Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Man tai buvo keisčiausias dalykas. Paskirtas laikas. Pasimatymui su savo vaikais. Galimybei pamatyti savo sūnų ir dukterį. Iš anksto nustatytas, gerai apgalvotas pasimatymų grafikas mano sunkiuoju periodu.

Jis pastebėjo mane ir ėmė lėtai brautis pro minią. Nejaukiai apsikabinome. Mano sūnų nelengva apkabinti — rankos kaip pagaliai, alkūnės atsikišusios. Bet vis tiek čiupau jį į glėbį ir pasistiebęs pabučiavau jam į skruostą. Ant lūpų pajutau dygius jaunatviškus šerius, užuodžiau Lynx skutimosi losjono kvapą. Ilgokai laikiau jį glėbyje, paskui paleidau ir pagalvojau, kad dabar turbūt skutasi jau dukart per savaitę.

— Kaip tu? Viskas gerai? — paklausiau. — Atrodai... Ar tikrai viskas gerai?

— Daug darbo, — atsakė. — Naktinė pamaina varo mane į kapus.

— Nori išgerti?

— Atnešiu abiem.

Jis atnešė man alaus, o sau vaisių sulčių, ir mudu patraukėme į klubo pasienį. Ant mažulytės scenos kvailai šypsodamasis užlipo vaikėzas. Nukarę džinsai, gražiai išblukinti polo marškinėliai — jo drabužiai atrodė senesni už jį patį. Net krūptelėjau suvokęs, kad jis turbūt jaunesnis už Rufą. Bet vis dėlto buvo kažkoks kitoks nei Rufas anuomet, prieš gerus metus. Atrodė, kad tas vaikinukas ant scenos yra iš kitokio pasaulio. Jis paėmė nuo stovo mikrofoną ir šis sudžeržgė jo rankose.

— Kartais pagalvoju, kad paprasčiausiai turiu užaugti, — prabilo jis. — Patys suprantate — susirasti merginą, įsimylėti ir susituokti, pasijusti suaugęs. — Kilstelėjo marškinėlius ir pasikasė pilvą. — Bet paskui vėl sakau sau: pala, pala, juk dabar pats kaštonų žydėjimo metas.

Pasižiūrėjau į Rufą. Jis šypsojosi.

— Visai neblogai, — tarė. O aš panorau, kad jis liptų ant scenos, kad niekada neužaugtų ir nepasentų. Troškau, kad viskas grįžtų į senąsias vėžes, kad būtų taip kaip buvę.

Baigiantis pasirodymui nuo laiptų į salę nusileido grupelė jaunų merginų, nešinų didžiuliu pripučiamu peniu. Ant galvų jos turėjo tiaras ir mūvėjo prairusiom kojinėm. Kelios iš jų rankose laikė stebuklingas lazdeles. Viena netyčia suklupo ir pargriuvo ant didžiulio pripučiamo penio, kurį laikė rankose, bet staigiai pašoko ant kojų. Jos draugės kvatojosi net susiriesdamos.

— Mergvakaris, — pasakiau. — Tuoj jos įsismagins.

Rufas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Man jau laikas, — tarė ir tuo pat metu gavo per galvą didžiuliu pripučiamu peniu. Draugiškai nusišypsojo merginoms ir paskubomis baigė gerti savo sultis. Tada mes pasukome link išėjimo.

Stotelėje aplink mus trypčiojo būrys žmonių, laukiančių autobuso į Leisesterio aikštę. Rufas vis žvilgčiojo į laikrodį, ir man atrodė nesąžininga, kad jis privalo nepavėluoti į darbą, o tuo metu jaunimas linksminasi su didžiuliu pripučiamu peniu.

Mudu užlipome į antrą autobuso aukštą. Ore tvyrojo salsvas keptų bulvyčių kvapas. Autobusas lėtai judėjo ryškių neono žibintų apšviestomis Vest Endo gatvėmis.

— Visi važiuoja į Edinburgo festivalį, — pasakiau. — Visi estrados komikai traukia į festivalį. Juk žinai, ką tai reiškia, ar ne? Kai prasidės Edinburgo festivalis, niekur nevažiuok. Pasilik čia, Londone, nes darbo turėsi iki kaklo.

— Aš ir neketinau važiuoti į Edinburgą, — atsakė jis, žvilgtelėjo į mane, o paskui greitai nusuko akis į šalį. — Šįkart nevažiuosiu.

— Tą ir norėjau pasakyti, — pritariau, nors širdyje supratau, kad galvoje turim visai skirtingus dalykus. — Rufai?

— Ką?

— Anuokart tikrai gerai pasirodei, — pagyriau. — Tau ir dabar gerai išeina. Sakau tai visai ne kaip tėvas.

Jo akyse žybtelėjo viltis. Bet tik trumpą akimirksnį.

— Deja, kitiems taip neatrodė.

Jis atsistojo. Nebetoli jo stotelė.

— Gal vėliau, — paguodžiau. — Gal kada nors vėliau dar sugrįši į klubą.

Jis droviai nusišypsojo.

— Taip, tėti. Gal kada nors.

Prie didžiulės maisto prekių parduotuvės, kur jis dirbo, stovėjo sunkvežimis, iš kurio darbininkai nešė prekes. Rufas nuėjo į vidų, o aš laukiau jo prie įėjimo, tyrinėdamas pirmuosius rytdienos laikraščių puslapius. Mano berniukas išėjo sagstydamasis baltą chalatą, su balta kepuraite ant galvos.

Šalia manęs stovėjo kresnas tipelis skusta galva, vilkintis prasta eilute, įbedęs nosį į rytdienos laikraščio sporto skiltį. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į Rufą.

— Sparčiau judinkis, Beili, — paragino. Laikraštis jo rankose nervingai sučežėjo. — Darbe turėjai būti lygiai dešimtą. Kas tu? Komediantas?

Nuėjau paskui Rufą į gatvę. Sustojome prie sunkvežimio ir aš pamačiau, kad jis pilnas vaisių ir daržovių. Priekabos gilumoje keli vyrai tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai. Ant atlenktos sunkvežimio rampos stovėjo paletė su keliomis dėžėmis apelsinų.

Rufas paėmė dvi dėžes.

— Leisk, aš tau padėsiu, — pasisiūliau ir norėjau paimti iš jo vieną dėžę, bet jis tik atsuko man petį ir sutrikęs nusijuokė.

— Pats nusinešiu, — atšovė.

Supratau, kad negaliu daugiau čia pasilikti. Supratau, kad jam trukdau. Norėjau dar pasikalbėti, pratęsti mums skirtą susitikimo laiką, tiesiog pabūti šalia.

Bet jam reikėjo dirbti.

Nešinas dėže, sūnus įėjo į parduotuvę, o aš nulydėjau jį žvilgsniu. Nosį kuteno apelsinų aromatas. Tamsi ir niūri gatvė kvepėjo apelsinais. Kai jis sugrįžo, stipriai apkabinau ir sukuždėjau į ausį:

— Nesitenkink eilinio žmogaus gyvenimu. Niekada nesitenkink tuo, kas paprasta, Rufai.

Jis išsilaisvino iš mano glėbio. Manau, šįvakar jau išeikvojau visą apkabinimui skirto laiko limitą.

— Betgi, tėti, gal aš ir pats esu paprastas, — atsakė.

Tik ne man, pagalvojau. Man tu niekada nebūsi paprastas. Bet tik palingavau galvą ir nieko jam nepasakiau. Tada prie mūsų išdygo tas tipelis plikai skusta galva ir prasta eilute.

— Judinkis, Beili, — paragino. — Tau moka ne už tai, kad stoviniuotum su prakeiktais bičiuliais.

Mudu su sūnumi nusišypsojom vienas kitam.

Keturioliktas skyrius

Braukiau grėbliu baseino paviršiumi, traukiau lauk plūdūduojančias šiukšles ir grožėjausi saule, raibuliuojančia ant mano sukeltų bangelių. Tai buvo visai kitoks darbas nei tas, prie kurio buvau įpratęs. Dirbant šitą galėjai išjungti smegenis ir plušėti sau nieko nemąstydamas. Visai neblogai. Buvau be marškinių ir ant pečių jaučiau vidudienio saulės spindulių šilumą. Nuo sėdimo darbo kontoroje mano masyvus kūnas buvo tapęs minkštas ir glebus. Bet dabar jaučiau, kad reikės susiimti ir sutvirtėti. Nusilpimas nuo sėdimo darbo. Ankstyvas suglebimas. Kanceliarinis perbalimas. Šią vasarą reikės nubraukti keletą metelių.

Tolimiausiame didžiulio baseino gale Vinstonas vargo su vandens filtru, o aš užsisvajojęs dirbau savo darbą, klausydamasis per radiją sklindančios saksofono melodijos ir uosdamas nupjautos žolės aromatą, sumišusį su chemikalais, kurių Vinstonas pildavo į baseiną, kad vanduo būtų dangiškai mėlynas.

Jis pakėlė akis į saulę ir prisimerkė.

— Užsidėk skrybėlę, — patarė man.

Užsimaukšlinau beisbolo kepuraitę ir pažvelgiau į didįjį namą. Pro pirmo aukšto langą į mane žiūrėjo moteris. Ji buvo jauna ir nesišypsojo. Truktelėjau žemyn kepuraitės snapelį, pasiėmiau grėblį ir vėl ėmiausi darbo, lėtai braukdamas grėbliu per vandenį. Man patiko šitas garsas. Jis priminė paplūdimį.

Kai vėl pakėliau akis į didįjį namą, moters nebebuvo. Pro dideles stiklines terasos duris išėjo namų šeimininkė, ir aš pamaniau, kad ji turbūt atneša mums arbatos. Ji vilkėjo senamadišką tarnaitės uniformą — juodą suknelę su balta prijuostėle, kurių šituose dideliuose namuose buvo gyvas velnias. Kai priėjo arčiau, pamačiau, kad neneša mums jokios arbatos. Ji praėjo pro šalį, nė nežvilgtelėjusi į mane, ir patraukė tiesiai prie Vinstono. Jis atsistojo, ranka prilaikydamas skaudančią nugarą, ir be jokių emocijų išklausė, ką ji jam sakė. Paskui linktelėjo ir moteris pasuko atgal į namą. Vinstonas vėl palinko prie vandens filtro.