Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Gera filosofija, — pritariau jam.

Jis linktelėjo į aplanką. Numaniau, kad buvo šiek tiek sunerimęs dėl atlygio.

— Ar neatsiversit, nepažiūrėsit?

Išvertę akis per stalą spoksojome vienas į kitą. Du stambūs vyrai apšiurusiame kabinete. Jis buvo labai prastos formos, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad kažkada tikrai dirbo policininku, bet dėl kažkokių miglotų aplinkybių tarnybą teko palikti. Policininkas iš senosios mokyklos. Jis man šiek tiek priminė Kytą, bet dar labiau — mano tėvą. Tarsi būtų gimęs dirbti policininku. Toks jausmas, kad, nors ir plačiai šypsosi, bet kurią akimirką pasiruošęs tave suraityti į ragą.

„Juridinių ir fizinių asmenų, sutuoktinių patikimumo nustatymas“ — taip buvo užrašyta ant stiklinių jo kontoros, kurioje tebuvo vienas kambarys, durų. Sekliai profesionalai. Neišaiškinom — nemoki.

Suradau jį vienoje nykioje Vest Endo gatvelėje, įsikūrusį antrame kažkokio namo aukšte. Eidamas tikėjausi išvysti užsakymų priėmimo stalą, o už jo — gyvenimu nusivylusį raudonplaukį administratorių, panašiai kaip Raimondo Čandlerio apsakymuose. Bet radau tik jį vieną. „Profesionalių tyrėjų instituto narys“ — bylojo įrėmintas pažymėjimas, kabantis ant sienos už vyruko nugaros. Lyg ir per skambu tokioj vietoj ir tokiai personai. Tačiau darbą, kurį jam pavedžiau, jis atliko.

— Jūsiškis vyrukas kilęs iš didelės šeimos, — pasakė. — Nors anksčiau būdavo ir dar gausesnių šeimų.

Mano randas dabar pulsavo lygiu ritmu, tarsi vengdamas atkreipti į save dėmesį. Aš vis dar neprisiverčiau paliesti priešais gulinčio aplanko. Nežinojau, ar tikrai to noriu. Turbūt apsirikau čia atėjęs.

— Nagi pirmyn, — paragino jis ir draugiška šypsena jo veide užgeso kaip perdegusi lemputė.

— Gausit savo pinigus, — patikinau ir išsitraukiau piniginę.

— Galiu pritaikyti nuolaidą, — pasiūlė kiek pralinksmėjęs. — Numirėlį surast — vieni juokai.

Šešioliktas skyrius

Lenkiausi pabučiuoti Larą į skruostą, bet ji loštelėjo atgal, tarsi išsigandusi, kad neiškrėsčiau kokios kvailystės, tarkim, neįkiščiau liežuvio jai į ausį ar nesugrūsčiau į burną, todėl mano pastangas vainikavo tik pakštelėjimas į viršugalvį. Akimirką kitą ji nepakėlė galvos, tarsi dvejodama, ar jau baigiau, ir aš dar kartą pabučiavau ją į tą pačią vietą.

Tada ji atsitiesė ir paėmė vyno butelį, kurį laikiau rankoje.

— Galėjai nesivarginti, — tepasakė. — Bet man patinka vynas iš... — Ji dirstelėjo į etiketę, paskui ilgai apžiūrinėjo ištiesusi ranką. — ...iš Lietuvos, — užbaigė.

— Lietuviško vyno niekas nevertina, — pasakiau ir jai iš paskos įėjau vidun. Svečias savo paties namuose. Nuo troškintos jautienos kvapo burnoje ėmė tvenktis seilės. — Kažkas labai gardžiai kvepia, — pastebėjau. — Bet akivaizdžiai ne aš.

— Sukviesiu šeimyną, — pasakė ji.

— Aš tau padėsiu, — pasisiūliau.

— Verčiau nereikia, — atšovė ji taip oficialiai, kad man vos neištryško ašaros. Nebuvau nusiteikęs plepėti su ja lyg tarp kitko, man norėjosi griūti po tropikų palmėmis ir karštai, aistringai pasimylėti. — Eik ir...

Laukiau sakinio pabaigos. Jauskis kaip namie? Pasitaisyk ko nors išgerti? Įsitaisyk patogiai?

Paskui ji truktelėjo pečiais.

— Gerai jau, eime kartu, — pakvietė, ir mudu užlipome į antrą aukštą. Jos gležnas šokėjos kūnas buvo taip arti manęs, kad galėjau ištiesti ranką ir ją paliesti. Tačiau tai būtų sugriovę visus mano vakaro planus.

Ant Rubės kambario durų rankenos kabojo kortelė su užrašu: „Netrukdyti“ — suvenyras iš mokyklinės kelionės į Austrijos kalnų slidinėjimo stovyklą, kai jai buvo vienuolika metų. Kortelė buvo užkabinta juokais, tačiau per pastaruosius penketą metų ironijos čia nebebuvo likę nė kvapo.

Lara tyliai pasibeldė į duris. Išgirdau Rubę telefonu kalbantis su drauge. Jokio atsako. Lara pasibeldė dar kartą.

— Ko?

Iš kur tiek pykčio? Ar čia aš kaltas? Dėl to, kad negyvenu po šituo stogu? Lara pastukseno dar kartą ir atidarė duris, nekreipdama dėmesio į ironiją praradusį užrašą „Netrukdyti“.

— Aš tau vėliau paskambinsiu, — pasakė Rubė ir taukštelėjo telefono dangtelį. — Sveikas, tėti, — pasilabino ir pakišo telefoną po pagalve.

— Labas, angelėli, — atsakiau.

— Vakarienė, — pasakė Lara, ir man dingtelėjo, kad mano žmona ir dukra bus pradėjusios bendrauti sakiniais, susidedančiais iš vieno žodžio ar dar trumpesniais. Bet Rubė jai atsakė net dviem žodžiais.

— Dar neišalkau. — Atsiduso ir išsitiesė ant savo viengulės lovos, pasikišusi po galva rankas. Netrukus suvibravo jos telefonas ir ji ištraukė aparačiuką iš po pagalvės. Kai perskaitė tekstinę žinutę, jos veidas nušvito. Tarsi tikrasis jos pasaulis būtų telefone, o ne tie du nekviesti žmonės, įsibrovę į jos kambarį ir stypsantys palei duris.

— Aš neklausiu, išalkai tu ar ne, — atrėžė Lara, ir šypsena Rubės veide užgeso. — Argi aš tavęs klausiau, ar nori valgyti? Man regis, ne. Aš apskritai nieko tavęs neklausinėjau, tik pasakiau — ir dar labai mandagiai, — kad vakarienė jau paruošta.

— Kas čia per monai? — nustebo Rubė. — Sunki meilė?

— Apačion! — įsakė Lara. — Po penkių minučių.

Mes pasišalinome neuždarę durų.

— Kiekvieną kartą, kai pamatau dukrą, ji man atrodo vis suaugesnė, — prisipažinau Larai.

— Taip manai? — nepatikėjo Lara. — O man ji tebėra maža kvaiša.

Į Rufo kambarį ji įėjo nepasibeldusi. Aš stabtelėjau tarpdury. Kambaryje tvyrojo troškus vyriško kūno kvapas, užuolaidos buvo užtrauktos. Girdėjau, kaip jis knarkia. Tik dabar jo knarkimas buvo kitoks nei anksčiau. Jo šnopavime girdėjosi išsekusio suaugusio žmogaus nuovargis. Jo knarkimas man priminė nualinto darbininko alsavimą. Lara atitraukė užuolaidas. Lauke jau buvo pradėję temti.

— Rufai, laikas keltis! Tuoj į darbą. Be to, paruošiau vakarienę. Ir tėtis atvažiavo. Atvežė puikaus lietuviško vyno.

Rufas suurzgė, atsisėdo lovoje, paskui vėl krito aukštielninkas. Jo krūtinė buvo baugiai apžėlusi gaurais. Kodėl mane taip baisiai gąsdina mano sūnaus plaukuotumas? Juk jis jau vyras. Pagrabaliojo ranka ant spintelės šalia lovos ir, suradęs pigų žadintuvą, atsiduso. Laikrodis rodė septynias.

— O aš rengiausi prieš darbą pats užbėgti pas tėtį pasilabinti ir pakeliui nutverti ko nors vakarienei, — ne visai nuoširdžiai prisipažino, puikiai nujausdamas, kad mama tikrai vetuos tokį jo planą.

— Ne, — užprotestavo Lara, — vakarieniausime visi kartu.

Ji uždarė paskui save duris ir liūdnai pažvelgė į mane.

— Juk visi mėgstat troškintą jautieną su Jorkšyro pudingu, ar ne?

Ant laiptų paėmiau jai už rankos.

— Lara, — tariau krestelėjęs galvą, — kaip džiugu vėl tave matyti.

Ji patapšnojo man per ranką. Staiga jos veidas persimainė.

— Mano briuseliniai kopūstai svyla! — sušuko ir nėrė laiptais žemyn.

Valgomajame visi sustojome aplink stalą, prie savo įprastinių vietų. Lara — viename stalo gale, aš — kitame, Rufas su Rūbe — vienas priešais kitą per vidurį. Rubė klestelėjo ant kėdės nenuleisdama akių nuo mobiliojo telefono ekrano, nykščiu maigydama klaviatūrą. Kai mano pasiūlymo padėti buvo atsisakyta, atsisėdau į vietą, kurią anksčiau maniau esant garbingiausią. Lara su Rufu pradingo virtuvėje.

— Ei! — šūktelėjau Rubei, ir ji pakėlė akis į mane. Kažkada šitas veidelis man buvo meiliausias už viską pasaulyje.