Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Rubė sėdėjo prie kompiuterio. Jos rimtame veide atsispindėjo iš ekrano mirguliuojanti šviesa. Aš sėdėjau šalia, abu buvome susispaudę ant vienos kėdės, bet aš užėmiau didesniąją dalį. Mudu sėdėjome ir tylėjome, o prieš akis skriejo vaizdai su pasaulio pabaiga.

Rudam upių vandeny plūduriavo negyvos žuvys. Iš gamyklų virto tokie juodi dūmų kamuoliai, kad užstojo saulę. Dešimties juostų greitkelis buvo pilnas riaumojančių mašinų, bet nė viena iš jų negalėjo pajudėti iš vietos. Tarpduryje pasirodė Lara.

— Pentie arabiatta 5 , — pranešė ji.

Rubė pažiūrėjo į ją ir susiraukė.

— Penne arabiatta? — pakartojo abejingai. — Gerai.

— Pasaulį galėsite gelbėti ir po vakarienės, — pasakė Lara ir pritarimo maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į mane. Tačiau man nesinorėjo teikti pirmenybės vakarienei, o ne planetos gelbėjimui. Lara sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsirėmė į staktą.

— O kadaise, man vos ištarus penne arabiatta , kažkas bėgte bėgdavo į virtuvę, — pareiškė ji, į nieką konkrečiai nesikreipdama. — Kur dingo tie seni geri laikai?

O paskui garsiai pliaukštelėjo delnais. Ak, ta mano karštakošė pikčiurna.

— Čia labai svarbu, — prabilo Rubė susijaudinusiu balsu, kuris paprastai reiškia triukšmingo ginčo ir durų trankymo preliudiją. — Negi tu nieko nesupranti, mama? Ar tau dar niekas neaišku?

Lara spoksojo į mudu ir tylėjo. Jai ir nebuvo būtina ką nors sakyti — puikiai jaučiau, ką galvoja. Jai dabar knietėjo čiupti kompiuterio pelę, apvynioti jos laidu mums aplink gerkles ir klausytis maldavimų pasigailėti ir paleisti. Ir mums paaiškinti, kiek laiko ji sugaišo ruošdama vakarienę, kuri dabar laukia virtuvėje ant stalo ir aušta. Bet prieš nusisukdama ir nueidama viena valgyti vakarienės, ji tarstelėjo:

— Tau reikia apsikirpti, Džordžai.

Pasižiūrėjau į ją, tada — vėl į ekraną. Mums prieš akis ir toliau liejosi vaizdai su pasaulio pabaiga.

— Nusprendžiau auginti, — pasakiau.

Sedėjau prie savo stalo ir kramsnojau sumuštinį. Priėjo Kytas. Vengė žiūrėti man į akis, riebiais pirštais ėmė bėgioti po dokumentų šūsnis ant stalo. Atsikosėjo, iš už ausies išsitraukė cigaretę, paskui vėl užsikišo. Padėjau į šalį knygą minkštais viršeliais.

— Ką čia skaitai? — droviai paklausė.

Abu sužiurome į viršelį. Įbedęs nosį į kalnų virtinę tolumoje, tuščiame dykumų greitkelyje stovėjo senovinis šeštojo dešimtmečio automobilis su nuleistu viršum ir smailais it pelekai šonais.

— „Kelyje“, — lėtai perskaitė jis, tarsi būtų vertęs iš indų kalbos. — Įdomi?

— Nuostabi, — atsakiau. — Apie du draugus, Diną Moriartį ir Selą Paradisą. Jiedu per visą Ameriką keliauja į Meksiką.

— Hmmm, — susimąstęs numykė Kytas. — Ir kas jiems nutinka?

Kurį laiką žiūrėjau į jį.

— Na, nieko tokio, — atsakiau. — Keliauja, ir tiek. — Kytas nenorėjo patikėti. — Galėtum pats perskaityti, — pasiūliau. — Visiems verta ją paskaityti. Galėsiu tau gauti. Arba paskolinsiu savąją.

— Taip, gerai, — linktelėjo Kytas. — Tuomet iki.

— Gerai, — atsakiau. — Iki.

Ir jis lėtai nusliūkino šalin, bet aš, prieš kibdamas į sumuštinį ir Keruaką, dar spėjau šūktelėti pavymui:

— Būtinai perskaityk!

Lyg pritardamas, lyg atsisveikindamas, jis kilstelėjo storą raudoną ranką ir mostelėjo.

— Žinias rodo, — pranešė Rubė, ir mes visi, greitai nurinkę nuo stalo lėkštes, nuskubėjome į svetainę. Tačiau pirmiausia parodė ne reportažą, kurio laukėme, o medžiagą apie neramumus Artimuosiuose Rytuose, paskui — kažkokį politiką, sučiuptą ištvirkaujantį, nusmauktomis kelnėmis. Ir tik tada perėjo prie paskutiniųjų naujienų iš oro uosto.

Ten vyko ne kažin kas. Protestuotojų minia buvo keliomis eilėmis apsupta atsipalaidavusių policininkų. Tolumoje virš greitkelio tingiai dangų raižė lėktuvai — tik keli vaizdai. Viskas puikiausiai kontroliuojama.

Į kambarį įėjo Lara ir priešais mus pastatė puodelius su karšta kakava. Atsidėkodamas jai šyptelėjau, o Rubė ištarė:

— Nuostabu, mamyte, — ir apdovanojo ją tokia šypsena, lyg būtų patekėjusi saulė. Paskui vėl nusisuko į televizorių ir sumykė: — Kaip gaila, kad manęs ten nėra.

Lara prisėdo ant sofos ranktūrio ir pabučiavo jai į viršugalvį.

— Tu dar per jauna, angelėli, — pasakė.

— Betgi negalima delsti, — atsiliepė Rubė tokiu balsu, kokiu prieš daugelį metų maldavo nupirkti jai ponį. — Juk labai svarbu kažką daryti dabar.

Lara linktelėjo.

— Suprantu, kad tau rūpi, ir gerai, kad rūpi, bet tokių darbų bus kitąmet ir dar kitąmet, ir dar daug daug metų iš eilės. Eikš pas mane.

Lara ištiesė rankas ir Rubė palinko jai į glėbį. Kartais jos būna labai mielos. Mano dukra ir žmona. Kartais jos, regis, prisimena senąją meilę ir suvokia, kad ji vis dar rusena, nepasikeitusi ir stipri kaip niekad anksčiau. O kartais ir pamiršta. Šiandien jos kartu žiūri žinias ir apsikabinusios gurkšnoja kakavą.

Atėjo Rufas ir atsisėdo ant kito sofos ranktūrio. Supratau, kad man nebus lemta laikyti jo glėbyje taip, kaip Lara laikė Rubę. Su tėčiais yra kitaip.

Kai vaikai maži, tu gali mėgautis jais iki soties, kiek nori bučiuoti jiems į skruostelius, iki alpulio svaigti nuo jų aksominės odytės švelnumo. Kai vaikai dar maži, kartais jie tave pribloškia vien tik tuo nesuvokiamai skambiu faktu, kad tiesiog gyvena. Tačiau metams bėgant viskas pasikeičia. Čia laikai juos apkabinęs, o vieną dieną staiga suvoki, kad daugiau jau niekada nebeapkabinsi.

Kol mano sūnus žiūrėjo žinias, aš iš šono stebėjau jo veidą ir supratau, kad kai vaikai tampa paaugliais, gali sau ramiai gyventi prie jų ir nebeprisiliesdamas. Fizinė tavo meilės išraiška — apkabinimai, bučiniai, plaukų glostymas — pasidaro paprasčiausiai nebereikalinga ir savaime išnyksta. Kai mudu su Rufu dabar droviai trumpam priartėdavome vienas prie kito — paskubomis apsikabindavome, nedrąsiai pasibučiuodavome ar susiglausdavome daugiau iš įpročio nei iš jausmo, — atrodydavo, lyg mus, tarytum palietus mygtuką lifte, perlieja elektros srovė, ir mes skubiai, sutrikę, vienas nuo kito atšokdavom. Jis pastebėjo, kad aš į jį žiūriu.

— Kas negerai? — paklausė nusisukdamas, o aš papurčiau galvą ir įbedžiau akis į ekraną. Vaikai dar nespėjo užaugti, o mes jau atprantam prie jų glaustis.

Jis ruošėsi kažkur eiti, nes vilkėjo odinę striukę su daugybe kišenių. Panašią į baikerių. Ant rankovės buvo nedidelė Jungtinės Karalystės vėliavėlė, diržas susegtas už nugaros, o ant dailios metalinės sagties matėsi gamintojo pavadinimas — Belstaff. Tokiomis striukėmis penktajame dešimtmetyje tikriausiai vilkėjo motociklininkai. Aš lyg ir užuodžiau jo kvapą, jo kūno aromatą po striuke — kaip uosdavau tada, kai jis buvo mažas pyplys.

Dabar tą pieno, vėmalų ir cukraus kvapą pakeitė pigaus losjono, muskusinio kūno purškiklio ir naktų, praleistų pragertuose klubuose, tvaikas. Dabar tas kvapas buvo visai kitoks nei tada.

Bet vis tiek čia buvo jis, aš ir praeitin nugrimzdę metai.

Per žinias rodė senyvą moterį. Maždaug mūsų močiutės metų. Ji pasakojo apie savo vaikystę, prabėgusią Hitrou kaimelyje, kurį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nušlavė nuo žemės paviršiaus, nes reikėjo vietos Karališkosios aviacijos bazei.

— Nežinojau šito, — tariau. — O jūs? Ar girdėjot apie tokį Hitrou kaimelį?

Tačiau mano šeima manęs neišgirdo. Jie atidžiai klausėsi senutės, kuri pasakojo visą savo gyvenimą praleidusi už kelių šimtų jardų nuo oro uosto tvoros. Ji užaugo, ištekėjo ir užaugino vaikus kaimelyje, pavadintame Sipsonu. Bet numirti ten jai nebus lemta. Jos namai, ligoninė, kur gimė jos vaikai, jos bažnytėlė ir visa septynių šimtų privačių namų bendruomenė bus sunaikinta, jeigu bus leista statyti naują pakilimo taką ir dar vieną terminalą.