Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

O kai Lara nusileido laiptais į apačią ir aš, ją išvydęs, negalėjau atplėšti akių, štai tada suvokiau, kad tai — daugiau negu pasimatymas. Supratau, kad gyvenime žengiau vieną teisingą žingsnį — vedžiau šitą moterį.

Mums rengiantis išeiti, pradėjo rinktis svečiai. Svečiai, kuriuos aš pažinojau jau dešimt metų, nuo tada, kai jie dar buvo vaikai be priekinių dantukų. Tas praeitin nugrimzdęs rausvai rožinis vaikystės pasaulis. O dabar — kumelaitės su aukštakulniais. O juk anie laikai buvo ne taip jau ir seniai.

Dabar merginos jau beveik subrendusios, bet vis tiek dar gan vaikiškos, nes moka džiaugtis ir krykštauti, išvydusios šokolado fontaną. Jos dar moka žiūrėti į Larą taip, tarsi ji turėtų raktą nuo kitokio, nuostabesnio ir spalvingesnio, pasaulio. Jos buvo nepaprastai mielos — vadino mus ponais Beiliais. O gal paprasčiausiai tikėjosi šitaip greičiau mūsų atsikratyti?

Atėjo ir keletas berniukų — mielų, gražiai, nuolankiai išauklėtų jaunuolių. Tų vaikinų plaukai buvo ilgesni nei merginų. Tačiau viršų vis vien ėmė merginos. Savimi pasitikinčios, padorios, dar ne visai suaugusios jaunos panelytės, kaip ir Rubė. Puikių valstybinių mokyklų ir mielų šeimų produktas.

Svetainėje pasigirdo muzika. Lara man šyptelėjo, nes mergaitės pradėjo šokti viena su kita. Vaikinai droviai šypsojosi ir spietėsi pasieniais, slėpdami akis po užkritusiomis garbanomis ir tikėdamiesi, kad nereikės kęsti pažeminimo, jei kuri pakvies šokti.

— Eime, — pašaukė Lara.

— Palauk, — paprašiau jos, nes norėjau įsidėmėti, kaip ji atrodo, įsiminti šią akimirką ir niekada nebepamiršti. Kad ji galėtų pajusti, jog man patinka, kaip atrodo. Širdyje teberuseno senieji jausmai, o žiūrėdamas į ją pasijutau be galo laimingas.

— Kas yra? — paklausė ji.

— Nieko, — atsakiau. — O kartu — ir viskas.

Ir jai nusišypsojau — visai kitaip nei tie drovios sielos vaikinai, pakviesti į Rubės gimtadienį. Aš šypsojausi jai kaip vaikinas, kuris gerai žino, kad šį vakarą jam pasiseks.

Staliuką restorane buvome užsisakę iš anksto, bet įvyko nesusipratimas. Kai atvykome, jis nebuvo paruoštas, o prie baro būriavosi dviguba pageidaujančių vakarieniauti eilė. Mums pranešė, kad mūsų staliuką per klaidą priskyrė prie tų, kurie palikti vakarieniaujantiems prieš teatrą, tad būtų šaunu, jei ko nors išgertume prie baro ir palauktume, kol jis atsilaisvins. Pažvelgiau į Larą.

— O gal geriau eime pašokti, — pasiūliau.

Kai susipažinau su Lara, turėdavau gerai nusigerti, kad eičiau šokti. Buvau iš tų anglų, kurie šoka taip, tarsi džiūgautų dėl įmušto įvarčio. Rankos mostaguoja virš galvos, o kojos beveik nejuda. Ji mane nuo šito atpratino, išmokė atsipalaiduoti, atskleidė keletą technikos detalių — pavyzdžiui, kaip reikia atsimerkti. Dar ji mane patikino, kad šokio mene snobizmo yra daugiau nei kokioj dailėj, vyno gėrime ar dar kur nors. Ji sakė, kad žmonės klaidingai mano, jog šoka tik jaunimas, kietuoliai arba tam pasirengę techniškai.

Larą mylėjau dar ir už tai, kad buvo įsitikinusi, jog šokis — toks pat „elitinis“ dalykas kaip ir kvėpavimas.

Kai „Afrikos centre“ artėjo vidurnaktis, iš šypsenos Laros veide supratau, kad jai labai patiko, jog dar prisimenu senuosius žingsnelius ir net bandau į savo repertuarą įtraukti keletą naujų.

Devintajame dešimtmetyje Lara ir jos kolegos mėgdavo čia lankytis po darbo. Jie apsimesdavo esą Prancūzijos revoliucijos laikų valstiečiai, Saigono prostitutės ar tiesiog katės ir „Afrikos centre“ šokdavo iki paryčių. Dieną šokdavo už algą, o vakarais — savo malonumui. Kai mudu pradėjome draugauti, Lara nusitempė ir mane į „Afrikos centrą“, bet man čia buvo tikras vargas. Aiškiai supratau, kad jeigu nepradėsiu šokti, užkariauti jos širdį neturėsiu jokių šansų.

Tad šokau. O ji man padėjo. Ir netrukus man tai ėmė patikti labiau už viską pasaulyje. „Afrikos centre“ mes nuostabiausiai leisdavome laiką. Čia buvo grojama funk ir soul bei afrikietiška muzika. Keletą kartų regėjom gyvus Soul II Sou l, kai tik jie pradėjo koncertuoti.

Bet šis vakaras buvo pats nuostabiausias.

Pats puikiausias iš visų.

Kai išėjome iš „Afrikos centro“, lijo lietus ir nebuvo nė vieno taksi. Užmečiau Larai ant galvos savo švarką, paėmiau ją už rankos ir patraukėme rytų kryptimi, išėjome iš Kovento sodo ir pasukome per Čering Kroso gatvę. Per dvidešimt metų čia niekas nebuvo pasikeitę. Pirmą valandą nakties žmonės virto iš barų ir klubų, gurkšnojo dvigubą espreso kavą ir glamonėjosi tarpuvartėse. Lietingą naktį žingsniavome Soho gatvėmis ir man regėjosi, kad laikas atsisuko dvidešimt metų atgal.

Pagalvojau, kad ne kažin kiek užtruktume, jeigu namo eitume pėsčiomis, o prie parko galbūt susigautume taksi, važiuojantį į Vest Endą. Pėsčiomis mes vis dėlto nėjome, bet tai neturi reikšmės. Sustojome po senoviniu žibintu Regento parke ir aš apkabinau Larą.

— Dar kas pamatys, — ištarė ji.

— Mes galim daryti viską, kas tik šaus į galvą, — atsakiau.

Ir tada įvyko stebuklas. Iš lietaus išniro juodas taksi su geltonai šviečiančiu užrašu „Laisvas“ ir aš išpuoliau į gatvę jo stabdyti.

Kai atsisėdome į automobilio galą, mūsų permirkę kūnai susiglaudė, šlapi ir šilti, variklis maloniai gaudė, o mūsų lūpos godžiai ieškojo vienos kitų, susirado ir negalėjo atsimėgauti.

Bijodama, kad vairuotojas gali nugirsti mūsų pokalbį, Lara šnibždėjo man į ausį, o paskui kiek garsiau ištarė:

— Gali man nieko nesakyti.

Juodojo taksi dyzelinio variklio lopšinė liūliavo mus iki pat namų.

Ar bent jau iki to, kas iš jų buvo likę.

Policijos automobilių šviesos.

Ir šviesos visų namų languose mūsų gatvėje. Kaimynai stebėjo spektaklį, kiti, drąsesni, stoviniavo tarpduriuose, bet daugiausia buvo žiopsančiųjų pro užuolaidų kraštelius. Kai tvinksinčia galva mokėjau taksi vairuotojui, man prie kojų sudužo alaus butelis.

Mūsų priešakiniame kieme buvo susirinkę jaunimo, kurio anksčiau nebuvau matęs. Vienas vaikinas vėmė į šiukšlių konteinerį. Kiti ginčijosi su jauna policininke ir aiškino apie savo teises.

Mūsų paradinės durys buvo nukeltos nuo vyrių. Kažkas bandė įspirti jas į vidų. Ir jam pavyko. Pažvelgiau į Laros veidą ir tuoj pat nusisukau. Įėjome į namą.

Pirmame aukšte ant laiptų sėdėjo man visai nepažįstama mergina. Jai ant kelių, ant išsiuvinėtų džinsų, telkšojo vėmalų balutės. Viduje, lyg kokiame klube, stoviniavo būreliai žmonių. Jaunų ir nebe visai jaunų. Amžiaus vidurkis jau buvo gerokai šoktelėjęs į viršų. Dauguma buvo dešimt, penkiolika metų vyresni už solenizantę.

Du policininkai, kurių nepažinojau, stovėjo iškėlę į viršų rankas, šitaip ramindami jaunimą, kuris demonstratyviai piktinosi fašistiniu policijos elgesiu. Iš visų mūsų neatpažįstamai nuniokotų namų kampų didžiausiu garsu plyšavo tinkamai parinkta muzika.

Lara ėmė brautis pro jaunimą, šaukdama Rubę.

Užlėkiau laiptais į viršų.

Aikštelėje ant laiptų galėjai rasti ko tik nori. Čia atrodė lyg po bombos sprogimo. Mėtėsi kažkieno batas. Suplėšyti drabužiai. Ant sienos — kruvinas delno atspaudas. Pora pūkuotų rausvų antrankių. Ir visur pilna sutraiškytų skardinėlių ir tuščių butelių. Tvyrojo baisus cigarečių, pigaus tabako dvokas. Visi kilimai pradeginti, nusėti juodomis dėmėmis, cigarečių nuorūkomis.

Pašaukiau ją vardu.

Nesiliaudamas vis šaukiau ją vardu.