Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Ar jūs čia dirbate? — paklausė ji, ir aš greitai papurčiau galvą. — Na, atrodote taip, lyg čia dirbtumėte, — pastebėjo moteris. Rubė gerokai įsižeidė. O aš tai priėmiau kaip komplimentą.

Ėjome toliau.

— Norėčiau užeiti čia, — pasakiau.

Tai buvo vienas iš tų paprastų netinklinių knygynėlių, kurių verslas, regis, bet kurią dieną gali žlugti. Jau anksčiau buvau nusprendęs, kad tokioms parduotuvytėms privalau atiduoti kliento duoklę. O gal Rubė teisi. Gal šitame didžiuliame mechanizme aš nieko ir nepakeisiu. Bet jeigu tu pats nepridarai problemų, gal tai ir yra tavo pagalba jas sprendžiant? O gal atvirkščiai?

Už prekystalio stovėjo jaunas, rimtai nusiteikęs vyrukas su reta barzdele. Kai įėjome, jis suglumo, lyg būtų nesitikėjęs sulaukti lankytojų.

— Kuo galiu padėti? — paklausė.

— Ieškau Roberto Pirsigo knygos „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, — atsakiau.

Jis kilstelėjo smakrą su reta barzdele.

— Salės gale. Skyriuje „Filosofija“, pasviręs brūkšnelis, „Dvasinis gyvenimas“.

— Ačiū.

Rubė nusekė man iš paskos, tingiai braukdama pirštais per knygų nugarėles. Čia buvo labiau panašu į biblioteką nei į knygyną. Ankštas labirintas su siaurais tarpais tarp knygų lentynų, prie kurių, regis, nebuvo prisiliesta metų metus. Suradau skyrių „Filosofija“, pasviręs brūkšnelis, „Dvasinis gyvenimas“, o tada ir ieškomą knygą. Išsitraukiau ir perskaičiau pirmąją pastraipą.

Nenukeldamas kairės rankos nuo motociklo vairo aš įžiūriu, kad laikrodis rodo pusę devynių ryto. Vėjas, net ir skriejant šešiasdešimties mylių per valandą greičiu, šiltas ir drėgnas. Kai šitaip karšta ir tvanku aštuntą trisdešimt, baisu net ir pagalvoti, kas bus po vidurdienio.

Gražiai pasakyta. Laisvė. Nuotykis. Nesibaigiantis kelias. Keruakas ant motociklo. Aš irgi dažnai šitaip jaučiuosi lėkdamas dviračiu per Raktažolių kalvą. Nuo šių žodžių man ėmė daužytis širdis, o randas džiaugsmingai sutvinkčiojo. Šias kelias svajingas akimirkas aš sėdėjau ant užpakalinės sėdynės ir kartu su Robertu Pirsigu lėkiau tiesiai į Dakotą. Šį nuostabų šiltą vasaros rytą mes leidomės ieškoti prasmės, tiesos ir viso kito, mėgaudamiesi tepalų kvapais ant įkaitusio motociklo, ant kurio sėdėjom mudu — aš ir mano vaikas.

Užverčiau knygą ir šypsodamasis pasisukau į Rubę, nes norėjau jai pasakyti, kokia šauni šita knyga ir kad ji būtinai turi ją perskaityti, o dar pagalvojau, kad reiktų nusipirkti du jos egzempliorius — vieną dukrai, o kitą sau. Grįžtelėjęs pamačiau, kaip ji paslapčia grūda į savo kuprinę dvi plonas knygas žaliais viršeliais.

Ji sugavo mano žvilgsnį, plačiai nusišypsojo ir apsigręžusi patraukė prie išėjimo. Puoliau paskui ją su sustingusia šypsena veide, manydamas, kad kažką būsiu ne taip supratęs, kad viskas yra kitaip, nei man pasirodė. Tikėjausi, kad ji vis dėlto pasielgs tinkamai.

— Neblogas knygynėlis, bičiuli, — mestelėjo ji vyrukui už prekystalio, bet šis buvo atsukęs jai nugarą, nes tuo metu kaip tik atplėšė kartoninę dėžę, tad tik burbtelėjo kažką sau po nosim. Dzingtelėjo durų skambutis ir Rubė žengė į gatvę. Aš stabtelėjau prie prekystalio, pažvelgiau į pardavėjo nugarą ir nusekiau paskui dukrą. Durų skambutis dzingtelėjo dar kartą.

— Tau ką — protas pasimaišė? — užsipuoliau ją.

Ji lėtai ėjo šaligatviu.

— Nesuprantu, apie ką tu čia? — tarė. Pro šalį ėjo grupelė vaikinukų su maskuojančių raštų kelnėmis. Visi atsisukę ją vieningai nužvelgė. Įsmeigiau į juos mirtį nešantį žvilgsnį. Bet jie to nepastebėjo.

Sugriebiau Rubę už rankos ir įsitempiau į tarpdurį, atitvertą žaliuzėmis.

— Ką tu padarei? Atsipeikėk, Rūbe.

Demonstratyviai lėtai ji sužvejojo kuprinėje dvi knygas. Populiarioji Pingvino klasika. „Baskervilių šuo“ ir „Šerloko Holmso užrašai“.

Palingavau galvą. Knygos vėl pradingo kuprinėje.

— Aš nė nežinojau, kad tau patinka Artūras Konanas Doilis.

— O kas jis toks? — paklausė Rubė. — Aš tik paišdykavau. Supranti? Smagu kažką gauti už dyką. Smagu nugvelbti ir neįkliūti. Malonu, kai esi gudresnis už kitus. — Ji kilstelėjo antakius ir aš tik dabar pastebėjau, kad jie beveik visai išpešioti. — Tik nesakyk, kad nesupranti, apie ką kalbu. — Paskui ji įrėmė delną man į krūtinę. — Palauk.

Lauke prie knygynėlio durų stovėjo tas jaunas vyrukas su reta barzdele ir įdėmiu žvilgsniu varstė žmonių minią.

— Žiūrėk, ką tu padarei, — tariau.

— Jis dairosi ne manęs, tėti, o tavęs.

Ir mudu abu sužiurome į knygą „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, kurią tebelaikiau rankoje. Ji paėmė mane už alkūnės ir nusitempė į žmonių minią, vilkdama paskui save ir tyliai kažką bambėdama sau po nosimi.

— Ką dabar darysi, tėti? — paklausė. — Juk negalėsi grąžinti jos atgal į knygyną, ar ne?

Ir tik dabar supratau, kad, ko gero, mums pavyks pasprukti su ta knyga. Sutrikau, man pradėjo taip stipriai tvinkčioti randą, kaip dar niekada nėra buvę.

— Smulkiam vagiliavimui kompensuoti jie gauna lėšų, — paaiškino Rubė, kai mudu įsitaisėme už staliuko „Pajūrio ledų“ kavinėje. — Čia kaip už vandenį, elektrą ar dar ką nors. Kaip tai vadinama? Papildomomis išlaidomis? Jiems tai tik paprasčiausios verslo sąnaudos.

Mudu kibome į išmoningai patiektus grietininius ledus, užpiltus sirupu, su vaisiais ir šokoladu, o paskui tiesiog sėdėjome laimingi ir prisišveitę, beveik nekalbėjome, o tik žiūrėjome, kaip retėja žmonių minios, nes virš Čok Farmo rajono jau leidosi saulė. Didžiulėje Roundhouse kavinėje jau žiebėsi šviesos, švelnios ir gražios.

Kai padavėja nunešė mūsų lėkštes, Rubė ėmė kramtyti apatinę lūpą ir netrukus ant jos pamačiau dantų žymes.

— Kada galvoji grįžti namo? — žiūrėdama pro langą paklausė duktė.

— Greitai, — atsakiau. — Namo grįšiu labai greitai.

Palydėjau ją iki autobusų stotelės, palaukiau, kol saugiai įlipo į autobusą, įsitaisė viršutiniame aukšte ir mojo man tol, kol dingo iš akiračio, o tada nuėjau pasiimti savo dviračio.

Kai pagalvojau apie savo dviratį, nuotaika iš karto pasitaisė. Nekantraudamas, kada galėsiu šokti ant jo ir minti pedalus Finelio gatve, šiaurės kryptimi, mėgaudamasis skrydžio laisve, galvojau apie Keruaką ir Kesidį, lekiančius per Meksiką ir nesukančius sau galvos dėl to, kad nuo greičio abu gali išlėkti pro priekinį automobilio langą. Knygoje „Kelyje“ niekas nesegi saugos diržų. Ir niekas nesuka galvos dėl mokesčių už žemę ir namą. Ir niekas nesibaimina dėl savo pensijos. Nes gyvenime būna akimirkų, kai visai negalvoji apie tai, kad tu pats gali susižeisti ar kažkas kitas gali sužeisti tave. Trumpalaikės laisvės akimirkos, kai jautiesi esąs nemirtingas. Kai manai, kad niekas šiame pasaulyje negali tavęs paliesti. Pats geriausias dalykas, kai... Po galais, kur aš nukišau tą savo prakeiktą dviratį?

Iš pradžių pamaniau, kad pamiršau, kur buvau jį prirakinęs. Tie Kamdeno rajono gatvės stulpai visi atrodo vienodi. Bet netrukus man viskas paaiškėjo.

Kažkoks šunsnukis jį tiesiog nukniso.

Rufas atrodė senstelėjęs.

Po akimis juodi ratilai, paskendęs savo mintyse. Veidas blyškus, be spalvos. Žiūrėjau, kaip mano sūnus leidžiasi klubo laiptais žemyn, ir tos akimirkos, kai jis matė mane sėdintį prie baro, o ne namie su savo vaikais, man atrodė kaip didžiausia bausmė, kurios nebuvau nusipelnęs per visą savo gyvenimą.