Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Ant grindų — pilna prezervatyvų, lyg kokių padvėsusių ungurių. Atidariau Rubės kambario duris. Ant jos lovos miegojo du vaikinai. Sienos ištepliotos krauju. Ne, ne krauju — pica. Ėjau toliau.

Rufo kambaryje kažkoks vaikinas, arti trisdešimties, šlapinosi į spintą. Kai atsisuko sagstydamasis džinsus, kirtau alkūne į veidą. Jis parkrito ir nebeatsikėlė.

Rufą radau mūsų miegamajame. Jis buvo mirtinai išblyškęs ir visiškai blaivas, sėdėjo ant mūsų lovos ir pasilenkęs glostė seseriai plaukus. Ne, ne seseriai. Jos draugei. Vienai iš tų dailių, puikiai išauklėtų mergaičių, kurios taip moka žavėtis šokolado fontanu. Ji gulėjo visiškai ramiai, bet veidas buvo ištepliotas nutekėjusiu makiažu. Pasklidę po visą kambarį drybsojo sukniubę kūnai. Tvyrojo siaubingas alaus, vėmalų ir rūkalų dvokas.

— Ji išgėrė tabletę, — paaiškino Rufas, — bet veikiausiai nesuveikė. Tada išgėrė antrą. O tuomet suveikė abi iš karto.

— Ar iškvietei greitąją? — paklausiau. — Greičiau skambink į greitąją. — Puoliau prie mergaitės ir ėmiau čiuopti pulsą.

Jis uždėjo ranką jai ant kaktos.

— Dabar jai lengviau, nes išsivėmė.

— Rufai, skambink į greitąją. O kur ji? Kur tavo sesuo?

— Čia ne ji kalta, tėti. Kažkas internetu išsiuntinėjo žinutę. O kažkoks laidos vedėjas pradėjo skelbti ją dar ir per radiją. Išgirdo bernai, kuriems per dvidešimt ir trisdešimt. O jie tik tuo ir verčiasi. Visu pulku užgriūva namus, kur vyksta vakarėlis. Rubės nekaltink.

Pasižiūrėjau į merginą, gulinčią ant lovos.

— Aš nekaltinu, tik noriu žinoti, ar ji gyva ir sveika. Man reikia ją pamatyti.

— Paskutinį kartą mačiau sodo sandėliuke.

— Ką ji veikia sandėliuke?

— Pasislėpė.

Lara manęs laukė apačioje, prie laiptų. Su ja buvo ir policininkas. Kažkur namo gilumoje pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, kurį nulydėjo skambus juokas ir krykštavimas. Žmona sekė mane akimis, kai leidausi laiptais žemyn. Ji buvo keistai rami. O gal tiesiog buvo ištikęs šokas.

Tuo metu gatvėje pasigirdo juodo taksi riaumojimas, to paties, kuris parvežė mus namo. Nuskubėjome prie durų.

Kai jis pajudėjo ir nukūrė gatve, pro užpakalinį automobilio langą dar spėjome pamatyti į mus atgręžtą kažkieno veidą. Jis šmėstelėjo mėlynų besisukančių policijos švyturėlių šviesoje — mūsų dukters veidas.

Taksi išsuko iš mūsų gatvelės ir dingo.

— Ji nekalta, — pakartojau ir jau buvau besirengiąs suversti visą kaltę tam plepūnui pokalbių laidos vedėjui, tiems dvidešimtmečiams bernams ir neatsakingam rašinėjimui internete, bet Lara nedavė man prasižioti.

— Teisingai, — tarė, — čia ne ji kalta.

Ir į mane nė nežvilgtelėjo, tarsi visai nepažinotų.

Toliau buvo dar blogiau.

Nes mano žmona ėmė žiūrėti į mane taip, lyg matytų pirmą kartą gyvenime.

Stovėjau prie gėlių parduotuvės ir spoksojau į vidų, kone priplojęs nosį prie stiklo.

Tarp tulpių ir lelijų buvo įsimaišę gėlių, kurių pavadinimo nežinojau. Atrodė, kad jos atvežtos iš kitos planetos. Su ekstravagantiškais žiedais, oranžinės spalvos ir smailais, lyg egzotinių paukščių snapai, dailiais baltais žiedukais ant tvirto žalio stiebo, meistriškai išraityto lyg prancūziškas ragas. Bet mano žvilgsnis vis krypo į rožes. Jaučiau, kad reikia nupirkti rožių. Rožės jai tikrai patiktų.

Žalio stiklo vazoje jų buvo gal koks tuzinas. Atrodė tokios gražios, kaip nupaišytos. Sodrios, tamsiai raudonos spalvos, kaip vyno ar kraujo. Įėjau į parduotuvę. Išgirdęs varpelio skimbtelėjimą, į mane atsisuko vyras su žalia prijuoste.

— Kuo galėčiau padėti? — paklausė šypsodamasis.

— Tos rožės vitrinoje, — prabilau, ir jo šypsena dar labiau paplatėjo. Jis žengė prie lango, ištraukė rožes, probėgom paminėjo jų kainą ir abu nuėjome prie kasos. Aštuoniasdešimt svarų už tuziną rožių? Apieškojau visas kišenes ir iškrapščiau turimus banknotus ir net užsilikusius smulkiuosius, pažėriau juos ant prekystalio šalia rožių. Abu stovėjome vienas priešais kitą, mūsų veiduose, lyg besilupinėjančiose skelbimų lentose, švietė plačios šypsenos. Man trūko beveik septyniasdešimties svarų. Rožės vėl buvo nuneštos prie lango ir pamerktos, o aš kuo greičiau nešiau kudašių už nugaros skimbčiojant varpeliui, į mane pro langą spoksant vyrui, dabar jau be šypsenos besišluostančiam rankas į prijuostę. Mano veidas degė iš gėdos.

Tačiau rožių aš radau parke. Klomboje prie žaidimų aikštelės, aptvertoje žema žalia tvorele. Gėlės mažai kuo priminė tas žaviąsias gėlių parduotuvės vitrinoje. Jos neturėjo to parduotuvės rožių žiedams būdingo sodrumo. Šitos valdiškos miesto rožės, palyginti su parduotuvės, atrodė nugeibusios, apspardytos ir numindžiotos dvikojų ir keturkojų parko lankytojų. O labiausiai jos stokojo to parduotuvės rožėms būdingo įspūdingo vienodumo. Betgi svarbiausia yra idėja, pamaniau sau dairydamasis į šalis, ar niekas nemato, o tada perlipau per neaukštą tvorelę ir nuėjau pro lentelę su užrašu: „Nemindžioti ir nežaisti su kamuoliu“.

Jau buvau prisiskynęs visą tuziną, tiek, kiek reikėjo, kai mane pastebėjo parko prižiūrėtojas. Jis puolė bėgti link manęs, garsiai šaukdamas: „Ei! Ei!“ Man buvo sunku greitai bėgti spaudžiant rožes prie krūtinės, bet jis toli ir nesivijo, tik iki parko vartų, kur pagaliau sustojo ir ėmė grūmoti kumščiu, kaip šerifas, regėdamas pabėgėlį, kertantį Meksikos sieną.

— Aš žinau, kur tu gyveni! — šaukė man.

Iš šono žvelgiant, šokėjo gyvenimas daug kuo panašus į aktoriaus. Šokėjams reikia vaikščioti į atrankas, jie auga ir tobulėja laikydamiesi dietų, intensyvios veiklos periodus keičia bedarbystės laikotarpiai. Tačiau iš esmės su šokėjais yra kiek kitaip. Per atrankas jie niekada nešoka vieni, o tik grupelėmis. Jeigu protelis būna dar ne visai pasimaišęs, apie žvaigždžių gyvenimą jie nesvajoja. O kai pasitraukia iš rampos šviesų ir nueina į scenos užkulisius, pamatai, kad šokėjai prilyginami darbininkams, gal netgi elektrikams, staliams, bet ne žvaigždėms.

Paskui dar yra fizinis elementas. Šokėjai praktiškai gyvena fizinio krūvio pasaulyje, ko netenka patirti aktoriams. Džulijai Roberts niekada netektų mesti karjeros dėl to, kad nuolat pasitempia pakinklinę sausgyslę. Bradas Pitas niekada neišeitų į pensiją pirma laiko vien todėl, kad pasitempė priekinį kryžminį raištį. Tačiau šokėjams tai nutinka nuolat. Taip atsitiko ir Larai.

Keista, kaip baisiai ir sunkiai susižeidžiama. Tai gali tęstis keletą metų, o gali atsitikti ir per vieną akimirką. Nelaimė gali sėlinti keletą metų, arba nesėkmė gali užgriūti akimirksniu. Staigus, akinamas, protą temdantis skausmas — ir visas tavo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Ir nieko nebelieka. Netikslus nusileidimas, kritimas, staiga kažkas plyšta — ir viskas pasikeičia.

Šitai supratau stebėdamas savo paties gyvenimą.

Kai kurie sužeidimai nepagydomi.

Kai parėjau, Lara sėdėjo virtuvėje prie stalo ir trynė koją. Šluota stovėjo atremta į stalą. Semtuvėlis gulėjo ant grindų. Nykščiu ji masažavo vietą už kelio girnelės, kitus pirštus giliai suleidusi į pakinklį. Veidas buvo išblyškęs nuo skausmo. Ji nepakėlė į mane galvos.

Rubė klūpodama šveitė grindis. Jos plaukai gumele buvo surišti ant pakaušio. Ji žvilgtelėjo į mane, nusišypsojo išvydusi gėles, ir vėl ėmėsi darbo. Vidiniame kieme pamačiau Rufą. Jis traukė iš maišo šiukšles ir nešė į konteinerį. Sudzingsėjo tuščios alaus skardinės. Kai konteineris prisipildė, Rufas atvilko jį prie virtuvės durų ir pašaukė seserį: