Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Laris irgi šypsojosi savo šeimynai, vienoj rankoj laikydamas alų, o kitoj mėsainį, apsvaigęs iš meilės, didžiulis plikas pakaušis spindėjo saulėje, o veidas švytėjo lyg mėnulio pilnatis, patekėjusi vidury dienos.

— Jūs puikiai šokate, — pagyrė šviesiaplaukė mergina.

— Netgi labai puikiai, — patvirtino šviesiaplaukės mama, taip pat blondinė, ir aš pajutau, kaip mane išpylė prakaitas, kojos pačios ėmė kilnotis, o naktinė karštinė prasismelkė iki pat kaulų smegenų. Tos dainos aš nežinojau.

Tikriausiai ji buvo visai nauja. Sukurta gal prieš metus ar dvejus. O gal ir prieš dešimt ar penkiolika.

„Ar nemanai, kad tau geriau būti vienam?“ — paklausė dainininkas ir jo balse nuskambėjo kažkoks mirtinas įspėjimas.

— Ačiū, — šūktelėjau aš. — Čia žmona mane taip išmokė.

— Ką sakot? — pridėjusi prie ausies ranką paklausė blondinės mamelė.

— Čia žmona mane taip išmokė.

Jos abi susižvalgė ir aš pastebėjau, kad jų šypsenos kažkaip pasikeitė, tarsi sustingo, nuotaika surūgo, o aš tuo metu žvilgtelėjau į didžėjų. Jis buvo dar visai vaikas, ne ką vyresnis už mano Rufą, bet puikiai išmanė apie įrašų kompanijas Stax, Motown ir Atlantic , iš karto galėjo atskirti, kur klasikinė muzika, o kur jo mokyklos laikų popsas. Jis įdėmiai stebėjo, kaip aš ranka ore nubrėžiau S, paskui O ir dar vieną S, o tada linktelėjo ir iškėlęs parodė man dvylikos colių vinilinę plokštelę.

— Vedęs? — sumurmėjo mamelė ir jos abi vėl susižvalgė. Iš garsiakalbių pliūptelėjo sintezatoriumi sumoderninta styginių instrumentų kaskada, ir minia pasitiko ją džiugiais šūksniais. Pasigirdo nuostabus kažkokios dainininkės balsas, kokio, išskyrus Arėtą Franklin, dar nebuvau girdėjęs.

Visa šokių aikštelė, prigužėjusi pagyvenusių seniokų, ėmė vieningai siūbuoti į taktą.

Pabaksnojau pirštu į vestuvinį žiedą.

— Beveik dvidešimt metų, — išdidžiai riktelėjau. — Ar žinote grupę SOS?

Motina su dukra susižvalgė, jos atrodė sutrikusios, tarsi tik dabar būtų pastebėjusios, kad salėje skamba muzika.

— Grupė SOS yra didžiausia mįslė muzikos istorijoje, — šaukiau aš. Dabar judėjau gerokai lėčiau, sukiojau pečius ratu taip, kaip tik aš vienas mokėjau. Reikia tai pamatyti. Kai matai, gali geriau suprasti. — Kodėl čia niekas nežino grupės SOS? — išrėkiau klausimą.

Duktė gūžtelėjo pečiais ir pridėjo ranką prie burnos — toks ženklas reiškė: „Iš kur aš žinau?“

— Man irgi neteko girdėti, — žioptelėjo mamelė, suokaibiškai dėbtelėjusi į savo dukrą, ir tada supratau, kad jai visai nesvarbu, pagal kokią muziką šokti. O aš prisiminiau, kaip šokdavau su Lara.

Šokti su šokėja, o dar profesionale, nėra lengva. Labai smagu, bet kartu ir keista. Truputį varžo, bet podraug ir leidžia pasireikšti. Iš pradžių man nesisekė. O paskui supratau, kad jeigu noriu likti su šita nuostabia moterimi, kito kelio neturiu. Privalau išmokti šokti. Ir vieną vakarą „Afrikos centre“, kai Soul II Soul varė net išsijuosę, man pradėjo patikti šokti. Ir ji pati patiko. Veikiai nebegalėjau šokio atskirti nuo jos.

Lara judėjo ypač lengvai ir grakščiai. Tai neturėjo nieko bendra su tuo, kad ji šokiu užsidirbdavo sau duoną ar kad jai tai puikiai sekėsi. Jos kūnas paklusdavo jai kažkaip ypatingai — tai buvo daugiau nei vien gracija ir lengvumas. Atrodė, kad ji buvo gimusi šokti.

Aš nuolat stebėdavau tą jos šokio mistiką. Kol atlikdavau vieną judesį, Lara suspėdavo padaryti septynis ar aštuonis, ir jie visi būdavo vienas kito tęsinys. Vieną judesį sudarydavo septynios ar aštuonios dalys, bet judesys atrodė vientisas. Jis tiesiog liejosi. Man su ja būdavo lengva. Tikri šokėjai stengiasi, kad taip būtų. Lara nė iš tolo nebuvo šokio snobė, nemanė, kad šokis skirtas tik išrinktiesiems. Priešingai, įsivaizdavo, kad kiekvienas turėtų mokėti šokti, nes žmogui tai natūralu ir net būtina, kaip ir kvėpuoti. Bet negaliu pasakyti, ar šitaip lengva su visais šokėjais, ar tik šokant su Lara.

— Ei, Fredai Asterai, — šūktelėjo mamelė ir plačiai nusišypsojo dukrai, kuri garsiai prunkštelėjo, — kur šįvakar tavo žmonelė?

Po grupės SOS dainų pasigirdo Cameo „Viengungio gyvenimas“. Man būtų labiau patikę „Žodžiai“, bet didžėjus pasirinko temą apie nesusisaistymą jokiais saitais ir apie tai, kad gyventi laisvam yra kur kas geriau. Mamelė su dukra dėbtelėjo į laikrodį.

— Ji šoko „Vargdieniuose“, — pasakiau, žiūrėdamas į šviesas. — Ir dar „Karalius ir aš“. „Panelė Saigon“, be to, dar „Šerlokai!“ Ar matėte tą spektaklį? Jį po dešimties dienų uždraudė.

Bet jos jau buvo nuėjusios. Na ir gerai. Šįvakar neketinau nieko lydėti namo. Aš jau ir taip turiu pasimatymą.

Į prekybos centrą vaikis atėjo tuo metu, kai varčiau rytdienos laikraščius. Kresnas, stambokas rubuiliukas, kokių penkerių, trumpai kirptais ugniniais plaukais, su pomidorų padažu išterliotais marškinėliais — futbolininko marškinėlių imitacija. Tam pypliui seniai buvo laikas miegoti.

Jis atėjo prie manęs ir ėmė raustis apatinėje žurnalų lentynoje. Pajutęs kažką stovint šalia, pakėliau galvą ir žvilgtelėjau į apsaugininką — aukštą niūrios išvaizdos nepaprastai liesą vaikiną. Su tokiu reikalų geriau neturėti. Nors kai kam, žinoma, tenka.

— Labas, Asifai.

— Sveiks, Džordžai.

Mudu žvelgėme į mažylį, kuris išsitraukė žurnalą „Daktaras Kas“7, paskubom jį pervertė, paskui atsitiktinai atsivertė puslapį su kiberžmonių nuotrauka.

— Siaubingos pabaisos, — sumurmėjo ir nutipeno prie vaisių ir daržovių. Pasistiebęs savo murzinomis rankytėmis bandė pasiekti mėlynųjų vynuogių, išdėliotų ant vidurinės lentynos, bet nepavyko. Tada nuo apatinės lentynos pasičiupo obuolį, atsikando, nušveitė ant žemės ir spyrė. Obuolys nuriedėjo tarp lentynų eilių.

— Įvartis! — suriko išskėstomis rankomis bėgdamas paskui obuolį.

Sučežėjo storo plastiko juostos ant durų ir, taisydamasis kaklaraištį, iš sandėlio išėjo Rufas. Dabar, gavęs paaukštinimą, jis kasdien vilkėjo kostiumą, bet aš niekaip negalėjau prie to priprasti. Jis atrodė taip, lyg šituos drabužius būtų pavogęs iš suaugusio vyro.

— Gali padaryti pertrauką, Asifai, ir nueiti išgerti arbatos, — pasakė jis.

Asifas atrodė sunerimęs.

— Čia kažkoks vaikas, — tarė jis. O tuo metu berniukas kaip tik grįžo prie mūsų, spardydamas tai, kas liko iš obuolio, ir čiupo už rankos moteriai, kuri ką tik pasiėmė vežimėlį.

Tai buvo suvargusi raudonplaukė, kadaise turbūt nepaprastai graži. Ji tikrai nebuvo sena — vos įžengusi į trečią dešimtį, tikrai, tačiau jos grožį, regis, nublukino keleri paskutinieji metai ir vyrai, kurių turbūt buvo nemažai. Pigi gėlėta suknelė, aukštakulniai. Vaikinai, iškrovinėję lauke sunkvežimį, atsisuko į ją pavarvinti seilę. Ji atrodė seksuali, bet pavargusi, išsekusi.

— Aš juos prižiūrėsiu, — tarė Rufas. — Panašu, kad atėjo pasiganyti.

— Pasiganyti? — nustebau.

Rufas nenuleido akių nuo moters.

— Jie čia ateina ne apsipirkti, o pasistiprinti tuo, ko jų širdis užsigeidžia. Produktai dingsta godžiuose jų pilvuose nespėję pasiekti kasų.

Mane suėmė juokas.

— Žinant, kokį pelną susikrauna tokie prekybos centrai, vieną kitą apgedusį obuolį galima ir nurašyti.

Rufas pašnairavo į mane.

— Bet tai vis tiek vagystė, tėti.

Asifas išėjo gerti arbatos. Moteris nuėjo apsipirkti, bardamasi ant vaiko, kuris griebė nuo lentynų prekes ir mėtė į vežimėlį, o ji traukė iš vežimėlio ir dėliojo atgal į lentynas. Mes su Rufu nusekėme paskui juos, laikydamiesi mandagaus atstumo. Moters užpakaliukas bangavo, siūbavo ir trynėsi į medvilninį pigios vasarinės suknelės audinį.