Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Ateik man padėti, Rūbe.

Abu vaikai dingo iš akiračio.

Padėjau gėles virtuvėje ant stalo.

— Lara, parnešiau jas tau.

Ji paėmė vieną žiedą ir abejingai nulupo nuo stiebo pridžiūvusį purvo gabalėlį.

— Ačiū, — padėkojo.

— Nėr už ką, — atsakiau ir sekundę svarsčiau, ar sėsti prie stalo, ar palikti ją vieną, nes gėlės jau įteiktos. Bet man dar nespėjus nuspręsti, ji prakalbo pirma, taigi likau stovėti kaip įbestas ir klausiausi.

— Ateina diena, kai tu pradedi jų nebepažinti, — prabilo ji, vis dar nepakeldama galvos, tad atrodė, kad kalbasi su purvu apskretusia rože, o ne su manim. — Iš pradžių būna besąlyginė meilė. Jautiesi baisiai nustebęs, kad tavyje gali degti tokia meilė, kad gali puoselėti tokius stiprius, gilius ir šiltus jausmus. Kad apskritai gali turėti tiek daug meilės.

— Suprantu, ką turi omeny, — pritariau jai. Pamaniau, jog būtų teisinga jai kažką atsakyti.

Bet paskui viskas pasikeičia, — tęsė Lara, nekreipdama į mane dėmesio. — Viskas ima ir pasikeičia taip netikėtai, kad tu nė nepastebi, jog tas pasikeitimas įvyko. Staiga ima rodytis, kad nutrūko ryšys su praeitimi. Visiškai ir negrįžtamai. Tu tiesiog jau jų nebepažįsti. Jie tarsi tampa kitais žmonėmis. Sakau tau — visai kitais. O tai ir yra didžiausia problema. — Ji suspaudė rožę abiem rankom. Ant nykščio ištryško tamsiai raudono kraujo lašelis — ten, kur rožės spyglys pradūrė odą. — Kaip galima mylėti žmogų, kai jis pasidaro visiškai kitoks? — paklausė. — Esmė ta, kad tu pradedi jo ne tik nebemylėti, bet ir nebepažinti.

Pasiėmiau kėdę ir atsisėdau.

— Lara, jie iš tokių dalykų išauga, — tariau. — Suprantu, kad tai labai sunku, žinau, kaip tu jautiesi. Myli juos dar visai mažus kūdikius, paskui — paaugusius vaikus, bet staiga pasidaro labai sunku mylėti, nes jie sulaukia paauglystės ir ima varyti tave iš proto. Bet aš vis tiek tvirtai tikiu, kad jie visada išliks tie vaikai, kuriuos mes taip mylime. Ar kūdikį, ar paaugusį, ar dešimtmetį — mes vis tiek juos mylime. Jie tikrai pas mus sugrįš. Patikėk. Išsišėlios, išsidūks ir vėl sugrįš.

Ji padėjo rožę ant stalo ir įsmeigė akis į ant nykščio ištryškusį kraują.

— Lara!

Ji pagaliau pakėlė akis į mane.

— Kalbu ne apie mūsų vaikus, — pasakė, — o apie tave, Džordžai. Turiu omenyje tave. Ar nori man padėti auginti mūsų vaikus? Ar trokšti likti vienas kaip pirštas?

Papurčiau galvą.

Veidas degė kaip ugny. Širdis mušė kūju. Akis gėlė iš gėdos ir savigraužos. Vos susiturėjau ir nepasakiau, kad tatuiruotę pasidariau tik dėl jos.

— Tai netiesa, — atsakiau. — Taip nesąžininga. — Ji žiūrėjo į mane, o aš atsikėliau nuo kėdės ir išėjau iš virtuvės. — Taip nesąžininga!

Kai man už nugaros užsitrenkė namų durys, vis dar jaučiau į mane įsmeigtą jos žvilgsnį.

Ji paklojo man patalą ant sofos.

Ant gėdos sofos.

Laikinas guolis, kuriame turėsiu per naktis vartytis, blaškytis ir atgailauti už savo nuodėmes. Palingavau galvą ir vos nesusijuokiau.

Į kambarį įėjo Lara.

— Ar lauki kokių svečių? — paklausiau linkteldamas į gėdos sofą.

Ji sustojo ir pažiūrėjo į mane per mus skiriančią sofą.

— Ar dar nesupratai? — paklausė. — Šiuo metu aš nenoriu būti šalia tavęs.

Pajutau besikaupiančią, bekylančią ir beprasiveržiančią savigailą.

— Po visko, ką man teko ištverti... — pasakiau.

— Ne, — atšovė ji. — Po visko, ką tu privertei išgyventi mane. O blogiausia, kad tu paraginai Rufą mesti mokslus.

— Aš jo neraginau...

— O juk anksčiau pats kalei vaikams į galvą, kad svarbiausia įgyti išsilavinimą. Pasiekti tai, ko nepavyko pasiekti tau.

— Baigs jis tuos mokslus, jeigu tik susiims, — patikinau. — Svarbiausi yra gyvenimo universitetai.

— Gyvenimo universitetai? — nukirto ji. — Kažkokiame nušliurusiame Ist Endo bare pasakoti anekdotus nusilakusiems suskretėliams? Kokie čia tau gyvenimo universitetai? Čia net ne politechnikumas. — Paniekinamas jos prunkštelėjimas. — O dar blogai yra tai, kad tu skatinai Rubę laikyti save išprotėjusia ekologe.

— Ji jau ir taip...

— Čia juk mūsų namai , Džordžai. Čia mes auginame savo vaikus. Čia verda mūsų gyvenimas. Ar pameni, kaip džiaugėmės, kai čia atsikraustėme? Ar pameni, kokie buvome laimingi ir kaip jaudinomės svarstydami, ar įstengsime juos išlaikyti? Ar tu bent ką nors prisimeni?

Aišku, kad prisimenu. Absoliučiai viską.

— Čia mūsų namai, Džordžai, — pakartojo ji ir aš pamačiau, kokia ji pavargusi — pavargusi nuo nesibaigiančio tvarkymosi, nuo manęs, nuo visko. — Mūsų namai. O tu pažiūrėk, kas per tave iš jų liko.

Mes abu kruopščiai apžiūrėjome namus. Visi keturi gerokai pasidarbavome, kol viską išvalėme. Tačiau ant kilimo vis dar buvo likę bjaurių, juodų, nuorūkų pradegintų skylių. Ant minkštų baldų dar mirgėjo neišvalomos įvairių spalvų dėmės. Pro langą mačiau ištryptas gėlių klombas, kur svečių buvo mylėtasi, vemta ar prisigėrus miegota. O gal ištrypta tiesiog iš smagumo ar neturėjimo ką veikti. Mes sunkiai plušėjome, visi keturi. Bet jau nebebuvo taip kaip anksčiau. Ir turbūt niekada nebebus.

— Tad jeigu kurį laiką teks miegoti čia, — kalbėjo Lara, — žinok, kad dar labai lengvai išsisukai.

Tai pažadino mano pasipiktinimą — iki šiolei jis tik nežymiai ruseno, nes vis prigesindavau dosnia savikaltės doze, o dabar tiesiog užvirė.

— Po to, kai man tiek teko ištverti ir išgyventi, savo namuose jau nebeturiu net nuosavo kampo? — piktinausi.

— Gerai, — atkirto Lara ir atsiduso tokiu išsekusio žmogaus balsu, kad mane net šiurpas nukratė. — Tada tu miegok ant lovos, o aš prisiglausiu ant sofos.

— Tu juk mane myli, — pasakiau, bet mano žodžiai nuskambėjo taip, lyg būčiau ją dėl kažko kaltinęs.

Ji nunarino galvą.

— Aš myliu prisiminimus apie tave, — atsakė. — Myliu tave tokį, koks buvai anksčiau. Švelnų. Stiprų. Pareigingą. — Ji pakėlė akis, kurios ėmė klaidžioti mano kūnu, ir aš supratau, kad ji šaiposi iš mano plaukų. Kad tave kur velnias.

— Mylėjau tave, kai buvai tikras vyras, — tęsė ji, — o ne apgailėtinas pusamžis pienburnis. Ar dar nenusipirkai poršė? Argi ne to jūs visi trokštat? Tu dar nepradėjai kliedėti apie poršė?

— Poršė? — nustebau. — Visai nebloga mintis. Įsivaizduoju, kaip lėkčiau su poršė. Pakraipiau galvą. — Tu manai, kad man prasidėjo pusamžio krizė? Man nereikia jokių sportinių mašinų. Nesirengiu jose dulkinti panų. — Pasilenkiau per gėdos sofą ir suėmiau jos mažas rankutes. — Aš paprasčiausiai noriu gyventi , Lara. Noriu prisiminti tai, kas man svarbu. Jaučiuosi taip, tarsi kas būtų išspaudęs iš manęs paskutinius syvus. Noriu susigrąžinti tuos syvus.

Ji ištraukė savo rankas.

— Nesuk sau galvos dėl tų syvų, — atšovė. — Verčiau pagalvok, kaip išvalyti alaus dėmes iš miegamojo grindų.

Susirūpink savo vaikais. Pagalvok apie mūsų namus. — Ji čiupo nuo gėdos sofos pagalvėlę ir paleido į mane. — Surimtėk gi tu pagaliau, aišku?

Aš be vargo sugavau pagalvėlę. Lara sukniubo ant gėdos sofos ir užsidengė rankomis veidą. Staiga ji pradėjo alsuoti labai greitai.

— Negaliu to pakęsti, negaliu, negaliu...

Apkabinau ją, bet ji iš visų jėgų pasimuistė ir nustūmė mano rankas. Pradėjo įnirtingai sukinėti ant piršto vestuvinį žiedą, o kai jis nepasidavė numaunamas, garsiai nusikeikė.