Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Rufas nesustodamas toliau varė savo giesmę, kad miniai neliktų laiko užgauliojimams.

— Prisipažinsiu, nepamenu, kiek kartų paskambinus karštąja linija išporindavau: „Atleiskite, jūs pamiršote įdėti vištienos gabaliukų...“

Staiga sceną ir mūsų sūnų užgriuvo tikras alaus cunamis. Rufas susigriebė kalbąs į išjungtą mikrofoną. Man net gerklę surakino žiūrint į jį ir regint tą jo naivuolišką „mylėk mane, žiaurus pasauli“ šypseną. Šalia manęs vyras su alaus buteliu rankoje juokėsi net susiriesdamas, aš pasisukau į jį, bet pajutau, kaip Lara truktelėjo man už rankos.

— Eime, — paragino ji, kai Rufas nusliūkino nuo scenos. Mes prasiskynėme kelią pro minią ir patraukėme už kulisų, nors šis pavadinimas buvo per skambus įvardyti paprastai, apiplyšusiai užuolaidai už scenos. Tai buvo siauras koridorius su palei sieną išrikiuotomis metalinėmis alaus statinėmis, tirštai apgultas jaunų vyrukų ir keleto susijaudinusių merginų. Jie visi kalbėjo patys su savimi, nervingai repetuodami lemtingus, seniai išmoktus žodžius.

Rufą radome kambaryje, savo dydžiu primenančiame karstą. Sienos išpaišytos grafitu, be langų, be tyro oro.

Nuo prakaito ir baimės tvaiko vos neapsivėmiau. Kai įėjome, jis pakėlė į mus galvą, plaukai šlapi ir sulipę nuo alaus, kuriuo buvo apipiltas. Lara paglostė jam plaukus ir tarė:

— Ak, tu tik pasižiūrėk į save.

Kai apkabinau, jis neatsitraukė.

— Didžiuojuosi tavimi, — sušnibždėjau.

— Ačiū, tėti, — pasakė.

Užsimaniau namo. Norėjau, kad visi drauge nuvažiuotume kur nors išgerti — jis galėtų pasiimti mineralinio vandens. Tiesiog norėjau, kad visi pabūtume kartu. Nesvarbu kur. Tačiau tarpduryje mindžikavo lieknutė mergina su gėlėtais džinsais ir žiūrėjo į Rufą, tad suvokiau, kad jis, ko gero, šiam vakarui turi kitų planų. Sūnus nesupažindino mūsų su ta mergina. Vis dėlto padėkojo, kad atėjome, ir aš supratau, jog mūsų buvimas jam buvo labai svarbus, todėl apkabinau taip stipriai, kad net suvaitojo, ir abu nusijuokėme, o jis droviai paplekšnojo man per nugarą.

Paskui mes jį palikome ir išėjome. Su Lara nepratarėme nė žodžio tol, kol įsėdome į mašiną ir ji patikrino, ar gerai užrakintos durelės.

— Nemanau, kad tau reikėtų skatinti jį tokiam žingsniui, — pasakė.

Atsidusau — negeras atsidūsėjimas, reiškiantis, kad ji ir vėl sugadino man nuotaiką.

— Et, liaukis, — tariau. — Jo metuose tu rengeisi kaip katė ir strikinėjai pagal Endriu Loido Vėberio muziką.

— Bet man puikiai sekėsi, — atkirto ji tyliai. — Kai užsivilkau katės kostiumą, jau turėjau kelerių metų patirtį. Šokau, mokiausi, mankštinausi. Mama ir senelė tampė mane po privačias pamokas ir perklausas. Baleto, trepsiuko, džiazo. Metai iš metų. Du dešimtmečius dariau špagatą. — Dabar atėjo jos eilė dūsauti. — Ne taip lengva buvo nuspręsti, kad šokis man taps... Nežinau. Išleisk mane.

Visas paniuręs važiavau tamsiomis Ist Endo gatvėmis. Naktiniame danguje tviskėjo Canary Wharf rajono bokštai. Norėjau, kad ji mane suprastų. Reikėjo, kad suprastų.

— Jam dabar toks amžius, kai atrodo, jog yra neprilygstamas. Kai galvoje kirba įvairiausių svajonių. Kaip gera šitaip jaustis, Lara. — Pasižiūrėjau į ją ir nusišypsojau, norėjau, kad ji man pritartų. — Kaip nuostabu šitaip žvelgti į pasaulį. Tikėti ir žinoti , kad jis visas — tavo.

Ji ėmė juoktis.

— Betgi tai nerealu, — tarė. — Pasaulis negali būti tavo. Gyvenime juk taip nėra, ar ne?

— Ne, tikrai taip nėra, — karčiai pritariau. — Netrukus jis ir pats tai supras, tiesa? Ilgai tokiomis mintimis negyvenama. Iki dvidešimties vis manai, kad gali kalnus nuversti, bet vis dar kažko lauki. O artėdamas prie keturiasdešimties pradedi suvokti, kad pasaulis gana sėkmingai suksis ir be tavęs. Nes tada jau būni supančiotas santuokos, mokesčių už namą ir poros vaikų.

— Tikrai, atsiprašau, Džordžai. Atsiprašau, kad tave taip supančiojau.

Papurčiau galvą.

— Kalbu ne apie save.

— Neatrodo.

— Norėjau pasakyti, kad ateina laikas, kai staiga suvoki, jog niekada nebebūsi toks, koks svajojai tapti... Netrukus užgriūva bėdos dėl sveikatos, bet tu rimtai į jas nežiūri. Paskui jos pasikartoja dar kartą ir tada jau susirūpini. O kiek vėliau — po dešimties, dvidešimties metų — ir numiršti. Kas atsitiko? Kas čia buvo? A, tai juk pasibaigė tavo gyvenimas, vyruti. Čia buvo mano gyvenimas? Apgailestauju, vyruti, — jokių kompensacijų, jokių skundų ar pakartotinio šanso. — Kumščiu padaužiau per automobilio vairą. — Štai todėl niekad neleisiu, kad kas nors sužlugdytų jo svajones. Nes pats gyvenimas tai netrukus padarys. — Pajutau nuo mūsų sklindantį alaus dvoką. — Jis turi siekti savo svajonių, — pareiškiau. Pažvelgiau į žmoną, o paskui vėl nudūriau akis į langą. — Ką daugiau jam daryti?

— O jeigu tos svajonės pastūmės jį stačia galva nuo skardžio? — paklausė Lara, bet aš nesistengiau jai atsakyti, o tik sėdėjau įbedęs akis į vos judantį automobilių kamštį kelyje ir kietai sučiaupiau lūpas.

Jau matėsi mūsų namų, Kentišo miestelio, žiburiai, kai staiga man ėmė velniškai diegti operuotą vietą. Pasitikau skausmą kaip seną draugą. Jis mane atitraukia nuo visų kitų minčių ir darbų: nuo mūsų nenoro regėti savo vaikų, krykštaujančių ant paties karstyklių viršaus, nuo rūpesčių dėl senkančių pinigų ir senstančio kūno, nuo netrukus sugesiančio vandens katilo — nuo kasdienio gyvenimo samplaikos ir galiausiai suvokimo, kad vis tiek viskam ateina galas.

Sukrutėjau priešaušriu, kai pro užuolaidas jau ėmė veržtis balzgana ryto šviesa, bet dar nespėjus atsibusti pajutau tą keistą jausmą, tą nuostabų nekviestą sukietėjimą.

Sudejavau ir apsiverčiau ant kito šono savo lovos pusėje, uosdamas Laros plaukus, ištrinktus šampūnu vakar vakare, nes norėjo kuo skubiau atsikratyti tos baro smarvės, ir prisispaudžiau jai prie šlaunies, paskui vėl suvaitojau, nes mano oda prisilietė prie jos medvilninės pižamos, rankos apglėbė jos kūno linkius, dūsavau apimtas to jausmo, to žinojimo, kad patirsiu daugiau malonumo, nei žmogus gali pakelti.

Kokia moteris. Kokia nuostabi šita moteris.

Ji atsitraukė nuo manęs suirzusi, išleisdama keistą garsą, kažkur iš gilumos, panašų lyg į pasidygėjimą, lyg į vijimą šalin, bet aiškiai bylojantį apie nepritarimą.

— Ar tau galvoj vien tik tai? — ištarė ji, o prieš nusisukdama dar ir dėbtelėjo į mane.

Tarsi būčiau svetimas.

Stovėjau kavinėje „Niekada ne vėlu“, laukiau savo užsakymo ir supratau, kad Lara vis dėlto teisi.

Man buvo sunku galvoti apie ką nors kita. Teisybė. Kai gerai pamąstai, kas žmogui belieka? Iš tiesų.

Padavėja stovėjo atsukusi man nugarą ir krapštinėjosi apie metalinį piltuvėlį, iš kurio paprastai pilamas suplaktas pienas. Kiekvieną kartą nupylusi šlakelį pieno, ji dešine ranka tvirtai suspausdavo jį ir gerai pakratydavo. Jos ranka, apvyniota baltu rankšluosčiu nuo plaštakos iki alkūnės, įgudusiu ritmu slankiojo piltuvėlio šonu. Iš aparato nuvarvėjo vienas vienintelis plakto pieno lašelis.

Iš tiesų. Apie ką man daugiau galvoti? Ką ji man priminė? Ši scena nė iš tolo nepanaši į mums įprastą ruošiant kavą.

Mergina darbavosi labai lėtai — kokia išdykėlė. Jos ranka, apmuturiuota baltu rankšluosčiu, lėtai glostė metalinį piltuvėlį, iš kurio liejosi pienas. Fantastiškai išlenktas riešas.

Žiopsojau net išsižiojęs, paskui prunkštelėjau ir atsisukau į stovinčius eilėje už manęs. Jų veidai buvo nykūs ir nelaimingi. Gal jie nieko nematė, tik aš vienas?