Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Užsivilk marškinius, — paliepė man.

Iš pradžių pamaniau, kad pažeidžiau kažkokį archajišką aprangos kodą. Tarnaitės turi savo aprangą, vairuotojai savo, o baseinų prižiūrėtojai irgi rengiasi specialia uniforma. O gal Vinstonas išsigando, kad nepersikaitinčiau saulėje? Jis nuolat baiminosi, kad nenusvilčiau tokioje kaitroje. Bet paskui supratau ir, slėpdamas sutrikimą, nusijuokiau. Užsivilkau marškinius ir dirstelėjau į tuščius didžiojo namo langus. Ji nenorėjo matyti mano rando.

Mėlynuoju Vinstono autobusiuku važinėjome iš vieno didžiulio namo į kitą, plušėjome visą dieną. Besidarbuojant dideliame baltame name Holand Parke, kur taisėme sugedusį baseino dangtį Vinstonas sugavo mane vis žvilgčiojantį į laikrodį.

— Šįvakar turi pasimatymą? — paklausė. Jo veidas buvo neišraiškingas, tik blizgėjo nuo prakaito. Paskui nusijuokė ir liepė man eiti namo pridūręs, kad pasimatysime rytoj iš ryto.

— Drožk pas savo merginą.

— Galėjai čia ir neiti, — pasakė Lara.

— Bet aš norėjau ateiti, — atsakiau.

Kada tai prasidėjo? Iš kur šitas nereikšmingas pokalbis? Tūpčiojam vienas apie kitą lyg kokie pašaliečiai. Geriau jau imtume svaidytis kuo nors, kas po ranka pakliuvo.

Paėmiau močiutę už rankos ir padėjau išlipti iš taksi. Ji tik mirkčiojo nustebusi, išvydusi ryškias šviesas, išgirdusi triukšmą ir žmonių, Šaftsberio gatve skubančių į teatrą, šurmulį. Šitam bruzdesy tarp miesto dulkių senutė atrodė gležna lyg ką tik išsiritęs paukštukas.

Mudu su Lara paėmėme močiutę už parankių ir visi trys patraukėme link didžiulio reklaminio „Vargdienių“ plakato, kuriame švietė Kozetės veidas su didelėmis, išpūstomis ir liūdnomis akimis, lyg ruoniuko, kurį tuoj turi sugauti ir uždaryti į nelaisvę.

Ši kelionė buvo suplanuota prieš keletą mėnesių. Kasmet per močiutės gimtadienį veždavome ją į Vest Endą. Tiesą pasakius, per kelerius pastaruosius metus mums visiems tai tapo kantrybės ir ištvermės išbandymu. Užpraeitais metais žiūrėdama miuziklą We Will Rock You ji užmigo, o grįžtant namo taksi automobilyje padarė keletą homofobiškų pastabų Edžio Merkurio adresu. Bet aš žinojau, kad Lara nenori atsisakyti šito ritualo, nes tai reikštų, kad močiutės gyvenimas apsiriboja vien tik pritvaikusiu kambarėliu senelių globos namuose. Suabejojau, ar jai užteks jėgų kelias valandas klausytis ikirevoliucinės Prancūzijos nuotaikų.

Tačiau jaudinausi visai be reikalo. Kai su močiute per vidurį įsitaisėme savo vietose balkono priekyje, prisiminiau, kad „Vargdieniai“ jai ir Larai — nepaprastai brangus kūrinys. Man taipogi.

— Kieno partiją tu čia šokai, širdele? — garsiai paklausė močiutė, čiulpdama ledinuką ir žiūrėdama, kaip Žanas Valžanas ir kiti kaliniai, sukaustyti viena grandine, triūsia po alinančia karšta saule.

— Ššš! — sušnypštė man už nugaros sėdintis vyras, nes scenoje pasirodė Žaveras, lyg koks markizas de Sadas, priimtas į Metropolitano policiją.

— Hmmm? — vėl paklausė užsimiršusi močiutė.

— Ne šitoj scenoj, — sušnibždėjo Lara, prispaudusi lūpas prie senutės klausos aparato.

— Ką sakai? — neišgirdo ši.

— Sukaustytų kalinių scenoje moterų nėra, močiute. Aš atlikau valstietės ir prostitutės partiją.

Močiutė išsigandusi atsilošė kėdėje.

— Kokios prostitutės? — nustebo, o sėdintis vyras už mūsų pasilenkė į priekį ir piktai subarė:

— Ar nenutilsite?

Atsisukau į jį, draskomas noro ir atsiprašyti, ir nuleisti jį nuo balkono. Tikėjausi išvysti suvargusį pusamžį senioką, o pamačiau jauną žaliūką, regbio žaidėjo tipo vyruką su įspūdingais raumenimis ir Hackett firmos drabužiais, o šalia jo — ilgakoję stirną. Iškėliau abi rankas lyg pasiduodamas ir maldaudamas nusiraminti, nenorom spausdamas šypseną. Bet jis man nenusišypsojo atsakydamas. O tada sučirškė jo mobilusis telefonas.

Atrodo, skambėjo Vilhelmo Telio „Uvertiūra“, o gal „Skėtis“. Tačiau telefonas čirškė ir čirškė, šaižiai ir isteriškai, be to, kalbėjo kažkokius užprogramuotus žodžius. Pusė balkone sėdėjusių žiūrovų jau buvo atsisukę į jį, kai žaliūkas galų gale pakilo nuo savo kėdės, toks didelis ir dramblotas, ir ėmė kuistis džinsų kišenėse, ieškodamas to prakeikto telefono. Regis, net Žanas Valžanas kartu su Žaveru dėbtelėjo į lubas stebėdamiesi, koks čia idiotas užmiršo išjungti savo telefoną.

Pagaliau aparačiukas buvo surastas ir ištrauktas iš džinsų, bet išsprūdo iš storų, bukų pirštų kaip koks regbininkų kamuolys per didžiąsias grumtynes, vis dėlto buvo sugautas nespėjęs įkristi į ilgakojės maišelį su kukurūzų spragėsiais. Keikdamasis vyrukas galų gale telefoną išjungė, bet šalia jau stovėjo teatro apsaugininkas. Mes visi atsisukome į tą žaliūką, net močiutė trumpam pamiršo Fantiną, kuri tuo metu atliko savo garsiąją ariją, ir atsigręžusi stebėjo, kaip apsauga išveda triukšmadarį iš salės, o jam iš paskos ištipena ir jo panelė, liedama gėdos ašaras ir barstydama sau po kojų kukurūzų spragėsius. Pirmą kartą po šitiek laiko mano žmona pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, ištiesė ranką per močiutės ledinukus ir visiškoje tamsoje spustelėjo man pirštus.

Lara sustojo ant viršutinio laiptelio, prie pat lauko durų, ir atsisuko į mane. Rankoje ji laikė raktus. Pastebėjau, kaip vieno namo mūsų gatvelėje lange sukrutėjo užuolaida, pajudinta kaimynės, stebinčios mus taip, lyg ji būtų akyla viešnamio matrona.

— Puikus vakaras, — ištarė Lara, ir aš pasekiau jos žvilgsnį, nukreiptą į tolį, už gatvės žibintų šviesų, už oranžinės prietemos, kuri vakarais visada užlieja mūsų miestą. — Ten žvaigždė ar planeta? — mostelėjo ranka, kurioje laikė raktus.

— Kur? — paklausiau akimis sekdamas jos pirštą ir įdėmiai žvelgdamas į neperregimą tamsą virš mūsų sodo.

Laisva ranka ji apkabino mane per pečius ir prisitraukė arčiau. Taip arti, kad galėjau užuosti jos kvepalus ir dar kažką, turbūt pačią jos esybę, kuri nuolat ją gaubė. Viskas buvo taip gerai pažįstama, kad net kvapą gniaužė. Dieve, kaip aš jos pasiilgau.

— Ana ten, — tarė ji, ir pamačiau, kad rodo į baltą mums iš anapus Visatos mirksinčią švieselę.

— Tai žvaigždė, — pasakiau. Atsisukau į ją veidu ir, kol ji žiūrėjo į dangų, aš žvelgiau į jos profilį.

— Iš kur tu žinai? — paklausė.

— Dėl to, kad žybčioja.

— Nori pasakyti — mirksi?

— Taip, mirksi. Žvaigždės mirksi. O planetos ne. Jos tiesiog šviečia. — Ji atsisuko į mane ir aš švelniai pabučiavau jai į lūpas.

— Džordžai, nereikia, — sudraudė ji ir purtydama galvą atšlijo nuo manęs.

— Žvaigždės mirksi, nes jos yra labai toli nuo mūsų, — paaiškinau vėl glusdamas prie jos lūpų. — Jų šviesą sugeria Žemės atmosferos sluoksniai, todėl...

— Sakiau nereikia, ar negirdėjai? — pakartojo ji, delnais įsiremdama man į krūtinę. Pajutau, kaip prie širdies prisiglaudę durstelėjo raktai. — Dabar nenoriu artumo.

Dabar jau aš žengiau žingsnį atgal.

— Maniau, kad padėtis pasitaisys, — tęsė ji. — Pagerės mūsų reikalai. Aš taip tikėjausi. Po to, kai tau taip atsitiko, maniau, kad liga mus išgelbės, o ne atplėš vieną nuo kito.

— Betgi ji mus ir išgelbėjo, — atsakiau. — Ar nematai? Aš vos nenumiriau, Lara.

— Žinau, — patvirtino ji. — Juk buvau šalia.

— Ir tu nori... na, nežinau... nori, kad elgčiausi taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę? Kad ir toliau apmokėčiau sąskaitas, taisyčiau sugedusį karšto vandens katilą? Lupčiau vaikus ir kirmyčiau priešais televizorių? Kartais juk reikia sustoti ir nurauti kelis rožių žiedus.