Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Kai Rufas grįžo namo, jau buvau ištuštinęs pusę butelio raudonojo vyno. Rufas atrodė negražiai. Nuo jo trenkė alumi. Tarsi katė būtų atvilkusi į namus kokį prismirdusį daiktą. Sūnus žvilgtelėjo į alkotesterį, gulintį ant kavos staliuko.

— Dėl to gali nesijaudinti, — nuraminau staiga suvokęs, kad tai tik juokingai kvailas plastikinis prietaisėlis. — Manau, šįvakar galim apsieiti ir be jo.

— Aš nieko prieš, — atsakė jis ir pasilenkė — visas toks gremėzdiškas — jo paimti. Pasižiūrėjo į blizgantį pilką prietaisą savo rankoje. Paskui pakėlė į mane akis ir pareiškė:

— Aš negėriau.

Aš šypsojausi.

— Supratau, — tariau jam. Tai buvo tokia akis draskanti netiesa, kad net ėmiau žavėtis jo akiplėšiškumu. — Pasistenk kitąsyk nuryti nors gurkšnelį.

Staiga jis užsiplieskė įsižeidęs, jo įniršis pratrūko taip lengvai, kaip būdinga tik paaugliams.

— Tu netiki nė vienu mano žodžiu, ar ne?

— Nuleisk balsą, — paprašiau. — Mama su sese miega.

— Nė vienu mano žodžiu, — pakartojo jis ir linktelėjo į alkotesterį. — Nė vienu sumautu mano žodeliu.

Atsidusau.

— Betgi, Rufai, aš puikiausiai užuodžiu, — atkirtau jam. Dabar jau aš kraipiau galvą iš nuostabos, kad jis drįsta stovėti priešais mane visas dvokiantis alumi ir meluoti į akis.

— Aš nieko negėriau, — teisinosi jis. — Mane apipylė. Mane apliejo alumi, tėti.

Jis manęs nesuprato.

— Ką tau padarė? Ką čia paistai? Kas tave apipylė?

— Nesvarbu, — atsakė, nors mačiau, kad jam tai nepaprastai svarbu.

Žiūrėjau į savo sūnų, šitą didelį nerangų siaubūną, išstypėlį prašalaitį, ir mintyse troškau vėl regėti savo mažąjį suveltagalvį, koks buvo kadaise, kurį galėdavau apkabinti ir kuris galėdavo apkabinti mane, kuris nesitraukdavo nuo manęs atbulas.

— Kas mums pasidarė, Rufai? Juk buvome draugai, tiesa? Pameni, kai buvai mažas, mudu eidavome į parką pasivaikščioti? Žiūrėdavom futbolo varžybas. Sykį važiavome į Legolendą. Ar prisimeni Legolendą?

— Legolendą? O taip, visą kelią mane baisiai pykino. Lupau ožius iki pat Vindzoro.

— Bet kai nuvažiavom, tau ten labai patiko. Prisimeni? Mes švariai tave nuprausėme. O kas dabar atsitiko?

Jis prunkštelėjo ir nudūrė akis į šalį.

— Na, kaip matai, aš užaugau.

Ar tikrai? Ar tik dėl to, kad užaugai? Nejaugi? Metams bėgant atsirado plyšys tarp tėvo ir sūnaus? Argi tai natūralu? Negalėjau tuo patikėti. Man atrodė, kad kažką padariau ne taip, pasukau ne į tą pusę, todėl ir praradau jį.

— Nėra paprasta, kai tavo tėvas policininkas, — tarė jis. — Visi tave pažįsta. Ir lygina su tėvu. Visada matuoja tėvo masteliu. Esi tik savo tėvo sūnus ir niekas daugiau. Kitokio tavęs ir nemato. — Jis karčiai šyptelėjo. — Gyveni savo tėvo šlovės šešėlyje.

Papurčiau galvą.

— Aš nesu toks garsus. Garsūs yra Bilas Geitsas ir Bradas Pitas, dar Dalai Lama... Turėtum džiaugtis, kad tavo tėvas — ne Dalai Lama. Aš tikrai nesu garsus.

— Oi, kurgi ne, — paprieštaravo jis. — Pas mus čia esi dar ir koks garsus. Visi tave puikiausiai pažįsta. Ar bent jau pažinojo, kol nesusirgai. Tu esi garsus ir visiems mūsų mikroaplinkoje žinomas.

— Esi nepaprastai mielas. — Įsipyliau didelę taurę raudonvynio. Staiga jo veide išvydau susirūpinimą.

— Kas yra? — paklausė jis.

— Nieko, — atsakiau. — Sumautas vakaras. Tikriausiai nuo vaistų. Nuo jų man staigiai keičiasi nuotaika. Nesijaudink, tiesiog šlykštus vakaras, ir tiek. Kaip ir tau. O gal manai, kad sumauti vakarai būna tik tau vienam?

Jis vis dar laikė rankoje alkotesterį. Mostelėjau jam į raudonojo vyno likutį.

— Gal norėtum šlakelio? Daktarai uždraudė gerti, bet man jau nusibodo klausytis jų nurodymų. Ar tau niekada taip nebūna?

Rufas papurtė galvą.

— Aš negeriu, tėti. Čia ne mano sritis.

Jis padėjo ant stalo alkotesterį. Ilgai žiūrėjau į sūnų.

— Tai kur tuomet tu bastaisi? — paklausiau.

Ir jis man papasakojo.

Kai baigė, nerangiai apkabinau jį ir jis man atsakė tuo pačiu, apkabinęs nedrąsiai spustelėjo. Paskui palikau jį virtuvėje besirausiantį po spinteles, ieškantį ko nors užkąsti ir besibaladojantį.

Miegamajame visos šviesos buvo užgesintos, bet žmona dar nemiegojo, laukė manęs.

Pabudau gerokai prieš auštant.

Čia ne aš. Aš visada miegu kaip kūdikis. Na, ne kaip tikras kūdikis — tas, kuris atsikelia apsisisiojęs ir bliauna kas dvi valandas, bet kaip tas mitinis kūdikis, giliai pučiantis į ūsą iki pat pusryčių, nepaisydamas jokios šviesos. Juolab po gero sekso. Bet ne šiąnakt. Šiąnakt to nebuvo. Ir nebebus. Aš supratau, kad niekada daugiau to nebebus.

Pagulėjau kurį laiką atmerktomis akimis, išdžiūvusia po vakarykščio raudonvynio gerkle, klausydamasis Laros alsavimo, o paskui supratęs, kad nebeužmigsiu, tyliai nulipau laiptais į apačią.

Palinkęs prie žmonos nešiojamojo kompiuterio, stovinčio virtuvėje ant stalo, vienintelei šviesai sklindant iš kompiuterio ekrano, prisijungiau prie savo brolių ir seserų. Prie tų, kurie neseniai dar svečiavosi mirties laukimo salėje, o paskui, prieš pat lėktuvui pakylant, jų reisas buvo atšauktas. Dievas į mano laužą mestelėjo dar vieną pliauską , rašė vienas vyras.

Vyrai ir moterys, suaugę ir vaikai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Blausioje šviesoje pasilenkęs prie kompiuterio ekrano supratau, kad mus visus jungia tai, jog esame išgelbėti ir likę gyvi vien dėl nesuvokiamai didelio kelių nepažįstamų žmonių gerumo. Mus jungė ir dar kai kas. Mes ne tik buvome išgelbėti. Mus pakeitė. Oi, kaip stipriai pakeitė.

Visais įmanomais, kokius tik galima įsivaizduoti, būdais. Ir neįmanomais, kurių nė neįstengtumei suvokti.

— Aš Frankenšteinas, — šaukė po operacijos atsibudęs Luisas Vaškanskis, kuriam 1967-ųjų gruodį Keiptaune, Pietų Afrikoje, buvo pirmą kartą pasaulyje persodinta žmogaus širdis. — Aš esu Frankenšteinas.

— Ne Frankenšteinas, o angelas, — atšovė jam seselė.

Išjungiau kompiuterį. Kai užlipau į viršų ir ruošiausi vėl gultis, pasaulis tebeskendėjo visiškoje tamsoje. Mano šeima miegojo. Einant pro vonios kambarį man iš siaubo net širdis nusirito į kulnis, kai veidrodyje pamačiau jį — plaukai nenukirpti, susivėlę, akys paklaikusiai dega, apžėlusiam veide nė gramo riebalų, oda visa sudribusi. Vidurnaktį išvydus tokį veidą galima ir kojas užversti.

Prabėgo net kelios sekundės, kol suvokiau, kad spoksau į save.

Septintas skyrius

Dtovėjau miegamajame priešais veidrodį atsegtais marškiniais ir vėl apžiūrinėjau savo randą ant krūtinės. Ilgas, platus raudonas pjūvis, tarsi kažkas būtų norėjęs perskrosti mane pusiau nuo gerklės iki apačios. Pirštai lėtai judėjo randu ir aš nejučia prisiminiau, kaip liesdavau savo žmonos randą ant pilvo po mūsų sūnaus gimimo. Likimas pažymėjo ir mane, lygiai kaip ir ją, tarsi duodamas ženklą, kad vienas gyvenimas pasibaigė ir dabar prasideda kitas. Ėmiau segiotis marškinius, kai tarpduryje pasirodė Lara.

— Taksi jau čia? — paklausiau.

— Važiuosime ne taksi, — atsakė ji ir paslaptingai nusišypsojo.

Koridoriuje, atremti į sieną, mūsų laukė du dviračiai. Plentinis rožinis Rubės dviratis, aplipęs dar nenudžiūvusiu purvu, ir didelis juodas Rufo Saracen Dirtrax, trejų metų, bet visas švytintis, lyg ką tik iš parduotuvės. Kartais padovanoji vaikui dovaną, o jis išauga jos nė nespėjęs išpakuoti.

Dėbtelėjau į dviračius, paskui į žmoną.