Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Nenoriu, kad ji manęs bijotų, — prisipažinau. — Nenoriu jos kontroliuoti žvilgsniu.

— Ji gi tau ne kokia draugė, o duktė. Ir jeigu nesugebi jos suvaldyti, tai Jorkšyro pudingas ir toliau tykš ant užuolaidų. Ar šitaip tau labiau patinka?

Ji lėtai pakilo nuo stalo, dešine ranka nevalingai masažuodama skaudamą dešinės kojos pakinklį, paskui kilstelėjo ranką ir uždėjo ant neįvardyto plotelio tarp viršutinės klubo dalies ir apatinio šonkaulio, ten, kur po senų traumų jai nuolatos mausdavo.

— Pasakysiu tau vieną dalyką, — prabilo vėl. — Šįvakar į pasimatymą su tuo savo prakeiktu vaikėzu ji neis.

Su vaikėzu? Tuo prakeiktu vaikėzu? Kokiu prakeiktu vaikėzu?

Užlipau paskui Larą į antrą aukštą. Rubės kambario durys buvo neuždarytos. Sustoję žiūrėjome, kaip ji ima savo makiažo reikmenis — kada ji pradėjo dažytis? Paskui žvilgteli į telefoną — koks dar prakeiktas vaikėzas? Matėme, kaip ji ruošiasi kažkur eiti.

— Atleiskite, mielieji, — tarė žengdama link mūsų.

— Niekur tu šiandien neisi, — sulaikė ją Lara.

— Dar pažiūrėsim, — atšovė Rubė.

Lara čiupo ją už rankos. Iš akių mačiau, kad vos tvardėsi, kad tuoj tuoj Rubei trenks. Bet žinojau, kad vis dėlto to nepadarys. Net jeigu Rubė ir namą padegtų. Niekada gyvenime. Lara niekada nesuduotų savo dukrai, ir Rubė tuo visada naudojosi. Tačiau Lara nepaleido jos rankos. O aš stovėjau ir žiūrėjau, visai ne kaip tėvas, o kaip nereikalingas savo dukters draugas.

— Oi, skauda! — suriko Rubė, dramatiškai bandydama išsisukti iš motinos gniaužtų. — Skauda!

— Kas tau darosi? — krestelėjo ją Lara.

— Kas man daros? — nustebusi pakartojo Rubė. — Aš tuoj tau pasakysiu, kas man darosi, brangioji mamyte. — Jos akyse sužvilgo ašaros. — Per vėlu jau vaidinti laimingą šeimą.

Lara paleido jos ranką. O po kelių sekundžių ant laiptų, paskui ir apačioje buvo girdėti jos žingsniai, skubūs ir pikti, tarytum beviltiškas troškimas kuo greičiau ištrūkti iš namų, kol niekas vėl nesučiupo už rankos.

— Aš su ja pasikalbėsiu, — pažadėjau.

— Neįmanoma, — atsiliepė Lara. — Su ja jau niekas nebesusikalbės.

Nuskubėjau laiptais į apačią paskui Rubę. Namų durys buvo praviros. Nenorėjau, kad ji išeitų. Pašaukiau vardu, manydamas, kad to ir užteks.

— Rūbe.

— Palikite mane ramybėje.

Ir ji išlėkė į gatvę, o aš pamačiau prie namų stovintį automobilį, o jame — kažkokį vyrą, kurio nepažinojau. Man prireikė kelių ilgų ir kankinamai sunkių akimirkų, kol suvokiau, kad jis laukia Rubės. Buvo aukštas ir stambus, veidą dengė kelias dienas neskusta barzda, ir aš nesupratau, ar tai dėl mados, ar iš apsileidimo.

Jis pasilenkė į šoną ir, truktelėjęs už rankenėlės, atidarė Rubei dureles. Tai buvo suaugęs vyras, nebe paauglys, o mano dukrai — tik šešiolika. Aš nežinojau, kur jie rengiasi važiuoti, nežinojau, kas jis toks, kas tas prakeiktas vaikinas, staiga supratau, kad apskritai nieko nebežinau. Jaučiausi taip, tarsi nebesusigaudyčiau šiame pasaulyje, tik suvokiau faktą, kad mano duktė nebegali ilgiau tverti namuose, kuriuose užaugo.

— Rūbe, būk gera, pasilik namie, — paprašiau.

Aš jos maldavau ir buvau laimingas, kad nebeliko jokio išdidumo, buvau pasirengęs išbandyti viską, ko tik prireiks. Tačiau ji nekreipė į mane dėmesio, o gal aš jai visai nerūpėjau, bet kai įsitaisė greta to apšepusio vyro, kreivai šyptelėjo, žiūrėdama į mane.

Trinktelėjo durelės, ir automobilis nurūko gatve, o aš dar ilgai stovėjau kieme net ir po to, kai, mirktelėjusi stabdžių šviesomis, mašina pasuko už kampo ir dingo man iš akių.

Rufas stovėjo tarpduryje. Jis buvo apsivilkęs kostiumą ir pasirišęs kaklaraištį, pasirengęs naktinei pamainai prekybos centre. Uždėjau jam ant peties ranką ir pajutau pažįstamą ištįsusių jo galūnių šilumą.

— Leisk man trumpai šnektelėti su tavo mama, ir abu eisime į autobusą, — paprašiau.

Jis atrodė kvailai sutrikęs.

— Tėti, mane nuveš.

Ir tada pamačiau kitą automobilį. Šviesiai mėlyną Mini apdaužytais šonais. Tokią mašiną vairuoja neatsargus ir labai nelaimingas žmogus. Prie vairo sėdėjo ta ugniaplaukė vagiliautoja ir, atsukusi į save skydelio nuo saulės veidrodėlį, įdėmiai apžiūrinėjo jame nevalyvą snukelį. Automobilio gale pūpsojo vaikiška kėdutė, tačiau joje tas mažas bjaurus rudaplaukis banditėlis šįkart nesėdėjo. Tikriausiai valkiojasi gatvėje ir kabinėjasi prie senučių. Juk dar taip anksti.

Lara priėjo prie durų, ir mes abu žiūrėjome, kaip jie nuvažiuoja.

— Ar pastebėjai? Jis neužsisegė saugos diržo, — tarė mano žmona.

„Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal... Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal..“.

Tikriausiai sugedo navigacinė sistema, pamaniau sau.

Už automobilio lango driekėsi nepažįstamos Dramblio ir Pilies gatvės, duobėtos ir pilkai vienodos, o moters balsas per GPS navigacijos imtuvą įkyriai įsakinėjo man apsisukti ir važiuoti priešinga kryptimi. Tačiau aš buvau įsitikinęs, kad važiuoju teisingai. Tikrai žinojau, jog ten, kur reikia.

„Jei galite, pasistenkite apsisukti ir grįžkite atgal...“

Mano tėvo Ford Capri buvo kietas, nepatogus ir visai susidėvėjęs. Navigacinė sistema teikė senam trantui modernumo, tačiau čia nebuvo vairo stiprintuvo ir stabdžiai vos beveikė. Bandydamas susigaudyti šioje senienoje, turbūt pralėkiau savo tikslą.

Ir tada pamačiau ją. Tiesiai prieš save. Merginą. Iš visų jėgų spustelėjau vos gyvą stabdžių pedalą, ir automobilis cypdamas sustojo vos už kelių colių nuo jos.

Mergina pasisuko į mane, jos veidas buvo liesas ir smarkiai išblyškęs, tarsi niekada nematęs saulės. Ji kilstelėjo į viršų du pirštus.

„Jūs atvykote į tikslą“, — atsiduso moters balsas imtuve, ir mūsų ryšys nutrūko.

Mane dominęs adresatas buvo įsikūręs viršutiniame nedidelio valdiško daugiabučio aukšte. Nors diena buvo rami, ilguose koridoriuose ūžavo vėjas. Keturi daugiabučiai riogsojo šalia didelio kiemo, kuriame grūdosi ir vaikai, ir automobiliai, ir perpildytos šiukšlių bei atliekų dėžės. Namas buvo penkių aukštų, be lifto. Giliai atsikvėpiau ir ėmiau kopti į viršų.

Iš visų pusių aidėjo muzika, zyzė televizoriai ir skardeno balsai. Besijuokiantys, grėsmingi ir maldaujantys. Tvyrojo maisto, šlapimo ir naminių gyvūnėlių tvaikas. Apėmė jausmas, kad čia vienų gyvenimas verda kitiems ant galvų. Ant laiptų prasilenkiau su kažkokia senute ir mes mandagiai pasisveikinome. Viršutiniame aukšte sustojau ir susimąsčiau, ką aš čia, po galais, veikiu. Paskui nuėjau į ilgo koridoriaus galą ir paspaudžiau kraštinių durų skambutį.

Bet man niekas neatidarė.

Pajutau palengvėjimą ir, nervingai atsidusęs, pažvelgiau pro langą į apačioje besidriekiantį miestą. Atsisukau kaip tik tuo metu, kai į koridorių įžengė trys vyrai — baltaodis, juodukas ir geltonodis. Jie atrodė kaip smulkūs nusikaltėliai iš komercinės Benetton reklamos. Žingsniavo vienas šalia kito, todėl man teko prisispausti prie sienos ir juos praleisti.

Ir tada pamačiau jį.

Jis irgi mane pamatė.

Vaikinas nuo galinės Kyto automobilio sėdynės.

Man nespėjus nė mirktelėti, jis čiupo mane už atlapų, prispaudė prie purvino lango ir virš dešiniojo antakio įrėmė rėžiklį, skirtą pjaustyti kilimams. Jo veidas buvo taip arti manojo, kad net užuodžiau alaus ir Lynx kūno losjono kvapą.

— Ko tau čia reikia? — piktai paklausė.