Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Molė sukrutėjo ir pažvelgė į mane.

— Aš prie jo pasėdėsiu, — tariau jai. — Eikit namo pas vaikus.

Taigi prisėdau šalia savo draugo. Prie manęs prisidėjo Džefas ir Polas, bet po pusvalandžio abu dingo. Ligoninėje gali į valias gerti prastos arbatos ar kitaip užmušinėti laiką. Ir gerai, kad jie išėjo. Manęs vienintelio niekas nelaukė namie.

Penkeri metai, pamaniau. O tada — viskas. Vainikinės arterijos, aprūpinančios krauju audinius aplink naująją širdį, su metais vis labiau anka ir siaurėja. Laris tikriausiai reguliariai darė angiografiją, kraujo kūnelių rentgenogramas, jis veikiausiai jau iš anksto žinojo, kad šitaip gali atsitikti. Laris buvo vienas iš laimingųjų.

Jam pavyko išvengti odos ir limfmazgių vėžio, kuris dažnai išsivysto po transplantacijos — tai tarsi svogūno žiedai, vainikuojantys širdies persodinimo operaciją. Jis gyveno palaikomas vaistų. Dar ir kitiems padėjo. Jis ir man padėjo.

Tai, kas dabar atsitiko jam, po kelerių metų turbūt atsitiks kiekvienam, gyvenančiam su svetima širdimi. Gali nutikti visa, kas blogiausia, pagalvojau sau. Sunku net įsivaizduoti, kaip baisu žmogui, kuris apie tai žino, todėl gal geriau nežinoti, antraip išeitum iš proto. Ir vis dėlto aš nesilioviau apie tai galvojęs.

Tikriausiai buvau prisnūdęs, nes staiga pabudau ir net šoktelėjau kėdėje, išgirdęs jo balsą.

— O, štai ir išmušė mano valanda, — tarė jis.

— Gal nori, kad vožtelčiau?

Jis nusijuokė.

— Ar esi kada nors sudarinėjęs sąrašą, Džordžai? Priešmirtinių darbų sąrašą?

— Kam jis reikalingas, kai sėdi namie?

— Ogi susirašai darbus, kuriuos norėtum atlikti, — aiškino Laris, — kol dar neiškeliavai anapilin.

— Regis, kad nesudariau.

— Aš irgi. — Kurį laiką gulėjo tylėdamas. Lauke dabar jau tikriausiai buvo vėlu. Už palatos durų girdėjosi naktiniai ligoninės garsai. — Aš to sąrašo nesudarinėjau todėl, kad visa, ko aš troškau, jau gavau. — Didžiulis jo veidas šypsojosi. — Na, supranti, paprasčiausių dalykų. Matyti, kaip auga vaikai. Sulaukti senatvės su savo žmona. Išsaugoti darnią šeimą, kol vaikai susikurs savąsias.

— O kur šuolis su parašiutu? — paklausiau. — Kur kopimas į Everestą? Argi ne tai yra priešmirtiniai norai?

Jis nusijuokė.

— Man jau gana, — atšovė ir išrietė nugarą, paskui dūsaudamas atsisėdo lovoje, ir aš pamačiau, kad jam labai skauda. Paklausiau, gal ko norėtų.

Tačiau jis nieko nepageidavo.

— Kaip Lara? Vaikai? — pasiteiravo.

— Puikiai, — atsakiau.

Ir tik dabar supratau, kad smarkiai juos nuvyliau. Kaip besiteisinčiau. Prastas iš manęs vyras, tėvas ir apskritai žmogus. Savo žmonai. Sūnui. Dukrai. Aš juos praradau, nes man buvo lemta jų netekti. Aš pasukau savuoju keliu. Pirmiausia — kaip Džordžas policininkas. O paskui — kaip Džordžas žmogus, ieškantis gyvenimo prasmės. Ir dėl to likau vienas. Ar galiu dabar neigti, kad jiems be manęs geriau?

— Prižadėk, kad mėgausiesi kiekvienu mėsainiu, — paprašė Laris, dabar jau gulėdamas užmerktomis akimis.

— Jeigu tik neteks kišti į skrandį ligoninės maisto, — atsakiau.

Jis nusišypsojo. Netrukus jo kvėpavimas pasikeitė, supratau, kad užmigo. Ne savu miegu, o priverstiniu — nuo vaistų. Ligoninės miegu. Aš irgi prisnūdau, sėdėdamas šalia jo lovos. Dar viena prasta miego imitacija. Surogatinis miegas. Bet jis tikriausiai tęsėsi keletą valandų, nes kai vėl pabudau, jau buvo rytas, čiulbėjo paukščiai ir pro užuolaidas į palatą skverbėsi šviesa.

Pažvelgiau į draugo veidą. Jis atrodė ramus. Nurijau didelį oro gurkšnį atsistojau ir pažvelgiau dar įdėmiau. Jo veidą buvo sukausčiusi tokia išraiška, kokios dar nė sykio nebuvau regėjęs per visą savo gyvenimą.

Ištiesiau ranką prie metalinės dėžutės su mygtuku, kad iškviesčiau budinčią seselę, bet tuo metu jis sujudėjo, sudejavo pro miegus, ir aš vėl nuleidau ranką.

Palatoje gulėjo negyvas vyras. Šioje palatoje gulėjo žmogus, pavargęs nuo pastangų išsaugoti gyvenimą. Čia gulėjo žmogus, taip paniręs neviltyje, kad ji visiškai jį uždusino.

Bet tai jau buvo nebe Laris.

Nuėjau į tolimiausią platformos galą ir nugara atsirėmiau į sieną. Tuoj atlėks pirmasis traukinys.

Šitame gale buvo tuščia, išskyrus vidutinio amžiaus porelę. Tokie žmonės mėgsta rinktis atokiausius metro stotelės kampelius, kad pabėgtų nuo beprotiško miesto šurmulio. Argi galima juos kaltinti? Aš tai tikrai jų nekaltinu, pamaniau, ir dar tvirčiau prisiplojau prie sienos. Jie kurį laiką stebėjo mane akies krašteliu, o paskui lėtai patraukė platformos pakraščiu, santūriai toldami nuo manęs ir artėdami prie normalių žmonių ir geltonų šviesų, įsižiebiančių vienam traukiniui išvykus, o kitam artėjant.

Beikerio gatvė — po minutės, skelbė švieslentė.

Žengiau tris nedidelius žingsnius ir staiga atsidūriau prie pat platformos krašto, pasižiūrėjau žemyn — palei juodus traukinio bėgius kažkas baisiai šurmuliavo. Žiurkės, pamaniau. Bet tuo metu iš tunelio tvokstelėjo stiprus oro gūsis ir pasigirdo baisus triukšmas.

Žvelgiau į tą juodą tamsą, bet nieko nemačiau. O triukšmas vis garsėjo, oro srovė stiprėjo. Ėmė tvinkčioti randą. Nurijau seiles ir, atplėšęs akis nuo bėgių, pažvelgiau į reklaminį skelbimą ant sienos kitoje pusėje. Geriausias susisiekimo būdas , perskaičiau, bet taip ir nesupratau, ką šiais laikais norėta tokiu skelbimu išreklamuoti.

Triukšmas mano galvoje vis stiprėjo. Vėjas smarkėjo. Pajutau ant bėgių galingus virpesius.

Tada staiga džinsų kišenėje suvibravo mano mobilusis telefonas. Keista. Neįmanoma. Čia manęs neturėtų pasiekti joks telefoninis ryšys.

Bet mažiau nei po valandos aš jau sėdėjau prie Ford Capri vairo. Nardydamas tarp automobilių Haknio rajone, viena ranka dar stengiausi prilaikyti įrankių dėžę.

Pirmoji pamatė jį mama.

— Štai jis! — sušuko nuo palengvėjimo ir dar kažko prikimusiu balsu, o tada ėmė šaukti vardu. Štai kur jis. Mano tėvas — vien su pižama, naktiniu chalatu ir šlepetėmis — stovėjo priešais senojo Viktorijos laikų namo terasą, pro kurios suskilinėjusius langus į jį žvelgė smalsūs juodukų veidai. Pasukau už perpildyto šiukšlių konteinerio, palikau mašiną ir nuėjau prie jo.

— Ten Bertis, — tarė jis. — Aš noriu pamatyti Bertį.

Namas buvo labai senas. Bet jis jo nepamiršo. Prisimenu, atvažiuodavau čia dar visai vaikas. Man buvo beveik penkeri, kai mirė močiutė, o namą nusavino miesto valdžia.

Tai buvo senas gyvenamasis rajonas, nors man buvo sunku patikėti, kad tokie rajonai apskritai dar išlikę. Tačiau mano tėvukui taip neatrodė. Jam tai buvo jo senasis gerasis rajonas. O Bertis — jo vyresnis brolis, beveik prieš šešis dešimtmečius žuvęs prie Normandijos krantų. Veidai už lango šaipėsi iš mano tėvo. Betgi jie — tik vaikai. Ką jie supranta. Tokiame amžiuje ir aš būčiau daręs tą patį.

Mama švelniai apkabino tėvuką per pečius ir norėjo nuvesti šalin, bet jis neketino trauktis. Jis norėjo pamatyti savo brolį. Mama pabučiavo jam į neskustą žandą. Tikriausiai širdyje ji irgi juokėsi.

O aš paėmiau tėvą už rankos.

Devynioliktas skyrius

Vieta laidojimui nebuvo tinkama. O argi išvis egzistuoja toks dalykas kaip „tinkama vieta“ laidojimui? Manau, gal ir taip, bet tik ne šita.

Virš vieno kapinių galo buvo išlinkęs viadukas, todėl bet kokį norą čia sukurti amžinos ramybės ir susikaupimo atmosferą griovė sunkvežimių, skubančių su kroviniais į M25 greitkelį, gausmas. O kapinės driekėsi tolyn ir šis milžiniškas penkiasdešimties baltų atspalvių paminklinių akmenų laukas atrodė kaip užmirštas nežinia kokio karo kapinynas.