Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Iš kur aš tave pažįstu? — pakartojau ir supratau, kad jo prakalbinti nepavyks, nes buvo toks pat abejingai nemandagus kaip ir aš.

Privažiavome mano tėvų namus. Jaunikliai pasiliko automobilyje, o Kytas padėjo man išlipti. Šviežias oras iš karto kirto man per kojas. Iš pradžių jos buvo kaip guminės, paskui ėmė virpėti ir galiausiai visai išskydo, tad Kytas čiupo mane už pakarpos ir, sušukęs: „Ramiau, ereli!“, sodo takeliu nuvedė link durų. Stabtelėjęs atsirėmiau į tėvo mašiną, raudoną Ford Capri, stengdamasis susitvardyti ir apraminti savo skrandį, kvėpavimą, apskritai visą gyvenimą. Pastebėjau, kaip galiniame kieme žėruoja mėlynas baseino paviršius. Jis atrodė nuostabiai.

Tarpduryje, vilkėdami vienais naktiniais, išdygo mano tėvai. Mamos akys skubiai perbėgo tamsiais kaimynų langais, o tėvas žiūrėjo į mane išplėtęs akis ir nė trupučio nesistebėjo. Po tokio jo žvilgsnio man buvo sunku susikaupti ir tęsti Soul II Soul grupės dainą, kurią užtraukiau išlipęs.

— Jei priversite jį užsičiaupti, — tarė Kytas, — šiąnakt jam bus leista miegoti savo lovoje.

Tėvai trepsėjo aplink jį, dėkingi ir susigėdę, o jis kinkavo savo didelę galvą, droviai atsakinėdamas į jų padėkas ir siūlymus išgerti arbatos. Paskui pabučiavo mamai į ranką, paspaudė ranką tėvui ir atidavė mane abiejų globon. Patapšnojo man per nugarą ir nuvažiavo.

— Vis tiek išvirsiu arbatos, — tarė mama, o tėvas vos susilaikė nesusijuokęs.

— Jam ne tavo arbatos reikia, — palingavo galvą ir tyliai caktelėjo liežuviu. — Ar dabar jau tinkamas metas pranešti, kad nuo šiolei tau — namų areštas? — paklausė.

Buvau beužkimbąs ant jo meškerės, bet tėvas jau lipo laiptais į viršų ir netrukus dingo už durų. Spoksojau į lubas, klausydamasis minkšto jo šlepečių trepenimo miegamojo grindimis. Ir tada susigriebiau, kad mano kišenės, kaip ir anuos vakarus, buvo pilnos popieriaus lapelių. Bandžiau atsukti juostelę atgal iki to vakaro, kai palikau Larą, ir prisiminti po to sutiktų merginų ir moterų vardus. Bet kai ėmiau rausti kišenes, jose aptikau ne įprastinę vardų ir pavardžių bei telefono numerių ir elektroninių adresų kolekciją, o vien daiktus, susijusius su Lara.

Ištraukiau mūsų vestuvių nuotrauką. Paskui — fotokabinoje beveik po metų mūsų pažinties darytų nuotraukų juostelę, kur mudu staipomės lyg du maži vaikai; viskas buvo taip nauja, bet mums atrodė, kad tęsis amžinai. Kitoje nuotraukoje — Lara su oranžiniu bikiniu prie jūros kartu su ketverių metukų Rufu ir dvejų Rūbe, ji žeria rieškučiomis pajūrio smėlį, besileidžianti saulė glosto jai pečius, slysta per raktikaulį ir auksu mirga ant odos. Dar kitoje — besišypsanti Lara mūsų naujajame name, apsivilkusi statybininko kombinezoną, gerokai papilnėjusi po antro vaiko. Ir paskutinė, perlenkta į keturias dalis, — koks aš kvailas, kaip galėjau sulankstyti nuotrauką į keturias dalis? — daryta jos darbe, kur ji nufotografuota metai prieš mūsų pažintį.

Pasilenkiau ir atsiklaupęs ant kelių ėmiau lyginti nuotrauką, bet iš kišenių pažiro jų ir daugiau. Lara netvirtai stovi ant slidžių, Lara mūsų namo vidiniame kieme, Lara ligoninės lovoje su miegančiu kūdikiu ant rankų.

Negi visa tai netiesa, ką?

Mes juk dar turime daug lankytinų vietų.

Teisėtvarkos rankose buvo viskas. Žavėjausi jų sugebėjimu valdyti žmonių mases. Nors dabar buvau kitoje barikadų pusėje.

Demonstrantai buvo apsupti policijos, vėliau suvaryti į uždarą, protestuojančiai miniai skirtą, aptvarą; jiems išsibarstyti neleido oranžinės juostos ir šimtai jaunų policininkų niūriais veidais. Už pareigūnų plytėjo tuščias laukas, o už jo — aikštelė, kurioje stovėjo vagonai su mėsa, stropiai saugomi ginkluotų vyrukų, pasirengusių suimti visus, kas tik bus priešiškai nusiteikęs.

Protestuojančiųjų nuotaika buvo stebėtinai pakili. Tikriausiai dabar jie sulaukė to, ko troško ir tikėjosi. Tvarkos saugotojai užtikrino taiką ir ramybę. Demonstrantai galėjo demonstruoti. Oro uostas jau gali statyti savo naują pakilimo taką. Tolumoje mačiau žmones, kasančius žemę, ir šiaip darbininkus, bet jie buvo taip toli nuo manęs, kad atrodė, lyg stebėčiau juos per televizijos žinias.

Pakėliau galvą ir prisimerkiau nuo ryškios saulės. Jos šviesa iki Žemės keliauja aštuonias minutes, tad žvelgiau į saulę, kokia ji buvo prieš aštuonias minutes. Kelionės laikas, pagalvojau. Jis tikras. Štai įrodymas. Žydrame danguje griausmingai šeimininkavo boingai 747, kildami ir leisdamiesi tarsi patys savaime, be jokių žmogaus nurodymų, čia atvykstą, čia išvykstą, visiškai nekreipdami dėmesio į plakatą mano rankose su užrašu: „PAMIŠĘ LĖKTUVAI“. Aš pats jį padariau.

Išsitraukiau telefoną, surinkau Rubės numerį, bet paskui persigalvojau. Buvau pavargęs ir netekęs daug skysčių, žvelgiau į pasaulį pagiringomis akimis, tad vien išgirdusi mano balsą ji būtų supratusi, kad mūsų ginčas laimėtas jos naudai. Nieko tu nepakeisi , buvo sakiusi ji man. Ir nesuk sau galvos. Verčiau padaryk ką nors naudingo. Ką nors iš tiesų reikšmingo. Kad ir nušvilpk ką nors.

Nesirengiau sutikti, kad ji teisi. Maniau, niekada nebūsiu tam pasirengęs.

Tad vėl susigrūdau telefoną į išblukintų džinsų kišenę ir tingiai pamojavau dangui savo plakatu.

Penkioliktas skyrius

Iš pradžių norėjau nueiti pas jį be išankstinio susitarimo, bet paskui prisiverčiau persigalvoti. Šiaip ar taip, nenorėjau, kad jis palaikytų mane nevispročiu.

Bet kai širdies specialistas dienos pabaigoje išėjo iš savo privačios kontoros Harlio gatvėje, aš jo jau laukiau ant šaligatvio. Tikėjausi, kad prieš važiuodamas namo gerti arbatos, jis dar lėks į ligoninę atlikti kokios nors operacijos, bet jis vilkėjo šventinį kostiumą ir atrodė kaip Deividas Nivenas per kokteilių vakarėlį Agos Khano jachtoje.

— O, ponas Beilis! — sušuko jis, puikiai maskuodamas savo nuostabą. — Kuo galėčiau padėti?

— Aš gyvenu ne savo gyvenimą, — išrėžiau, ir jis linktelėjo. Nesupratau, ar iš manęs šaipėsi, ar jo noras padėti buvo nuoširdus ir sentimentalus, juk kiekvieną darbo dieną kažkam po kelissyk padėdavo. — Norėjau pasakyti, kad tikėjausi ne tokio gyvenimo. Įvyko kažkoks nesusipratimas. Aš noriu susigrąžinti savo ankstesnį gyvenimą.

— Nejaugi? — nustebo jis. Vėlyvos vakaro saulės apšviesta jo žvilgančio smokingo apykaklė atrodė juoda kaip anglis. — Ar tikrai norite susigrąžinti tai, kas buvo anksčiau? Abejoju. Nuolatinę baimę, kad galite numirti, kasdienes rimtos ligos gydymo procedūras, suvokimą, kad jūsų kūnas silpsta?

Įnirtingai papurčiau galvą.

— Aš nebežinau, kas iš tikrųjų esu, — tariau. — Noriu sužinoti, kieno ji. Tai yra kam priklausė mano širdis. Noriu žinoti apie ją daugiau.

Jis palietė pirštais varlytę po kaklu. Ji buvo ta tikroji, o ne iš tų, kurios pardavinėjamos jau gatavai surištos ir ant gumytės. Netikrosios atrodo per daug gražiai. Policijoje irgi buvo labai svarbu drabužių etiketas, tad aš taip pat visuomet ryšėdavau tik tikrąją.

— Nesirengiu nieko nuo jūsų slėpti, Džordžai, — atsakė. — Bet aš iš tikrųjų nežinau.

— Netikiu, — atšoviau.

— Patikėkit. Bet man ir nereikia žinoti. Man tai nerūpi. Jeigu jūsų donoro šeima pageidauja anonimiškumo — jų valia. O jūs esate mano pacientas. Tad tiesiog padėkokite už sugrąžintą gyvenimą.

— Aš dėkoju, bet vis tiek noriu žinoti, kam ji priklausė, — neatlyžau.

Pakėliau rankas, pirštai nevalingai susmigo į plaukus. Jis ištarė mano vardą, palietė man ranką — taip švelniai ir subtiliai, kad net susigraudinau, kai žvilgtelėjo į laikrodį.