Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Kadaise man ta daina labai patiko, pagalvojau sau. Ir dabar patinka.

Šiukšlių maišas jau buvo pilnas. Ėmiau plėšti drabužius nuo savęs. Ant lovos manęs laukė nauji. Juodi medvilniniai polo marškinėliai su dar juodesne avino galva ir užrašu: „Visi šventieji“. Naujutėlaičiai Diesel Black Gold blukinti džinsai. Kuo jie skiriasi nuo mano senųjų drabužių? Ogi tuo, kad labai siauri. Spaudė kūną. Tarsi norėtų pasakyti, jog nieku gyvu netoleruos nei riebalų, nei bėgančių metų. Nors tie džinsai atrodė taip, tarsi kažkas jais apsimovęs trisdešimt metų darbavosi statybose.

Nusimoviau kelnes ir patraukiau prie lovos. Bet Lara sugriebė man už alkūnės. Paspjaudė pirštų galiukus ir pabandė nutrinti tatuiruotę nuo mano dešinės rankos, kiek žemiau peties. Kai ši nepasidavė, gailiai atsiduso.

— Kas čia, po paraliais?

Abu sužiurom į du japonų personažus.

— Tatuiruotė, — atsakiau.

Kurį laiką ji tylėjo. Veidas neišdavė jokių emocijų.

— Kodėl ji aukštyn kojom? — tyliai paklausė.

— Visai ne aukštyn, — paprieštaravau ištraukdamas ranką iš jos gniaužtų. — Tu ne taip žiūri. Tai tu į ją žiūri aukštyn kojom.

Atsisėdau ant lovos ir ėmiau mautis išblukintus džinsus. Lara stebėjo mane, bet paskui nusisuko, nes užsivilkau marškinėlius su avino galva ir jie beveik paslėpė mano tatuiruotę. Iš po rankovės apvadėlio kyšojo tik vieno japono užpakalis.

— Ar nemanai, kad esi per senas tatuiruotėms? — paklausė Lara. — Ar tau neatrodo, kad tokioms kvailystėms jau esi per senas?

Ir išėjo man nespėjus atsakyti, nespėjus paaiškinti. Betgi aš tai padariau iš meilės.

Negi kas būna tokiems dalykams per senas?

Pamatę mane besileidžiantį laiptais, nešiną juodu šiukšlių maišu, sunkiai šnopuojantį, vilkintį aptemptais marškinėliais su avino galva ir mūvintį naujais blukintais džinsais, vaikai šyptelėjo.

— Oho, tėti! Kietai atrodai, — pagyrė Rubė.

Nulipau į apačią.

— Tikrai? — viltingai paklausiau. — Sakai, kietai atrodau? Iš tikrųjų? Manai, kad tikrai kietai atrodau?

Rufas prunkštelėjo. Sumušimai ant jo veido jau buvo pradėję gelsti, tad iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis serga maliarija.

— Niekas dabar nesako „kietai“, — pamokė seserį.

Ji niuktelėjo jam į ranką ir nusišypsojo man. Tokia šypsena, lyg saulė būtų patekėjusi.

— O mes taip sakom, — atšovė broliui.

Po tamsiomis Vaterlo tilto arkomis stovėjo autobusiukas, iš kurio buvo dalijama sriuba ir sumuštiniai — nuo dešimtos ryto iki vidurnakčio.

Roną Vaivorykštę radau sėdintį vieną, atokiau nuo kitų. Jis laikė rankose polistireno puodelį, kupiną tirštos daržovių sriubos su mėsa, ir spoksojo į aukštyn vinguriuojančius garus. Sustojau prie jo, bet ne per daug arti. Jo barzda buvo nelygiai nuskusta ar bent jau dalis nugramdyta kaip papuolė. Ant veido, tose vietose, kurių negalėjo pasiekti nagų žirklutės, sodininko žirklės ar koks kitas aštrus įrankis, styrojo šerių kuokštai. Bet šįsyk jis atrodė jau ne kaip nusenęs Jėzus Kristus, o kaip normalus jaunuolis.

— Gerai atrodai, — pasakiau jam. Jis dirstelėjo į mane, paskui nusuko akis į šalį. — Tikrai, — patvirtinau bijodamas, kad nepamanytų, jog šaipausi, ir nepaleistų man į galvą puodelio su karšta daržovių sriuba. — Gerai padarei, kad atsikratei barzdos. Smarkiai atjaunėjai.

Ištiesiau jam juodą šiukšlių maišą su drabužiais, bet jis nė nekrustelėjo. Atrišau maišą, parodžiau keletą drabužių ir laukiau kokio padėkos žodžio. Nors kokio atsidėkojimo. Bet jis prie drabužių nė neprisilietė. Užtat apie maišą ėmė spiestis jo likimo draugai, palaikę mane Raudonojo Kryžiaus darbuotoju. Netrukus jie jau pešė iš maišo kelnes, marškinėlius ir kitus mano senųjų laikų reliktus, liedami ant jų savo sriubą. Ronas Vaivorykštė stovėjo stumdomas vyrų, bet iš savo vietos nesijudino. Kai šiukšlių maišas liko tuščias, visi išsiskirstė.

— Norėjau padaryti gerą darbą, — prisipažinau.

Jis pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Šypsena, kurią veikiau pavadintum nevalingu burnos spazmu, apnuoginusiu išklypusius dantis, primenančius sugriuvusius kapinių paminklus. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg tik dabar būtų prisiminęs, kas aš toks, ir man dingtelėjo, kad permato mane kiaurai.

Iš pradžių pamaniau, kad ji miega.

Lara gulėjo savo pusėje, atsukusi man nugarą, ir nejudėjo. Bet aš turėjau susiprasti. Nes nesigirdėjo to lengvo, gilaus iškvėpimo, būdingo jai miegant. Be to, kūnas buvo labiau įsitempęs negu per miegus. Kai Lara miegodavo, jos kūnas suglebdavo ilsėdamasis, galūnės atsipalaiduodavo, ji gulėdavo visiškai rami.

— Šiemet ji nori baliuko, — pratarė neatsisukdama. — Šešioliktojo gimtadienio proga.

Atsisėdau ant lovos krašto ir ėmiau mautis savo blukintus džinsus.

— Žinau, ji man apie tai kalbėjo, — atsakiau.

Lara karčiai nusijuokė.

— Kurgi ne! Galėjau numanyti, kad pirmiausia viską aptarsite judu abu, o paskui ji ateis prašyti manęs, amžinos priešgynos.

— Ot ir ne.

— Ot ir taip.

Toptelėjo, kad reikėtų gražiai sulankstyti džinsus, bet paskui persigalvojau. Beprasmiška, nuo ilgo nešiojimo jie jau skylėti ir apspurę, tad per vėlu skirti tiek rūpestingo dėmesio. Todėl numečiau ant grindų.

— Ką jai atsakei? — paklausiau Laros.

Kurį laiką ji tylėjo.

— Nesirengiu būti ta, kuri amžinai sako „ne“. Tačiau reikia laikytis ir tam tikrų taisyklių. Juk yra tam tikros taisyklės ir tvarka , Džordžai.

— Ačiū, — atkirtau, — viskas bus gerai.

— Sunku būti motina, kuri amžinai viskam prieštarauja. Sunku būti ta, kuri amžinai gadina kitiems nuotaiką, ragina elgtis apdairiai, kuri stengiasi apsaugoti savo šeimą nuo kelionių į ligoninės priimamąjį, policijos areštinę ar morgą. Tačiau šitą vaidmenį pastaruoju metu tu užkrovei man. Niekada nenorėjau būti tokia. Jūs abu privertėte mane tokia tapti.

— Tikrai, — pritariau jai.

— Dabar visi švenčia šešioliktąjį gimtadienį namie ir be tėvų. Visi taip daro.

Nusišypsojau tamsoje. Jai puikiausiai sekėsi pakartoti išraiškingą mūsų dukters toną.

— „Visi“ reiškia tik kelis išlepintus jos klasės draugus, paauglius, kurių tėvai džiaugiasi nors trumpam jų atsikratę ir gavę retą progą nuo jų pabėgti. Nesuprantu, kam tokie tėvai apskritai gimdo vaikus? O paskui visą gyvenimą stengiasi nuo jų pabėgti.

Įsliuogiau į lovą ir atsiguliau ant nugaros. Buvome tik dviese ir aš pajutau, kad baisiai noriu ją apkabinti, bet žinojau, kad dabar tam visai netinkamas laikas. Netrukus tylą nutraukė Laros balsas.

— Ką tai reiškia? — užsipuolė ji. — Ką reiškia ta teplionė ant tavo rankos? Tie išraitymai aukštyn kojom?

Mano pirštai nejučia palietė ranką žemiau peties.

— Tatuiruotė?

— Ar čia tatuiruotė?

— Taip.

— Ką ji reiškia?

O ką gi ji reiškia? Ką reiškia mano tatuiruotė? Nesuprantu, kaip jai šovė galvon užduoti tokį klausimą.

Ji reiškia Lara.

Ką dar galėtų reikšti?

Dvyliktas skyrius

Tai buvo lyg pasimatymas.

Buvome iš anksto nusprendę, kad neisime į „Žiurkės ir trimito“ barą ir nekiurksosime tenai kelias valandas. Neketinome elgtis kaip tie seniokai, neišmanantys, kur pasidėti, kai jaunimas nepageidauja, kad veltumeisi jiems po kojų. Tegu jie sau linksminasi. O kodėl ne? Meskite lauk tą gražaus elgesio taisyklių kodeksą. Kol Rubė švęs savo gimtadienį, mes irgi pasilinksminsime. Vakarienė, šokiai ir visa kita. Kaip senais gerais laikais. Kaip per tikrąjį pasimatymą.