Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Prunkštelėjęs linktelėjau.

— Visi galvoja, kad toks vaikinas kaip aš vien tuo ir užsiima, — dėstė Rufas. — Tačiau aš tenkinuosi tik seksu su socialinėmis garantijomis...

— ...kartą per savaitę, bet to per mažai, kad nenumirčiau, — užbaigė Imonas. — Man šitas labai patinka. — Jis kilstelėjo juodus vešlius antakius ir paragino: — Tęsk.

Rufas pasitrynė delnus. Apsilaižė. Kaktą dengė smulkūs prakaito lašeliai.

— Mano seksualinis gyvenimas niekam tikęs, — kalbėjo sūnus. — Jeigu ne tie atsitiktiniai kyštelėjimai, sakytum, kad apskritai to gyvenimo neturiu. — Dabar jis skubėjo, kalbėjo labai greitai, norėjo kuo greičiau užbaigti. Jaučiau, kad mano šypsena ant lūpų sustingo kaip lavono. — Dieve, kaip nenorėčiau likti senberniu, — tęsė jis. — Kartais, plaudamas indus ar klodamasis lovą, imu ir pagalvoju: o Dieve, kitą mėnesį ir vėl laukia tas pats.

— Paistalai, — piktai suniurnėjo Imonas, o Rufas sustingo, jo veidas išraudo. — Tauški nesąmones. Apskritas tuščiažodžiavimas. Lipk nuo scenos.

Rufas pažiūrėjo į mane, paskui vėl į Imoną. Pakėlė rankas, skėstelėjo lyg žvejys, matuodamas žuvį, kuri ką tik nuo jo paspruko. Ir nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad nuo šios akimirkos jam atėmė žadą.

— Marš! Marš nuo scenos, marš, marš! — šūkavo Imonas. — Kitas! Tu niekam tikęs, vyruti! Neįdomus!

— Ramiai, ramiai, — tariau ir uždėjau savo tvirtą ranką ant odinės Imono striukės. Jis piktai nustūmė ją šalin.

— Ar tu visada šitaip? — paklausė Rufo, kildamas nuo lovos. — Ar visada šitaip kovoji su triukšmadariais? Stovi išsiviepęs ir drebi, kad tik neapsižliumbtum? Ar šitaip kovoji su tais, kuriems tu nepatinki?

— Na, dažniausiai taip, — tyliai atsakė Rufas.

— Žiūrėk, tavo rankose yra du dalykai, — ėmė mokyti Imonas. — Tavo žodžiai ir auditorija. Čia juk tavo pasirodymas, ar ne? Tavo pasaulis. Privalai tuos triukšmadarius sutrinti į miltus. Sutraiškyti it skruzdės. Ir tai nėra sunku. Jie juk visi girti. Visi kvaili. Netikėliai. Jie juk neitų į baletą ir nedrįstų pakišti kojos balerinai, ar ne? Jie gi neitų į golfo varžybas ir nedrįstų trukdyti Taigeriui Vudsui įridenti kamuoliuką į duobutę, tiesa?

Rufas papurtė galvą.

— Jie niekada neišdrįstų to padaryti, — sutiko jis.

Imonas mostelėjo ranka į lovą ir mano sūnus atsisėdo šalia manęs.

— Tavo rankose — mikrofonas, — tęsė Imonas. Apsidairė, pasičiupo plaukų šepetį ir pakėlė lyg mikrofoną. Linktelėjo mums. — Nagi, — paragino, — pamėginkit prisikabinti prie manęs.

Rufas nedrąsiai šypsojosi.

— Tu niekam tikęs! — išpyškinau energingai. — Tu visiškai niekam tikęs!

— Kas ten kalba? — šyptelėjo Imonas. — Jaunuolis iš galinės eilės? Ką jūs sakėte, pone?

— Tu niekam tikęs, — pakartojau truputį tyliau, nuginkluotas šypsenos, kuri skleidėsi tamsiame Imono veide.

— Ką sakėt? — tarė beveik juokdamasis ir prisidėjo ranką prie ausies.

— Tu... niekam tikęs, — tyliai sukuždėjau, ir Imonas pergalingai pažvelgė į Rufą.

— Šitą tu tikrai gali, — tarė. — Priversk juos pakartoti tai, ką sakė. Galimas dalykas, kad auditorija pirmąjį sykį tų triukšmadarių neišgirdo. Galimas dalykas, kad jie paprasčiausiai norėjo padaryti gerą įspūdį kokiai nors greta stovinčiai žaviai merginai. Bet kai tu priversi juos pakartoti tai bent tris kartus, jie pasirodys absoliutūs kvailiai. Arba gali atsikirsti jiems standartine nepraustaburnių fraze: „Klausyk, jeigu ir toliau mokysi mane, kaip reikia dirbti, rytoj nueisiu į tavo darbovietę ir lygiai taip pat imsiu kabinėtis prie tavęs. Ar norėtum, kad taip būtų?“

Mudu su Rufu susižvalgėme ir ėmėme juoktis.

— Šitas tai geras, — tariau.

— Tikrai, — linksmai pritarė Rufas. — Šitą būtinai panaudosiu.

Šalia lovos gulėjo rašiklis ir sąsiuvinis. Jis čiupo juos ir kažką užsirašė.

— Niekada nepulk į paniką, — mokė Imonas. — Niekada nesupyk. Ir nepasiduok baimei. Niekada neprarask savikontrolės. Neparodyk savo silpnumo. Nedemonstruok savo nervų. Visą laiką įsivaizduok tik savo sėkmę. Lauk ir tikėkis šlovės. Nebent kas nors iš tavo žaviosios publikos imtų juoktis — beprotiškai, nesuvaldomai. O jeigu susidursi su tokiu, kuriam tu nepatiksi, — o tokių tikrai bus, — visada prisimink: jie įsibrovė į tavo pasaulį ir tu privalai priversti juos kapituliuoti. — Jis krestelėjo galvą. — Atsistok, — paliepė Rufui. Ir kai jiedu atsidūrė veidas prieš veidą, Imonas uždėjo rankas mano sūnui ant pečių ir įdėmiai pažvelgė į akis. — Jiems iki tavo juoko labai toli. Ir iki tavo šmaikštumo. Jie nėra tokie drąsūs kaip tu. Visada šitai atsimink. Scenoje bailiams ne vieta, jų gali būti tik tarp žiūrovų. Ir pažadėk man vieną dalyką...

— Ką tik norit, — tyliai ištarė Rufas.

Dabar jų veidai beveik glaudėsi. Imonas laikė jį tvirtai sugriebęs už pečių ir reikalavo įsidėmėti vieną dalyką. Troškau, kad mano sūnus bent kartą šitaip pažiūrėtų į mane. Kaip norėčiau ir aš bent sykį su juo šitaip pasikalbėti. Ir šitaip laikyti už pečių.

— Prižadėk man, kad niekada gyvenime neapsižliumbsi, — paprašė Imonas. O tada šyptelėjęs pridūrė: — Publika tai gali suprasti kaip tavo silpnumą.

Jie abu ėmė juoktis, o Imonas tarė:

— Eikš pas mane, tu, bukagalvi, — ir jiedu apsikabino kaip draugai, kaip broliai, kaip tėvas ir sūnus. Mane apėmė dar stipresnis jausmas — sykiu ir dėkingumo, ir pavydo.

Paskui Imono veidas surimtėjo.

— Bet, be viso to, privalai nepamiršti dar vieno dalyko, — tarė. — Jeigu jį pamirši, iš bėdos niekada neišsikapstysi. Tai raktas, paslaptis, paskutinė dėlionės dalelė. Pamirši tą dalyką — viską pastatysi ant kortos. Ir tai yra... — Imonas nebaigė, nes pasigirdo tylus beldimas į duris ir į kambarį su arbatos padėklu ir Jaffa sausainiukais įėjo Lara. Ji maloniai nusišypsojo ir pasiteiravo:

— Ar viskas gerai? Girdėjau rėkaujant.

Imono kišenėje suvibravo telefonas.

— Man jau metas, — tarė jis. Paspaudė Rufui ranką, palinkėjo sėkmės, padėkojo Larai už kvietimą išgerti arbatos su Jaffa sausainiukais, o man pasakė: — Buvo nepaprastai malonu pakliūti jums į nagus, mielai pasilikčiau prirakintas antrankiais prie jūsų radiatoriaus, bet, deja, manęs laukia mašina.

Tikra tiesa. Pro kambario langą pamačiau gatvėje lūkuriuojantį didžiulį sidabrinį mersedesą, jo vairuotojas stovėjo ant šaligatvio ir traukė dūmą, laukdamas dabar jau ne itin garsaus savo keleivio.

— O koks vis dėlto tas vienintelis dalykas? — paklausiau Imono. — Tas, kuris, jeigu pamirši, užtrauks didelę bėdą?

Bet tuo metu Rufas įnirtingai dėkojo, iš kažkur atsirado ir Rubė, o Imonas, pasitelkęs visą savo žavesį, jau spruko pro duris. Taigi tas vienintelis labai svarbus dalykas — tas raktas, paslaptis, paskutinė dėlionės dalelė — liko pamirštas, užgožtas gausių atsidėkojimų ir atsisveikinimų.

Mano šeima susižavėjusi sekė išvykstantį mūsų svečią, mojo jam, kai tas lipo į savo blizgantį mersedesą, visi trys maloniai šypsojosi, tarsi iki pilnos laimės jiems to ir tetrūko.

Devintas skyrius

Kai pasirodžiau darbe, man visi ėmė ploti. Visi iki vieno. Valgyklos kaubojai ir tie, kurie jau su medaliais. Gangsterių medžiotojai ir kontoros rašeivos. Įžengiau į rytinių susirinkimų salę, o jie — visi kaip vienas — stovėjo įsitempę, susiglaudę pečiais. Jauni ir seni, uniformuoti ir kostiumuoti. Ilgšiai, tvirtuoliai ir kiek išsigandę nuzulintakelniai nuovados katinai nukarusiais pilvais, lyg apdovanojimų vertais aguročiais. Jie visi juokavo, džiūgavo ir tapšnojo man per nugarą. O aš stovėjau nunarinęs galvą, raudau iš susijaudinimo ir vos sulaikiau ašaras.