Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Eik sau, turbūt iš manęs tyčiojiesi, — tariau.

— Tau tik į naudą, — pasakė ji ir spustelėjo man ranką virš alkūnės. — Be to, esi jau pasirengęs. — Mirktelėjo. — Juk supranti, ką turiu omeny, ar ne, dički?

— Jeigu galiu... dar nereiškia, kad galiu ir...

— Čiupk rožinį, jį lengviau minti, — patarė ji.

— Kad nežinau, — ėmiau abejoti stebėdamas, kaip Lara pro priekines namų duris išsivaro didelį juodą dviratį. Kraipydamas galvą paėmiau už vairo rožinį ir nusekiau paskui. Ji nešėsi du šalmus. Vieną uždėjo man ant galvos ir pradėjo segti dirželį.

— Viskas bus gerai, — patikino.

Diena buvo šilta ir giedra, rodėsi, visas miestas skęsta saulės šviesoje. Vienas paskui kitą išvažiavome iš Raktažolių kalvos ir patraukėme pro didžiulius nuosavus namus Šv. Jono miške. Tiksliau, Lara važiavo, o aš svirdinėjau iš šono į šoną. Retkarčiais ji atsigręždavo pasižiūrėti, kaip man sekasi. O man sekėsi blogai. Aš labai bijojau. Bijojau numirti. Bijojau, kad reikės su visais atsisveikinti. Bijojau nukristi nuo dviračio.

Kai privažiavome Regento parką, nulipau nuo dviračio ir ėmiau jį varytis. Lara taip pat nušoko nuo dviračio ir ėjo greta manęs, o aš būgštavau, kad ji gali išgirsti mano alsavimą — trumpus, skubius įkvėpimus ir iškvėpimus, kurie daugiau bylojo apie užslėptą paniką nei apie fizinį nuovargį. Kaip galėdamas stengiausi sutvardyti savo kvėpavimą. Kai ji palietė man ranką, išsigandęs net pašokau.

— Džordžai?

— Ką?

Ji pakėlė smakrą ir nusišypsojo.

— Juk nuostabu, tiesa? Šitas parkas. Ir šitie mieli namukai.

Ji žvelgė į Regento parką juosiančius Nešo architektūros statinius, panašius į baltų kalnų virtinę Rojuje, kurių fone skrajoja angeliukai. Aš suniurnėjau. Tas niurnėjimas turėjo reikšti: Taip , iš tiesų čia nuostabu , tačiau galvoje sukosi visai kitos mintys.

— Kodėl tu subadei mano cigaretes? — paklausiau.

— Todėl, kad myliu tave, — atsakė Lara. — Gal sustokim ir nupirkim tau porą pakelių? Kad ir toliau galėtum save pamažu žudyti?

— Nereikia, tu teisi, — sutikau ir toliau stūmiau savo dukters dviratį per Regento parką.

— Nieko blogo tau neatsitiks, — ramino mane Lara. Mudu stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. — Nes aš neleisiu. — Ji įrėmė į mane aštrų žvilgsnį. — Prisiekiu, supratai?

Nė pats nepajutau, kaip užlipau ant rožinio dviračio. Bet dabar mano lygsvaros pojūtis ar tiksliau — pasitikėjimo, o gal viskas kartu, buvo sugriauti. Užkėliau užpakalį ant mažos rausvos dviračio sėdynės ir tuojau pat nuo jos nuslydau. Dviratis pakrypo ant šono ir aš skubiai atsirėmiau koja į žemę, kad nepargriūčiau, bet į pedalą smarkiai susimušiau blauzdą.

— Negaliu...

Ji suėmė delnais man veidą. Akys karštligiškai blizgėjo. Nepratarė nė žodžio. Giliai įkvėpiau oro, nurijau skausmą ir vėl užsėdau ant dviračio, bet dabar Lara prilaikė jį už vairo ir sėdynės tarsi kokį šuoliui besiruošiantį eržilą. Pradėjau minti, o ji ir toliau laikė už vairo ir sėdynės ir nepaleido.

Iš pradžių dviratis po manimi nepatikimai sverdinėjo, jaučiau, kad Larai reikia daug jėgos mane nulaikyti, bet paskui pasidarė lengviau ir aš vėl pajutau sugrįžtant lygs varą, o vėliau buvo dar lengviau, nes jaučiausi saugus, su ja man buvo ramu. Atrodė, kad su savo sūnumi ir dukra važinėjuosi po parką ir prisimenu tą dieną, kai nuėmiau nuo jų dviračių pagalbinius ratukus. Važiavome negreitai. Judėjome sraigės tempu, todėl Larai nebuvo sunku su manim suspėti. Bet staiga ji ėmė bėgti šalia ristele, nepaleisdama iš rankų mano dviračio.

— Aš laikau tave! — sušuko, o aš tą pačią akimirką patikėjau stebuklinga šio dviračio galia ir mano kojos ėmė stipriai minti pedalus, energingai atsiplėšiau nuo Laros ir nulėkiau tolyn taip gracingai ir lengvai, lyg tą lengvumą būčiau iš kažko pasiskolinęs.

Ėmiau juoktis. Atrodė, kad taip juokiuosi pirmą kartą gyvenime — iš visos širdies, neslėpdamas jokių blogų minčių. Jau seniai taip nebuvo. Atsiplėšiau ir nukūriau — lėkiau vis greičiau ir greičiau, o vėjas pūtė į veidą. Išvažiavau iš parko ir pasukau į pievą, paskui į Albanio gatvę, galų gale iššokau prieš pat automobilio, kuriame klegėjo jaunimėlis, o pro atlapotus langus plyšavo muzika, nosį. Mašina staigiai suktelėjo į šoną ir vos neužlėkė ant manęs. Pro langus sužiuro pikti veidai. Kažkuris iš vaikinų sviedė į mane popierinį kavos puodelį, bet nepataikė. Aš juokiausi it išprotėjęs.

— Gera muzika! — surikau jiems pavymui, tada paleidau vairą, rankos nusviro prie šonų, ir lėkiau laimingas kaip dvylikametis pasiuntinukas, šeštadienį užbaigęs savo darbus. Paskui išgirdau kažką piktai šūktelint, nes pramoviau pro raudoną, nėriau skersai stebuklingai tuščios Merilbouno gatvės ir atsidūriau Vest Ende. Sulenkiau rankas per alkūnes, smarkiai truktelėjau dviratį į save ir pakėliau jį ant užpakalinio rato. Man už nugaros kažkas tyliai šaukė. Vos supratau, ką.

— Aš laikau tave! — rėkė tas balsas.

— Hmmm, — numykė mano kardiologas ponas Karvelis, skaitinėdamas patologijos rezultatus, lyg iš puikiausių vynų sąrašo rinktųsi, ką čia užsisakius prie keptos anties. — Man patiktų ciklosporinas su prednizolonu, bet norėčiau pridėti ir azatiopriną.

— Ir vėl tie prakeikti vaistai, — neištvėrė Lara, sėdėdama priešais tuščią širdies specialisto darbo stalą. — Jų vis daugėja. Ar nebus kokio neigiamo šalutinio poveikio?

Mano žmona nė kiek nesibaimino jam prieštaraudama. Pro pusmėnulinių skaitymui skirtų akinių viršų daktaras įrėmė į ją šaltą kaip ledas žvilgsnį.

— Tiesą pasakius, — prabilo jis ir atsistojo, — neigiamas šių vaistų — šitų imunodepresantų kokteilio — šalutinis poveikis yra tas, kad jie padeda palaikyti jūsų vyro gyvybę.

Aš irgi atsistojau ir atsisegiojau marškinius, o mano mintys klaidžiojo nežinia kur. Jos nuklydo į Harlio gatvę ir mano ausis pasiekė duslus juodųjų taksi dyzelinių variklių gausmas. Paskui — į žaliąsias Regento parko platybes. Net kvapą užėmė, kai ant krūtinės pajutau šaltus daktaro pirštus.

— Gerą širdelę mes jums įsodinom, — tarė jis, apžiūrinėdamas mano randą. — Stiprią. Sveiką. Jauną. Jaunuolio širdį.

Jis prisėdo ant stalo krašto ir įdėmiai pažvelgė į mane.

— Norėčiau jiems padėkoti, — tariau. — Donoro artimiesiems. Internete skaičiau daugybę istorijų. Žmonės susirašinėja su savo donorų šeimomis. Kartais tai tęsiasi visą gyvenimą. Kiti netgi susipažįsta ir susitinka.

— Tikrai taip, — patvirtino ponas Karvelis. — Beje, tai stiprūs emociniai išgyvenimai. Padovanoji žmogui gyvybę. Jis tą dovaną priima. O tu žinai, kad miręs tavo mylimas, artimas žmogus kažkam suteikė galimybę gyventi. — Plonais ilgais pirštais jis nubraukė nuo tuščio stalo nematomą dulkelę. — Bet jūsų donoro šeima reikalavo anonimiškumo. Taip irgi kartais atsitinka. Tad tiesiog priimkite dovaną, kurią gavote.

— Aš noriu atsidėkoti, — neatlyžau.

— Be abejo, — sutiko daktaras. — Juk tai natūralu. Tačiau donoro šeima turi teisę į anonimiškumą. Galiu pasakyti tik tiek, kad jūsų donoras buvo devyniolikos metų jaunuolis, kurio gyvybė užgeso vienoje Londono ligoninėje. Jis buvo užregistruotas kaip organų donoras, ir dar galiu jums pasakyti, kad paaukojo savo plaučius, kasą, plonąjį žarnyną, kraują, audinius ir kaulų čiulpus.

Man kilo klausimas: kodėl žmogus su sveika širdimi staiga ėmė ir numirė?