Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Sėdėjau prie savo dukters kompiuterio ir sklendžiau tarp žvaigždžių.

Rubė buvo mokykloje. Jau po devynių, bet jos brolis nė nekrepštelėjo. Išgirdau, kaip Lara tyliai pabeldė į jo kambario duris ir pašaukė vardu. Gal jis vakar neparėjo namo, pamaniau gurkšnodamas arbatą ir klajodamas tarp žvaigždžių.

Skrajojau po Mesjė 101, dar vadinamą Vėjo Malūnėlio galaktika su trilijonu žvaigždžių, milijardu saulių ir dvigubai didesnę už Paukščių Taką. Tad buvo ko pažioplinėti.

Atsikandau didelį kąsnį Jaffa sausainio, mėgaudamasis ant liežuvio tirpstančio juodojo šokolado, biskvito ir apelsinų džemo gardumu, ir nuskriejau per patį auksinį Mesjė 101 vidurį. Man užgniaužė kvapą, o sausainis gardžiai nuslydo į skrandį.

Lėtai didindamas vaizdą, iš nuostabos ir siaubo linguodamas galvą, grožėjausi stulbinamu galaktikos didingumu — kosmoso dulkių Katerinos ratu, galaktinių dujų ir naujai gimusių žvaigždžių — baltų ir mėlynų — spindesiu, žvaigždės atrodė kaip dangaus šerkšnas, lėkdamos ratu jos skriejo į amžinybę.

— Rufai? Ar jau atsibudai?

Girdėjau, kaip Lara palaukė, o paskui įėjo į sūnaus kambarį, iš kurio, nors ir sėdėjau gretimam kambary, regis, iki manęs atsklido vyriškai troškus jaunuolio kvapas. Atidarai jo kambario duris ir atrodo, lyg būtum nutraukęs dvokiančią milžino kojinę. Mano nosis užuodė pašvinkusios picos ir neskalbtų drabužių, dar kažkokių siaubingai saldžių kvepalų dvoką — tikriausiai purškėsi jais norėdamas prisivilioti moteris, o gal nubaidyti įkyrius vabzdžius. Išgirdau, kaip jis sujudėjo po antklode, nes Lara atitraukė užuolaidas.

— Tu ir vėl pavėluosi, — subarė ji, vaikštinėdama po kambarį ir mėgindama padaryti šiokią tokią tvarką. Išgirdau, kaip atidarė langą. Sūnus nepatenkintas suvaitojo, nes į kambarį plūstelėjo vėsaus rytmetinio oro gūsis.

Įsitempiau įsivaizduodamas jį besisėdantį lovoje, besimarkstantį ir besikasantį, apžėlusį tankiais gaurais. Nes tiesiog nujaučiau, ko iš jo tikėtis.

— Šiandien aš niekur neisiu, — suglumęs tarė jis.

Lara nieko jam neatsakė. Bet aš jaučiau įsmeigtą jos žvilgsnį. Laukiantį.

— Beje, ką man toj mokykloj veikti? Tik tuščiai gaištu laiką, — aiškino jis. Ir tėškė kozirį: — Tėtis teisus.

Giliai įkvėpiau oro. Man prieš akis gimė naujos žvaigždės, o senos saulės geso ir mirė.

— Dėl ko tavo tėtis teisus? — ramiai pasiteiravo Lara.

— Dėl visko, — atsakė Rufas, o aš įsivaizdavau, kaip viltingai švyti jo akys, ir mane apėmė tokia begalinė meilė savo sūnui, kad vos susilaikiau. — Kad privalau siekti savo svajonės, — tęsė jis. — Kad privalau likti ištikimas savo siekiams. Ir daryti tai, ką pats noriu.

Laukiau, kada ji ims juoktis. Bet Lara tylėjo.

— Reikia susirasti mėgstamą užsiėmimą, tiesa? — tarsi kaltas teisinosi Rufas. — Kas iš to, kad darai tai, kas tau nemiela.

Stojo tyla. Paskui Lara prabilo.

— Renkis, — paliepė, — ir drožk į mokyklą. Gauk atestatą. Ir susirask darbą. Susirask kokį nors darbą, Rufai. Ir jeigu iš to savo mylimo darbo tu galėsi pragyventi, aš sveikinsiu tave ir būsiu laiminga. — Patraukė prie durų. — Bet kol tebeskalbiu tavo drabužius, pasistenk man daugiau neaiškinti, kad jau esi asmenybė.

Praeidama pro dukters kambarį, Lara metė į mane piktą žvilgsnį.

— O su tavim apskritai nekalbu, — pareiškė.

Eidama ji netyčia užkliuvo už džinsų, kuriuos kažkas buvo nutėškęs prie laiptų. Kad tave kur velnias, pagalvojau. Lara pakėlė džinsus, grįžo į Rufo kambarį ir sviedė kelnes jam į veidą.

— Jeigu ir toliau ketini gyventi šituose namuose, — piktai keldama balsą pasakė ta mano karštakošė pikčiurna, — būk malonus ir susirink išmėtytus drabužius, gerai?

Tarytum išgirdau, kaip Rufas kasosi galvą, apžiūrinėdamas džinsus.

— Bet, mama, — tarė jis, — šitie džinsai ne mano, o tėčio.

Dešimtas skyrius

Gulėjau ant nugaros laukinių gėlių pievoje. Man virš galvos plytėjo giedras beribis mėlynas dangus. Mąsčiau apie keistą jausmą: esi savam kailyje, bet niekaip negali suprasti, kad čia tikrai tu, o ne kažkas kitas. Dar mąsčiau apie neaprėpiamą dangaus galybę ir kad dangus yra tiesiog vidinis žmonijos kiemas. Kaip tik tuo metu, kai mano galvoje sukosi tokios mintys ir jausmai, kai kas nutiko. Spėkit, kas. Ogi dangumi praūžė boingas 747, o aš taip išsigandau ir nustebau, kad net garsiai aiktelėjau. Paskui išgirdau balsą.

— Pone! — Šis žodis buvo ištartas ypatingai. Išgirdęs tokį „pone“ pajunti, kad žmogus, kuris į tave taip kreipiasi, nori šnioti tau per veidą. Skubiai atsisėdau ir greta savęs išvydau du policininkus. Abu uniformuoti, jauni, bet vienas atrodė visai nieko, o kitas — piktas. Man toptelėjo, kad su šituo reikia elgtis apdairiai.

Jie atvažiavo automobiliu ir sustojo prie mano mašinos. Agresyviai arti, tiesiog prisiplojo prie mano priekinio bamperio, nepalikę nė menkiausio tarpelio pasprukti. Nors atlėkė be sirenos, ant stogo tingiai sukosi mėlynas švyturėlis. Piktasis parodė į skylę tvoroje.

— Ar jūs praardėte šitą skylę, pone? — paklausė.

Atsistojau ir nusivaliau prikibusius laukinių gėlių žiedlapius. Baltus ir ryškiai raudonus.

— Ne, pareigūne, — atsakiau. — Ji jau čia buvo. Aš tik pralindau.

Jis ištiesė atverstą delną.

— Parodykite asmens dokumentą, — paprašė ir pirštais padarė tą gerai pažįstamą judesį „duokš, duokš greičiau“.

Išsiėmiau piniginę, atverčiau ir atkišau jam dokumentą. Jis paėmė jį, įdėmiai pažiūrėjo man į veidą ir nusijuokė. Paskui parodė savo kolegai.

— Kodėl nieko nesakėte? — paklausė piktasis vyras ir uždarė piniginę, kurios permatomo plastiko kišenėlėje gulėjo mano policininko kortelė.

Atsiėmiau piniginę ir įsikišau į džinsų kišenę. Nieko jam nepasakiau. Visi trys patraukėme prie skylės tvoroje. Piktasis vyras palaikė pakėlęs kraštą, kol aš pralindau.

— Pažeidei saugumą, drauguži, — tarė jis, nuo grėsmingo sarkazmo lengvai perėjęs prie nepelnyto familiarumo. Man labiau patiko, kai kreipėsi į mane „pone“. Joks aš tau ne draugas, pagalvojau. — Čia slampinėja šimtai visokio plauko kvaišenų.

Ir netrukus pamačiau tai, ką jis turėjo omeny. Kitoje kelio pusėje jau buvo susibūrusios kelios stovyklos. Vežimėliai, palapinės, plakatai. „PAKVAIŠĘ LĖKTUVAI“ buvo užrašyta ant vieno. „LĖKTUVAI — PSICHAI“ — puikavosi ant kito. „LĖKTUVAI — BEPROČIAI. LĖKTUVAI — BUKAPROČIAI. DAUGIAU — JOKIŲ LĖKTUVŲ“4.

— Naujasis sumanymas, — prabilo piktasis policininkas, — nelabai jiems patinka. Kelnių nesugeba pasikeisti, o nori pakeisti pasaulį.

— Ar jums viskas gerai? — paklausė gerasis. — Kažkaip keistai atrodote.

Nusišypsojau jam. Supratau, ką turėjo galvoje. Buvau prisirijęs tiek ciklosporino, prednizolono ir azatioprino, kad visas net barškėjau. Tačiau ne tik tai. Jis teisus. Aš iš tiesų atrodžiau keistai. Ir kaip neatrodysi keistai, kai nesi savame kailyje?

Gerokai toliau, už spygliuotos tvoros, rinkosi karavanai moterų ir vaikų su šunimis, vyrai virvelėmis susuktais plaukais statė kilnojamus tualetus, moterys plikai skustomis galvomis kalė į žemę palapinių kuolus. Pagalvojau, kad jie dabar atrodo taip, lyg rengtųsi kažkam velniškai reikšmingam. Man jie atrodė — tiesiog nežinau... — tarytum istorija. Istorija, kuri tuoj bus pradėta.

— Jiems reikėtų prasivėdinti smegenis ir pailsėti, — tarė gerasis policininkas, ir abu ėmė juoktis.