Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Alfis patenkintas krykštavo. Aš negalėjau atplėšti akių nuo savo sūnaus, kuris plačiai man šypsojosi, laimingas ir savimi patenkintas it katinas, parvilkęs namo leisgyvį žvirblį. Man norėjosi čiupti jį už rankos ir ištempti iš šito Finsberio parko namo, nubildėti laiptais žemyn, įšokti į pirmą pasitaikiusį autobusą į niekur, sugrąžinti jį į senąjį gyvenimą ir apsaugoti savo berniuką penkiasdešimčiai metų į priekį.

Tačiau to nepadariau.

Žiūrėjau į savo vaiką ir norėjosi verkti.

Mano žvilgsnis vėl užkliuvo už jo plaukų. Jie dabar iš tiesų buvo gerokai retesni, vešlios geltonos garbanos trumpai nukirptos, kaip to reikalavo kompanijos vidaus tvarkos taisyklės. Jo viršugalvis pliko greičiau, nei dužo jo svajonės. O gal jis dabar brandino kitokias svajones?

Vargu, labai abejoju. Ir tai buvo akivaizdu. Aiškiai mačiau. Mano sūnus sparčiai plinka, gerokai vyresnė jo gyvenimo draugė laukiasi vaiko. Šito juk dar neturėjo būti. Šitam — dar per anksti. Aš regėjau priešais save tolimą ateitį. Šitai turėtų atsitikti vėliau, jeigu aš, žinoma, nesiimčiau atitinkamų veiksmų. Paskui staiga man į tarpuakį pataikė keptos vištienos gabaliukas. Įdomu, kaip jo nepastebėjau.

Nensė, ta namų šeimininkė, karsto dydžio virtuvėje pjaustė atvėsusią picą, o jos išdykėlis sūnus trynėsi palei kojas ir inkštė. Nepaisant išblukusio grožio, tai buvo eilinė būtybė, nedaili ir nerangi moteriškė, nesitvardanti drimba, nė iš tolo neverta mano sumanaus, žavaus, šmaikštaus ir apykvailio sūnaus.

— Galėjai susirasti daug geresnę, — tariau jam tyliai.

Jis dėliojo įrankius ant apgailėtinai mažo staliuko.

— Nepiršk man savo gyvenimo taisyklių, — atšovė. — Juk ir pats neseniai savąjį suknisai.

— O kodėl ne? Argi ne šito trokšta visi tėvai? Ak, Rufai, tu tikrai galėjai...

Jis pakėlė į mane akis. Rankose laikė peilį ir šakutę iš Disneilendo.

— Man jos reikia, — atsakė. — Man reikia Nensės. Ar tu dėl manęs nė kiek nesidžiaugi?

Aš dėbtelėjau virtuvės pusėn.

— Nemanau, — tariau jam.

Atsisėdau į man skirtą vietą prie stalo ir pasijutau taip, lyg grimzčiau į negilią kapo duobę. Prie mūsų prisidėjo Alfis. Savo murzinomis rankytėmis jis puolė picą kaip maitvanagis dvėselieną ant kelio. Man virš galvos praskriejo dar keli kepti vištienos gabaliukai, kieti ir aštrūs kaip strėlės mūšyje prie Azenkūro.

— Po velnių, nepradėk, gerai? — subarė vaiką Nensė.

Tai buvo jos išmintingiausias sudrausminimas. Nepradėk. Ji sunkiai slankiojo aplink klibantį stalą, paniurusiu veidu dalydama Teksaso BBQ picą su nuo laiko susisukusiais papperoni griežinėliais, ir piktai vis dėbčiojo į mažylį. Atrodė, kad jau dabar pavargo belaukdama antrojo.

— Nepradėk! — užriko dar kartą.

Per vėlu, pagalvojau.

Pirmas dalykas, kas krinta į akis kalėjime — tai moterys ir vaikai. Būriai vienų ir kitų. Paauglės mamos su kūdikiais ant rankų ir vidutinio amžiaus mamelės, lydimos paauglių, grįžusių iš mokyklos ir atskubėjusių aplankyti savo tėvų. Dar yra mamų „per vidurį“ — jos nebe labai jaunos, bet dar ir ne senos, tačiau jau apsikrovusios vaikais, kurie yra užaugę ir galėtų kurti savo šeimas. Tokių mamų rankose pamatysi cigarečių pakelius ir sausainius. Apsaugininkai sliūkinėja aplink jas ramūs kaip belgai.

Man ne kartą teko lankytis kalėjimuose. Daugybėje. Bet dar niekada nestovėjau bendroje eilėje su lankytojais. Manęs iki tol niekada netikrindavo ir neformindavo dokumentų. Įleisdavo su šypsena, vos mostelėjus pažymėjimu. Man nereikėdavo eiti pro jokius detektorius. Aš nejausdavau, kaip už manęs užsitrenkia durys, laikas sustoja ir sienos susiglaudžia.

Kai atėjau į pasimatymų kambarį, jis manęs jau laukė pasirengęs pokalbiui ir iš anksto žinodamas, kad šitas susitikimas bus pirmas ir paskutinis.

— Mes savo motinos nepažinojom, — tarė jis. — Ji išėjo. Paliko mus. Jai buvo per sunku. Mes niekada neturėjome pinigų, nes mūsų senis per daug mylėjo arklius. Kitas vyras? Galbūt. Nežinau. Bet tėvas mumis rūpinosi. Mumis visais. Keturi bernai ir šešios mergos gyvenom tik su tėvu, kuris mumis rūpinosi. Tais laikais tai buvo gana neįprasta. Turbūt ir dabar nelabai. Paskui jis numirė. Mūsų tėvas. Trisdešimt devynerių. Širdies smūgis. Krito negyvas lažybų punkte, atsiimdamas laimėjimą. Anksčiau manydavau, kad buvo labai senas. Nugyveno ilgą amžių. Bet su metais pradedu suprasti, kad buvo dar pačiam jėgų žydėjime. — Ir nusijuokė. — Betgi jūs norite pasikalbėti apie Frenką.

Jis padavė man nuotrauką. Žavaus jaunuolio su į viršų iškeltais nykščiais. Atrodo, fotografuota kažkokiame vakarėlyje, jis truputį įkaušęs, bet laimingas.

Jo brolis šypsojosi man. Frenkas irgi šypsojosi man.

Pagaliau susitikome, pagalvojau.

— Mes buvome per jauni rūpintis vieni kitais. Frenkas buvo vyriausias, bet ir jam — tik trylika. Todėl mus priglaudė vaikų namuose. Žinau, kad globos namai apipinti visokiausiom istorijom, dauguma iš jų turbūt tikros, bet mums buvo kitaip. Mes turėjome vienas kitą. Ir vyriausiąjį brolį.

— Tavo brolis — Frenkas — atliko neįtikėtiną žygdarbį, — tariau. — Jis išgelbėjo tiek gyvybių. — Kilstelėjau nuotrauką. — Ar galiu ją pasiimti?

— Ne, — pasakė jis ir atsiėmė nuotrauką. Įsikišo už marškinių, o aš laukiau, ką pasakys toliau. Jis apsidairė po pasimatymų kambarį ir atsiduso.

— Mūsų tėvas buvo rūkalius, — vėl prabilo. — Ir girtuoklis. Spėju, kad jo mirtį paankstino ir meilė nesveikai anglų virtuvei. Suprantat, ką turiu omeny? Širdis irgi buvo silpna. Ironiška, nes žmonės sakė, kad jį galima buvo išgelbėti, jeigu būtų atsiradęs donoras. Nežinau. Gal ir teisybė. Mano brolis taip irgi manė. Dėl to ir įsigijo tą kortelę — mėlyną kortelę su raudona širdele.

Norėjau daugiau sužinoti apie Frenko šeimą. Maniau, gal kaip nors galėsiu jiems padėti. Ar bent jau pasakyti, kad visą gyvenimą liksiu jiems dėkingas. Frenko brolis dar paminėjo, kad kažkur gyvena moteris ir vaikas, bet jie jo nedomina, jis jais nesirūpina.

Vis dėlto jis norėjo, kad suprasčiau jį teisingai.

— Mano brolis buvo niekšas, vagis. Frenkas buvo žiauriai blogas. Bet jis mumis rūpinosi. Ir man būtų to visai pakakę. O jis štai ėmė ir padarė gerą darbą kitų žmonių labui, tų, kurie taip ir liks nieko nesužinoję. Taip jis išpirko savo kaltę už blogus darbus. Jis rado savyje tiek valios — ir dar dėl mūsų senuko tėvo, kuriuo didžiavosi, — padaryti žmonėm vieną didelį gerą darbą. Mano brolis — paprastas vaikis iš globos namų. Visą gyvenimą žmonės jo nekentė ir smerkė. Mokykloje mes gaudavom nemokamus pietus. Ar žinote, kas tai yra? — Jo akys piktai žybtelėjo, prisiminus nemokamą maitinimą mokykloje ir visa kita. — Bet jis vis tiek atliko vieną gerą darbą — ir dėl to tapo geresnis už kitus.

Aš linktelėjau, nusišypsojau ir pakilau nuo kėdės. Laikas stoti į eilę su moterimis ir vaikais, kurie laukė išleidžiami į gatvę. Laikas eiti namo.

— Geresnis ir už mudu abu, — patvirtinau.

Aštuonioliktas skyrius

Laukiau, kol jis baigs darbą ir išeis.

Stoviniavau palei prekybos centro duris, nekreipdamas dėmesio į šlykščius parduotuvės „detektyvo“ žvilgsnius, mat netoliese iš priekabos buvo iškraunamos paletės su pigiu alumi. Prakeiktas mulkis, pagalvojau. Nereikia man to tavo myžalais dvokiančio alaus. Aš tik laukiu savo sūnaus.

— Tėve! — pašaukė Rufas, ir aš pažvelgiau į jo apšiurusį kostiumą, išretėjusius plaukus, ir man norėjosi verkti. Jis atrodė senesnis už mane.