasilik sau.

— Ačiū. — Bet ji ant manęs buvo smarkiai supykusi. Supratau, kad reikia prikąsti liežuvį. Tačiau ir vėl prasižiojau.

— Ar jis už mane geresnis? — paklausiau. — Tik atsakyk, ir aš baigsiu šitą temą.

Ji įsisprendė rankomis į šonus.

— Ką tai reiškia, Džordžai? Ką reiškia už tave geresnis ? Geresnis kaip žmogus? Geresnis lovoje? Eik ir pats jo paklausk.

O jis lyg tyčia jau buvo čia — stovėjo už durų ir žiūrėjo į salę pro stiklą, plačiai šypsodamasis Larai, paskui kilstelėjo ranką ir pamojavo sveikindamasis.

Ji nuėjo prie durų, atidarė ir įleido jį, bet pirma jo į salę įsmuko dvi šviesiaplaukės kasytės su rožiniais kaspinais. Tai buvo mergytė, maždaug penkerių, su klostytu sijonėliu ir sportiniais bateliais, kurių padai žybčiojo.

Tada įžengė ir jis pats — stambus, su dalykiniu kostiumu. Netoli keturiasdešimties, pagalvojau, lygiai tokio amžiaus kaip ir Lara. Panašu, kad jaunystėje jam buvo tekę nemažai sportuoti. Gal ir dabar tebesportuoja.

Lara atsivedė jį prie manęs.

— Martinai, susipažink, čia mano vyras Džordžas.

— Labas, — pasisveikinau ir paspaudžiau jam ranką. — Džordžas. Jos vyras. Mes susituokę. Kiek jau metų, Lara? Dvidešimt?

Bet jis nė nemirktelėjo. O kodėl turėtų? Juk jiedu — tik draugai.

Ir kol stebėjau jį viena akimi, nes kita sekiau mergytę — net spausdamas jam ranką, — kad ji nenustraksėtų per arti scenos krašto, kuris akivaizdžiai buvo vien tam, kad žmonės jo saugotųsi ir jam tarnautų, — jo akyse įžvelgiau prašymą.

Apie šitą vyrą aš nežinojau nieko.

Bet mačiau, kad ne iš kelmo spirtas.

Naujasis apsaugininkas įdėmiai stebėjo mane, mindžikuojantį vynų skyriuje, ir įsitempdavo kaskart, kai tik paimdavau butelį ir įsispoksodavau į etiketę. Tai buvo jaunuolis iš Artimųjų Rytų, dirbęs čia vos savaitę, kuri jam, regis, buvo pragariškai sunki. Galėjai pamanyti, kad šiame rajone veikia užkietėjusi Chardonnay vynų vagių gauja.

Tarp lentynų eilių link manęs skubėjo kažkoks vyras sulamdytu kostiumu, ir aš tik gerokai vėliau suvokiau, kad čia mano sūnus.

— Dar dešimt minučių, tėti, — pasakė man ir sumušė kumščiais su parduotuvės „detektyvu“. — Ar jau pietavai, Jamali? Kai bus mažiau žmonių, eik ir pavalgyk.

Jis atrodė kitoks ne tik dėl drabužių. Rufas buvo priaugęs svorio. Jaunatviško lieknumo nebeliko nė kvapo. Keistai atrodė ir plaukai. Tarytum jų gerokai pamažėjo. O gal jaunesniesiems vadybininkams privalu trumpai kirpti plaukus ant sprando ir šonuose? Juk plikti jam dar kiek per anksti, tiesa? Jis gi dar tik pradėjo skustis.

Į prekybos centrą įžengė keletas juodukų paauglių ir Jamalis tuojau pat nusekė paskui juos. Rufas išlėkė į lauką, kur iš sunkvežimio, didumo sulig „Titaniku“, krovė prekes. Kai vėl pamačiau jį, besiartinantį takeliu tarp lentynų, jau buvau išrinkęs butelį puikaus baltojo estiško vyno.

— Nensei labiau patinka raudonasis, — tarė jis. — Aš išeisiu pro užpakalines. Jeigu nori, eime drauge.

Paklusniai pastačiau butelį atgal į lentyną. Nereikia siutinti didžiojo diktatoriaus, pagalvojau. Išrinkau butelį padoraus latviško raudonvynio ir, susimokėjęs kasoje, patraukiau pro išėjimą, uždengtą siauromis storomis plastiko juostomis, skiriančiomis prekybos salę nuo sandėlio. Čia buvo gerokai šalčiau, bet Rufas stovėjo nusivilkęs švarką ir atsiraitojęs marškinių rankoves. Jis lyg senas krienas knebinėjo savo kaklaraištį, paskui užsikišo jį už marškinių, kad neišteptų.

Prieš jį riogsojo didžiulis kalnas maisto produktų — vaisių, daržovių, duonos, bandelių, ragelių, biskvito lakštų ir pyragaičių, o rankoje jis laikė kažkokį aerozolinį purškiklį. Nusitaikęs į kepalėlį pjaustytos baltos duonos, paleido į jį mėlyno rašalo čiurkšlę.

— Ar nupirkai raudonojo? — paklausė manęs neatsisukdamas.

Aš ėmiau juoktis. Regėjau savo akimis, bet negalėjau patikėti.

— Ką čia darai?

Jis kruopščiai apipurškė mėlynu rašalu krūvelę riestainių.

— Šitiems produktams jau baigėsi galiojimo laikas, — atsakė, tarsi tai būtų svarus paaiškinimas. — Bet produktų mesti lauk nevalia. — Čiurkšt, čiurkšt. Savo liūdną dalią pasitiko keli migdoliniai rageliai. — Kas nors gali imti ir išsitraukti iš šiukšliadėžių.

Pasibaisėjęs palingavau galvą.

— Turi omeny alkanus žmones? Vargšus? Benamius? Ir į juos panašius?

— Visus, kurie neišgali nusipirkti.

— Taip. Betgi tai žiauru, ar ne?

— Taisykles nustatinėju ne aš. — Jis bejėgiškai truktelėjo pečiais. — Suprantu, tėve. Gaila išmesti gerą daiktą. Bet ką aš galiu padaryti? Tokia tvarka.

— O tu aklai vykdai nurodymus, tiesa?

Jis dėbtelėjo į mane ir atsiduso. Jo rankos buvo išteptos mėlynais dažais.

— Ar negalima būtų jų parduoti pusvelčiui? — paklausiau. — Gatvės žmonėms. Arba darbuotojams. O gal tiesiog išdalyti dykai.

— Kam mes visa tai galėtume atiduoti, tėve?

— Nežinau. Gal kokiems vargšams iš trečiojo pasaulio šalių? O gal alkstančiam skurdžiui iš Krauč Endo?

— Pernelyg sudėtinga, — atšovė jis, mėlynai dažydamas apskritas akytas bandeles su šokoladu. — Ir dar turbūt pažeistame sveikatos apsaugos taisykles. Už tai mums iškeltų baudžiamąją bylą.

— Nieko čia sudėtingo, — pasakiau traukdamas iš krūvos riestainį ant kurio dar nebuvo užpurkšta dažų. Atsikandau. Visai skanu.

— Jeigu nevalia šitų produktų pardavinėti, tai pabandykime surasti būdų, kaip juos perduoti tiems, kurie alksta. Kalbu visai rimtai, Rufai. Juk tai beprotybė.

Jis lėtai persibraukė ranka per kaktą.

— Aš atlieku savo darbą, tėve. Kas man daugiau lieka?

— O ta nesutik. Pasipriešink, — patariau jam.

— Negaliu. Netariu laiko, man reikia užsidirbti pragyvenimui, — atsakė ir padavė purškiklį smulkutei merginai su musulmonišku galvos apdangalu. — Užbaik šitą reikalą, gerai, Sofija?

Žiūrėjau, kaip jis nusmaukia žemyn rankoves, apsivelka švarką, išsitraukia ir pasitaiso kaklaraištį. Nenorėjau su juo vaidytis. Nė už ką pasaulyje. Vis dėlto troškau, kad prisipažintų supratęs, ką norėjau jam įteigti. Juk šitaip negalima.

— Išprotėjęs pasaulis, ar ne? — prabilau, kai pro plastikinių juostų pertvarą išėjome laukan. — Pusė planetos miršta iš bado, o kita pusė lieja rašalą ant biskvitinių torto lakštų su razinomis.

Jis nežiūrėjo į mane.

— Aš čia dirbu, ir tiek, — tepasakė.

Nensė su sūnumi gyveno dviejų kambarių bute Finsberio parke, viename iš griūvančių karalienės Viktorijos laikų namų, kur ant kilimėlių prie durų pūpso restoranų valgiaraščiai, reklaminiai lankstukai ir seniai čia nebegyvenančių nuomininkų laiškai. Muzika sklido net iš kelių butų. Ore tvyrojo vakarykščio kebabo tvaikas. Kažkur giliai po namu dundėjo metro traukinys. Lara man buvo minėjusi, kad Rufas vis daugiau laiko praleidžia čia. Panašu, kad jau visai išsikraustė iš namų.

Vos tik Rufas atrakino buto pirmame aukšte duris ir mes įėjome į vidų, išsyk pamačiau, kad Nensė turi problemų. Ji nesileido Rufo pabučiuojama, sveikindamasi kažką burbtelėjo man, nors tuoj čiupo man iš rankų vyno butelį. Pareiškė laukusi mūsų gerokai anksčiau, todėl užsakyta pica jau praaušusi. Kai ji pasisuko eiti, aplink jos nuogas kojas trinantis mažajam Alfiui, reikalaujančiam picos ir dėmesio, Rufas vis dėlto pakštelėjo jai į pakaušį atsiprašymo bučkį. Aš tuo metu pastebėjau išpampusį jos pilvą.