Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Palauk, — tariau stodamasis, — duosiu tau savąjį.

Bet aš irgi negalėjau numauti žiedo. Aukso dirbinys įsirėžė į kaulėtą krumplį ir sustojo, iš visų pusių apsuptas mėsos barikadų. Pažvelgiau į Larą. Ji nebesukiojo žiedo, sėdėjo ramiai, viena ranka pasirėmusi galvą, ant veido užkritusiais plaukais ir stengėsi suvaldyti kvėpavimą.

Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą ir susiradau indelį „Negaliu patikėti, kad čia ne sviestas“.

Patepiau juo aplink krumplį ir mano žiedas akimirksniu nusimovė. Sugrįžau į svetainę pergalingai džiaugdamasis.

— Cha! — sušukau. — Cha!

Lara pakėlė galvą. Šitą veidą myliu jau pusę savo gyvenimo. Ji dar niekada neatrodė tokia susenusi kaip šiandien, bet aš ją tik dar stipriau mylėjau. Čia ir dabar. Niekada anksčiau taip smarkiai jos dar nesu mylėjęs.

Ji paėmė iš manęs vestuvinį žiedą ir įsižiūrėjo į jį, į geltonai auksinę jo spalvą, į patį žiedą, kuris iki tol būdavo vos įžiūrimas ant mano riebaus piršto. Ir nusišypsojo. Tačiau jos šypsenoje atsispindėjo toks begalinis liūdesys, kad mane net apėmė panika. Nenorėjau jos prarasti.

— Betgi mes esam laimingi, tiesa? Praktiškai visada, ar ne? Beveik visada, tiesa? Juk mums kartu buvo smagu, tiesa?

Ėmiau vaikščioti po kambarį pirmyn atgal, o ji vis žiūrėjo į mane. Kiekviename jos veido bruože atsispindėjo liūdesys. Ne tik dėl streso, kurį jai teko išgyvent dėl mano ligos. Ne tik dėl nusivylimo gyvenant su naujuoju, patobulintu manimi. Ir ne tik dėl užsilikusio graudaus kartėlio, kad jos namus nusiaubė kažkokių išsigimėlių šutvė.

Ji pasidavė. Jai jau visko buvo per akis. Ji nusprendė nuo manęs atsiriboti.

— Taip, Džordžai, — tarė, — mums buvo smagu.

Kai ji taip pasakė, vėl čiupau nuo gėdos sofos pagalvėlę ir mečiau į ją.

Įsivaizdavau, kad ji mes man atgal, šįkart garsiai juokdamasi, ir netrukus mudu leisimės į laimingą pagalvių mūšį, kurį užbaigsime voliodamiesi ant grindų lyg du maži šunyčiai.

Bet pagalvėlės kampu tikriausiai kliudžiau jai akį, nes ji iš skausmo suriko ir susigūžė.

— O Viešpatie, Lara. Atsiprašau, aš nenorėjau, — puoliau prieš ją ant kelių, o ji prispaudė pirštų galiukus prie akies, paskui juos atitraukė ir pasižiūrėjo, ar nebėga kraujas.

— Taip, tu visada atsiprašinėji, — atkirto, žvairuodama į mane sveikąja akimi. — Tu visada randi aibes priežasčių, dėl ko atsiprašyti. — Mostelėjo ranka man pasitraukti. — Palik mane ramybėje. Ar gali bent trumpam palikti mane vieną? Palik mane ramybėje , labai prašau.

Paėmiau savo vestuvinį žiedą.

— Kiek laiko? — paklausiau.

— Kiek laiko? — pakartojo ji ir taip nustebo, tarsi būčiau paprašęs padėti išnarplioti visatos mįslę.

Linktelėjau.

— Taip. Kiek laiko palikti ramybėje?

Ji truktelėjo pečiais.

— Keletą dienų. Kol padėtis pasitaisys. Aš nežinau. Gal išsinuomok kambarį, ar ką?

Išsinuomoti kambarį? Kambarį?

Pradėjau šluostyti riebalus nuo viduriniojo kairės rankos piršto.

Iš kur aš pešiu tą kambarį?

Parke keli vaikai spardė kamuolį.

Vietoj vartų virpstų — numesti bliuzonai su gobtuvais. Juokas, riksmai ir džiūgavimai įmušus įvartį — visai kaip per televiziją. Už abiejų vartų pusių kėpsojo krūva įvairiausių nesuderinamų klubų-priešininkų marškinėlių — „Liverpool“, „Arsenai“ ir „Real Madrid“ bei jų varžovų „Manchester United“, „Chelsea“ ir „Barcelona“.

Šunų vedžiotojai iš tolo šalinosi vaikų, nors jie tikrai nebuvo pavojingi, nebent tik garsiai šūkavo. Neseniai perkopę pirmąją dešimtį, bet dar labai vaikiški, vis dar manantys, kad kada nors galės pakartoti šiuos įvarčius stebint milijoninei žiūrovų auditorijai. Tokie jauni, kad dar galėjo svajoti ar apgaudinėti save, ar kaip ten bepavadintum.

Stiprokas spyris, garsūs šūksniai — ir kamuolys staiga ėmė skrieti mano pusėn. Žingtelėjau į šoną, atmušiau kamuolį išorine šlaunies dalimi ir pasiunčiau atgal, jam dar nespėjus nukristi ant žemės. Keli berniukai susižvalgė ir kažką kits kitam pasakė. Pasirodo, vienoje komandoje trūko žaidėjo, tad pasiteiravo manęs, ar nenorėčiau su jais pažaisti.

Taigi, nedrąsiai žengiau ant žolės ir netrukus pats užsisvajojau. Man , man , spirkite man , čionai! Bėgiojau palei vartus, skėsčiojau rankomis ir vis rodžiau, kad esu laisvas. Taip! Aš laisvas! Mano marškinėliai kiaurai permirko prakaitu. Kraujas mušė į galvą, blauzdas maudė malonus skausmas. Aš laisvas!

Įvarčių buvo tikrai nemažai, nors jų niekas neskaičiavo. Žaidimas vyko be pertraukos tarp kėlinių ir, rodės, niekada nesibaigs. Bet galiausiai vidurio puolėjas, maestro iš „Real Madrid“, pasitraukė iš aikštės ir sėdo ant savo dviračio sakydamas, kad jo laukia mama. Į pavakarę, artėjant penktai valandai, abiejų komandų gretos išretėjo.

Likome tik keliese ir dar kurį laiką spardėme kamuolį į improvizuotus vartus. Artėjant sutemoms, kojas gėlė iš skausmo, balsai užkimo nuo rėkimo, naujos širdys plakė it pašėlusios, o galvos svaigo iš laimės.

ANTRA DALIS Dzenas ir kiemo baseinų priežiūros menas

Tryliktas skyrius

Atsibudau. Mane pažadino galvoje skambanti muzika.

Ji sklido iš apačios. Tą melodiją aš žinojau. Girdėdavau mamą rytais ją dainuojant duetu su Bojum Džordžu — jis dainuodavo per radiją, o mama — ruošdama pusryčius. Nosį kuteno kepamos šoninės kvapas ir pro miegamojo užuolaidas besiskverbianti vaiskios dienos šviesa. Viskas buvo taip kaip prieš daugelį metų. Ir vėl miegojau ilgiausiai.

Atsisėdau lovoje ir pamačiau, kad gulėjau su džinsais. Lovoje mėtėsi konfeti — ne, ne konfeti, o mažyčiai rašteliai, kurie naktį iškrito iš mano kišenių.

Šarlotė — ir ant popierinės servetėlės užrašytas telefono numeris. Sara — ir telefono numeris ant degtukų dėžutės iš kažkokio baro, kurio net pavadinimo neprisiminiau. Tomoko — ir kitoje vizitinės kortelės pusėje dailiai atspausdintas elektroninio pašto adresas.

Pasikasiau pakaušį.

Kas tie žmonės?

Mano burnoje buvo prišniaukšta kaip kanalizacijos vamzdyje, iš lovos išvirtau stenėdamas, atsistojau prieš veidrodį ir pasižiūrėjau į save. Vos tik akis užkliuvo už pooperacinio rando, jį iš karto pradėjo dilgčioti, tarsi randas norėtų su manim pasilabinti.

Kambaryje buvo didžiausia netvarka. Ant grindų mėtėsi krūvos drabužių, kėpsojo šūsnys knygų, pasenusi ir sudžiūvusi pica dėžėje, savo dydžiu prilygstančioje vinilinės plokštelės dėklui. Ant kėdės mama buvo padėjusi krūvelę švarių drabužių. Tvarka tarp chaoso. Iš skalbinių krūvos išsitraukiau švarius marškinius, apsivilkau ir susisegiojau. Dilgčiojimas praėjo.

Sode tėvas kalbėjosi su Vinstonu, ir aš girdėjau jų prislopintą, suokalbišką juoką bei Vinstono tinklelio brūžavimą vandens paviršiumi. Priėjau prie lango.

Išaušo nuostabi diena. Be marškinių, liesas ir įdegęs mano tėvas šlitinėjo po savo sodą kaip koks Viduržemio jūros paplūdimių bastūnas siūbtelėjus turistų iš Skandinavijos bangai. Jis linkčiojo ir pritarinėjo Vinstonui per juos skiriantį turkio spalvos raibuliuojančio vandens stačiakampį. Mano tėvas plušėjo visą gyvenimą, kad įsitaisytų šitą mažą plaukymo baseiną.

Stypčiojau vietoje, galva svaigo nuo pagirių. Kur aš? O taip.

Namie.

Nulipau žemyn. Mama, stovėjusi prie viryklės, pasitiko mane su šypsena.