Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Ir dabar toks liko. Pasilenkiau į priekį. — Mandagiai elkis su mama, gerai? — tariau jai. — Labai prašau.

Rubė kilstelėjo išpešiotus antakius, smarkiai įsižeidusi ir graudžiai nesuprasta.

— Tėti, aš mielai taip elgčiausi, jeigu ji... pats supranti.

— Ką?

Ji papūtė lūpas.

— Jei leistų man daryti tai, ką aš noriu, užuot nurodinėjusi elgtis taip, kaip nori ji. Argi taip galima? — Ji pakilo nuo savo kėdės, priėjo prie manęs ir apsikabino. — Aš gi tavęs dar nespėjau apkabinti, ar ne? — nusijuokė, o mano širdį, paskui ir visą kūną užliejo neapsakoma meilė. Ji visada mane apkabindavo, nuo pat pirmos gyvenimo dienos. Mano duktė, būdavo, taip pažiūrės į mane, kad viskas netrukus ima ir susitvarko. Paskui ji grįžo į savo vietą, atsisėdo ir vėl įsmeigė akis į telefoną. — Visada nešiok šitaip plaukus, — pridūrė lyg tarp kitko. — Nesikirpk.

Nubraukiau ant akių užkritusius kirpčius ir užsikišau už ausies kelias nepaklusnias sruogas.

— Tu taip manai? — paklausiau.

— Žinoma, — atsakė nepakeldama galvos.

Į valgomąjį sugrįžo Lara ir Rufas, nešini vakariene. Troškinta jautienos mentė, garuojantis dubuo su daržovėmis ir didžiulė lėkštė Jorkšyro pudingo. Rufas paėmė į rankas samurajaus kardo didumo peilį.

— Leisk tėčiui supjaustyti, — paliepė Lara ir, nusišypsojusi man, nuėjo uždėti muzikos. Aš supjausčiau ir išdalijau jautieną, o Rufas išdėliojo daržoves. Pasigirdo muzika.

Iš karto pažinau, kas groja. Gėrio Raferčio kompaktinė plokštelė „Miestas miestui“. O grojo „Beikerio gatvę“. Kai Lara sugrįžo pas mus prie stalo, Rubė teatrališkai pakėlė akis nuo mobiliojo telefono.

— Čia tai bent, — tarė ji. — Mano mėgstamiausia. Tėčio rokas.

— Tau patinka? — paklausė Lara, perpus pjaudama morką. Morkos buvo truputį kietokos, o briuseliniai kopūstai — per minkšti. Juk Larai teko kurį laiką atsitraukti nuo viryklės, nes reikėjo krūvon surinkti šeimyną. Ar bent jau tai, kas iš jos liko.

— O taip, — atsakė Rubė. — Tiesiog dievinu, mama. Man tai labai prie širdies.

— Tuomet gerai, — apsidžiaugė Lara.

Kurį laiką visi tylėjome. Vienintelis girdimas garsas buvo mūsų kramsnojimas, peilio dzinksėjimas, Gėrio Raferčio balsas ir nepaliaujamas Rubės mobiliojo mygtukų pypsėjimas. Pasižiūrėjau į Rufą. Jis — į mane. Tada abu nudelbėme akis į savo lėkštes. Rufas kibo į valgį. Sunku pasakyti, ar jis buvo toks išbadėjęs, ar norėjo kuo skubiau nuo mūsų pabėgti.

Lara pasuko galvą Rubės pusėn.

— Prašau padėti į šalį telefoną, — paliepė. Paskui piktai dėbtelėjo į mane, trumpą užgniaužto pykčio akimirksnį, po kurio pamaniau: „Ką, po perkūnais, blogo aš padariau? Nieko.“ O kai Lara vėl atsisuko į mūsų mergaitę, supratau, kad kaip tik čia ir bėda. Tačiau aš nenorėjau būti tuo piktai nuo stalo galo dėbčiojančiu galiūnu. Aš jau nebe toks. Vis dėlto mano šeimyna ir toliau sūkuriavo aplink mane lyg nuo lynų nutrūkę laiviūkščiai.

Rubė net nepakėlė galvos. Jos lėkštė stovėjo nepaliesta. Troškinta jautiena ir Jorkšyro pudingas. Ryškiai oranžinė su daržovių žaluma. Mano duktė perdžiūvusi ir išbalusi.

Atrodė, toks maistas — kaip tik jai. Tačiau akys vis tiek liko įbestos į telefoną.

— Tuoj baigsiu...

Laros peilis ir šakutė garsiai dzinktelėjo į lėkštę.

— Baik!

Rubė piktai dėbtelėjo į ją.

— Ir nepavadinsi manęs panelytei — įgėlė. — Man patinka, kai tu mane taip vadini.

— Tik tada, kai dar galiu susivaldyti, — atšovė jai Lara.

Ji tol spoksojo į Rubę, kol ši, demonstratyviai atsidususi, padėjo telefoną ant stalo.

— Labai skanu, mama, — prabilo Rufas.

— Tikrai labai, — suskubau pritarti, nes susigriebiau, kad reikėjo tai pasakyti gerokai anksčiau. — Iš tiesų skanu.

Rufas jau buvo ištuštinęs savo lėkštę ir dabar per visą stalą siekė įsidėti dar. Paskiau nuėjo į virtuvę ir atsinešė dar pudingo. Rubė pasižiūrėjo į nepaliestą lėkštę ir susiraukė, tarsi tik dabar suvokusi, kad jai po nosimi pakištas troškintas šermuonėlis.

— Atsiprašau, — nekaltai prabilo ji. — Kas čia per valgis?

— Troškinta jautiena, — atsakė Lara. — Argi tau nesakiau, kad šiandien valgysime troškintą jautieną?

— Gal ir sakei, — sutiko Rubė. — Bet aš tikriausiai tuo metu kalbėjausi su draugu.

Rufas sugrįžo iš virtuvės.

— Jorkšyro pudingo nebeliko, — pasakė taip, tarsi visas pasaulis — pamanyk tik — tos žinios tik ir laukė.

— Tu ką, nežinojai? — paklausė Rubė, stumdama nuo savęs lėkštę. Pasiėmė nuo stalo telefoną, bet dangtelio neatvožė. — Maniau, kad žinojai.

Lara pakraipė galvą.

— Ko aš nežinojau?

Rubė linktelėjo į lėkštę.

— Aš juk vegetarė.

Lara nusišypsojo.

— Nuo kada? Kada tu pasidarei vegetarė, Rūbe?

Rubė pakraipė galvą taip, tarsi tas įvykis būtų taip seniai nugrimzdęs istorijon, kad tiksli data pasidengė laiko dulkėmis.

— Nuo antradienio, — atšovė ji.

— Tuomet šveisk savo daržoves, — paragino Lara. — Valgyk Jorkšyro pudingą.

— Šaunuolė, Rūbe, — pagyrė brolis, o mano širdis taip ir ištirpo. Valgį pjaustyti ir dalyti turėjo Rufas, o ne aš. Jis vienintelis stengėsi išlaikyti mus krūvoje, nuraminti audras tarp motinos ir dukters, kai aš tuo tarpu sėdėjau sutrikęs ir tyliai gurkšnojau lietuvišką vyną.

Rubė atrodė taip, lyg kas būtų liepęs jai balionu pakilti į orą.

— Ką?! — suriko ji. — Šveisti daržoves ir tą jūsų Jorkšyro pudingą , kai prieš nosį guli paskerstas gyvūnas? — Ji dėbtelėjo į lėkštę ir, susiėmusi už skrandžio, staigiai nusuko akis į šalį. — Tu nori, kad aš valgyčiau mėsą , mama? Mėsa — tai žudymas.

Lara linktelėjo.

— Gyvenimas su tavimi — irgi.

Rufas pašoko nuo stalo, rankoje laikydamas tuščią lėkštę.

— Gal galėtumėt bent penkias sekundes pasėdėti ramiai ir nesikandžioti? Negi negalit susitvardyti bent jau kol tėtis čia?

— Kaip matai, ne, — atšovė Lara, liūdnai pjaustydama briuselinį kopūstą.

— O tau dar nereikia į darbą kraut lentynų? — mestelėjo broliui Rubė. Jis pasižiūrėjo į ją, visas išraudęs, ir man akimirką dingtelėjo, kad tuoj ims ir pravirks. Bet tik trinktelėjo durimis ir pradingo virtuvėje. Išgirdau jį kriauklėje plaunant lėkštę, o paskui dedant ją į indaplovę.

— Kas graužia Gilbertą Greipą?8 — nusijuokė Rubė, ir abu garsiai aiktelėjome, nes Lara ištiesė per stalą ranką, čiupo Rubės lėkštę ir sviedė per kambarį. Briuseliniai kopūstai pasipylė į šalis tarytum sviedinukai, morkos išlakstė kaip strėlės. Jorkšyro pudingas atsitrenkė į muzikinį centrą ir Gėrio Raferčio balsas nuo smūgio nežymiai strigtelėjo. Nuo jautienos ir riebaus padažo ant užuolaidų liko didelė baisi dėmė.

— Vajetau! — suriko Rubė ir, iškėlusi rankas, lyg pasiduodama, pakilo nuo kėdės. — Ir sakyk, kad jai protas nepasimaišė. Kad smegenėlės nė kiek nesuminkštėjo.

Po to mudu su Lara likome vieni.

Ji žiūrėjo į savo lėkštę.

— Man regis, vakarienė praėjo puikiai, — pasakiau.

Ji nusijuokė.

— Atleisk man.

Papurčiau galvą.

— Ne tu kalta, — nuraminau.

— Et, aš jau nebežinau, — atsiduso ji. — Betgi ne aš viena, tiesa? Tu anksčiau ją suvaldydavai vien žvilgsniu. Pameni?

Tikrai prisimenu. Bet dabar atrodė, kad tai buvo praėjusiame gyvenime.