Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Arba ruoščiausi imti ir pakratyti kojas.

Sapnavau, kad miegu šalia moters, kurios geidžia milijonai vyrų. Ji tokia fenomenali, tokia pasakiškai nuostabi, tarsi Dievo dovana.

Kai atsibudau, pamačiau, kad taip ir yra.

— Džordžai, — prakalbo Lara, — nereikia, Džordžai.

Bet man niekas negali atsakyti. Ji pažįsta mano žvilgsnį. Net gilioje vidurnakčio tamsoje, kai pro užtrauktas užuolaidas vos prasiskverbia mėnulio šviesa, ji iš karto suprato šitą mano žvilgsnį.

Klastingą, linksmą, truputį drovų.

Meilės žvilgsnį.

Pasislinkau lovoje į jos pusę ir apkabinau ją. Pabučiavau į lūpas. Puikiai pažinojau šitas lūpas ir baisiai jų pasiilgau. Dabar supratau, kad pasiilgau visų su jomis susijusių dalykų. Mūsų lūpos nenorėjo atsiplėšti. Jos puikiai tiko. Netrukus įsijungė Laros pasąmonėje glūdintis motiniškas radaras ir ėmė gaudyti vaikų signalus.

Bet Rufas buvo išėjęs, o Rubė miegojo.

— Džordžai, Džordžai, — šnibždėjo ji, mėgindama duoti man paskutinį šansą ataušti. — Ar tu tikrai manai, kad jau galima tai daryti?

Aš tuo neabejojau.

Daugiau ji nieko nebekalbėjo, neištarė nė mano vardo, ir mes mylėjomės pirmą kartą po kelių mėnesių pertraukos. Viskas būtų buvę gerai, būtų buvę nuostabu, būtų puikiausiai to užtekę, bet po kiek laiko mudu atsibudome ar, tikriau tariant, sukrutėjome pro miegus ir vėl susijungėme, tik dabar lėčiau, lengviau ir nebe taip aistringai.

O paskui — įgnybkite man kas nors — prieš pat rytą mes mylėjomės dar kartą, kai kambaryje tebebuvo visiškai tamsu, ir šįsyk — su pirmuoju ankstesniuoju užsidegimu ir karščiu, turiu omeny mūsų pirmąjį kartą šią naktį ir apskritai pirmąjį kartą mūsų gyvenime. Taip būna pačioj pradžioj, kai negali viens kitu pasisotinti, kai negali patikėti savo sėkme, o naktis prabėga lyg viena ilga akimirka, kupina karščio, gilaus miego ir brėkštančio ryto.

Kai ji atsikėlė ir nuėjo į vonios kambarį, pasijutau gulįs jos lovos pusėje. Už lango girdėjau čiulbaujant paukščius, o pro užuolaidų tarpus mačiau besiliejančią ryto aušrą. Man reikia pamiegoti. Man iš tiesų reikia dar pamiegoti. Buvau išsekęs kaip lapas. Kai Lara sugrįžo prie lovos ir uždegė stalinę lemputę, pramerkiau vieną akį.

— Kas yra? — paklausiau.

Ji palietė ranka man veidą.

— Nieko, tik norėjau pažiūrėti, — pasakė šypsodamasi. Nusiritau į savąją lovos pusę ir užsimerkiau.

— Ką pažiūrėti? — paklausiau įsikniaubęs veidu į pagalvę. Tai ją prajuokino.

— Ar čia tikrai tu, — atsakė.

Šeštas skyrius

Įžengus į senelių namų „Rudeninis sodas“ kiemą, į mus sužiuro kelios poros akių — senos moteriškės neįgaliųjų vežimėlyje, kurią šią sekmadienio popietę buvo išvežę į parką pasivažinėti, jos pagyvenusio sūnaus ir dviejų jo paauglių atžalų. Ir durininko, kurio aš nepažinojau.

Paskui su mumis pasisveikino moteris, sėdinti prie registracijos stalo, ir visų akys nukrypo į šoną. Bet taip mums nutikdavo visada. Mudu su žmona buvome iš tų, į kuriuos žmonės mėgsta paspoksoti, nors patys nežino, kodėl. Bet aš žinojau.

Nes mes čia visai netikome.

Lara buvo mažutė ir smulkutė, išlaikė šokėjos graciją, laikysena buvo lengva ir laisva. O aš — didelis ir dramblotas, na, ne visai bjaurus, bet mano nosis buvo porą sykių sugurinta — pirmąjį kartą vienas vyriokas, prisilakęs po ilgos darbo savaitės, švystelėjo man į veidą apsauginį gatvės stulpelį, o antrą kartą — kai mudu su tuo pačiu nenaudėliu voliojomės ant žemės, nes norėjau jį suimti. Po to mano veidas atrodė persikreipęs, sugadintas, tarsi per savo gyvenimą būčiau sukoręs ne vieną tūkstantį mylių.

Vargu ar medikų būčiau pripažintas sveiku. Tiesą pasakius, kai dabar pagalvoju, žodis „bjaurus“ man labiausiai ir tiktų.

O Lara nuo šokėjos dienų buvo išlaikiusi neapsakomą orumą. Kadaise žmonės klojo pinigus, kad pamatytų šitą moterį vaidinančią, šokančią, švytinčią iš laimės. Per kitą gimtadienį jai sukaks keturiasdešimt, ji yra dirbanti dviejų paauglių mama, tačiau vis vien trykšta pramogų verslo spindesiu. O aš buvau bejausmis, santūrus. Nė iš tolo nepanašus į tuos vyrus, kuriuos ji pažinojo. Nė iš tolo nepriminiau to, su kuriuo ji draugavo iki manęs. Jos buvusiojo kavalieriaus. Aš nebuvau iš tų žavių mergišių, kurie po varžybų su Prince lekia iš Stratfordo namo paskaityti atsiliepimų apie rungtynes. Buvau iš kitokio Vest Endo — laksčiau paskui klijų uostytojus ir rankinių vagis bei triukšmingus girtuoklius, gąsdinančius atitvarų stulpeliais, ir juos sodinau, o konsteblis Kytas Runis plekšnodavo jiems per petį ir, subaręs, kad daugiau neišdykautų, paleisdavo. Aš buvau didelis it milžinas, žmogus be kompleksų, su sumaltu šnobeliu ir nė trupučio nebijantis fizinio pasaulio. Tuo jai ir patikau. Neatsiejama priklausomybė, kaip mėsa su bulvėmis, priblokšdavusi kitas merginas. Turiu omeny moteris. Ji žinojo, kad mylėsiu ją visą gyvenimą. Ji žinojo, kad man niekada nešaus galvon jaustis jai dėkingam, nes ji — iš tiesų ne mano nosiai. Labiausiai nuo mūsų nenuleisdavo akių vyrai. O jų žvilgsniuose galėjai išskaityti: „Oho, jei kartelė nuleista taip žemai...“ Bet aš irgi įremdavau į juos žvilgsnį ir jie nusisukdavo. Nes iš karto pastebėdavo, kad esu kitoks nei visi. Ir ne dėl to, kad policininkas. Ne dėl savo ūgio. Ir netgi ne todėl, kad elgesiu stengdavausi pamėgdžioti savo tėvą. Vyrai pajusdavo, kad kelia koją į uždraustą žemę. Nes man ta moteris buvo viskas. Tad atšokdavo nuo jos per gerą žingsnį.

Gal viskas būtų susiklostę ir kitaip, jeigu jos tėvai nebūtų žuvę automobilio avarijoje, kai jai tebuvo dvylika. Jie skubėjo į oro uostą pasitikti jos grįžtančios iš atostogų kalnuose, kur ilsėjosi su visa klase — septynios dienos slidinėjimo, juoko ir klegesio ant kažkokio Prancūzijos kalno; kelias buvo šlapias po lietaus ir slidus, ir jie rėžėsi į sunkvežimio galą — nuleidus ratui, jis kėpsojo greitojoje juostoje.

Jeigu būtų likę gyvi...

Bet jie žuvo.

Žmogus niekada neįvertina kitos romantiško žavesio pusės — namų židinio ir šeimos teikiamo džiaugsmo, kol gyvenimas iš mūsų šito neatima.

— Ar atnešei knygą? — paklausė Laros močiutė, kai padėjau jai nuo lovos persėsti ant kėdės. Sakydama knygą , ji turėjo omeny žurnalą , o tas žurnalas buvo jos mėgstamiausių televizijos laidų bei programų priedas.

— Štai čia, močiute, — pasakė Lara ir padėjo jai į skreitą žurnalą, prieš tai atvertusi šios dienos programą su raudonai — tarsi skiriamąja tvora nuo jos vienatvės — apibrauktomis televizijos laidomis. Lara prisėdo ant lovos krašto ir nusišypsojo.

— Ką įdomaus šiandien rodo?

— „Amerikietį Paryžiuje“, — atsakė močiutė. Pro akinių stiklus sublizgėjo jos pavandenijusios akys.

Larai iš tiesų buvo įdomu. Ji pasiteiravo ne vien iš mandagumo.

— Džinas Kelis ir kas ten dar? — paklausė.

— Leslė Karon, — atsakė močiutė, abiem rankom glostydama atverstą puslapį. — Geršvino muzika. — Paskui entuziastingai linktelėjo. — Man jis patinka. Geršvinas, — pakartojo ji, tarsi Džordžas Geršvinas būtų daug žadantis muzikos naujokas, jos atspirties taškas į šlovę.

Lara ir močiutė nusišypsojo viena kitai, net apsalusios nuo pavadinimo „Amerikietis Paryžiuje“. Mano žmonai šokis vis dar buvo nepaprastai svarbus. Jis liko jos kraujyje. Šokis visiems laikams išlieka žmogaus sieloje. Jau nuo seno jis tapo jos gyvenimo tikslu. Kai ji neteko tėvų ir kol susikūrė savąją šeimą, šokis jai buvo visas gyvenimas. Ji tai paveldėjo iš močiutės. Ši, kitaip nei motina, kuri tik tampė mažąją Larą po šokių pamokas ir peržiūras, išmokė vaikaitę suprasti, kad šokyje galima užsimiršti — jeigu reikia ar pats trokšti, šokdamas gali pamiršti viską pasaulyje. Daugelį metų Larai būtent to labiausiai ir reikėjo.