Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Čia pat buvo ir atsakymas: nelaimingas atsitikimas.

— Kartais jaučiuosi keistai, — pasakiau daktarui.

— Tarsi būtumėt kitas žmogus? — šyptelėjo Karveris.

Linktelėjau.

— Tarytum... tiesiog nežinau... tarytum gyvenčiau svetimą gyvenimą.

— Natūralus pokytis, — ėmė aiškinti ponas Karveris. — Pokyčių ir reikėjo tikėtis. Dauguma pacientų kenčia dėl nuotaikos svyravimų, nes po operacijos jiems duodama didelė dozė steroidų. Po šių maksimalių išgyvenimų pasikeičia bemaž visi. Nutukėliai pradeda bėgioti maratonus. Nepaliaujami rūkaliai užsimano kopti į Everestą. — Jis apdovanojo mane ypatinga Harlio gatvės gyventojų šypsena. Ramia, įtikinama, išmintinga, verta 450 svarų už valandą. — Kiekvienas žmogus, atsidūręs taip arti mirties, paskui smarkiai pasikeičia.

— Negana to, — tęsiau aš, — skaičiau apie vieną moterį, kuriai nuolat svaigo galva, o po transplantacijos ji tapo užkietėjusia alpiniste. O viena maža mergaitė naktimis pradėjo sapnuoti košmarus, nes jai buvo įsodinta nužudyto vaiko širdis. Dar viena moteris metė bulvarinius skaitalus ir kibo į Dostojevskį ir Džeinę Ostin. O...

Karveris iškėlė ranką.

— Jūs kalbate apie ląstelinės atminties reiškinį, — saldžiu lyg medus ir profesionaliai ramiu balsu nutraukė mane. — Transplantų recipientai kartais perima ir savo donorų charakterio savybes.

— Internete pilna tokių atvejų, — pritariau.

— Internete pilna ir tokių atvejų, kur ateiviai grobia ir luošina Žemės gyventojus, — šyptelėjo jis. — Medicinos ir mokslo pasaulyje žinomas tik vienas nepaaiškinamas atvejis — penkiolikmetės mergaitės iš Australijos, kuriai buvo persodintos kepenys.

— Ir kas jai atsitiko? — pasidomėjo Lara.

Karveris dėbtelėjo į ją ir sugrįžo į savo vietą už stalo. Paskui nusuko akis į šalį.

— Pasikeitė jos kraujo grupė, — pasakė, ir kurį laiką mes visi nepratarėme nė žodžio. Paskui gydytojas caktelėjo liežuviu.

— Klausykit, kai kurie žmonės iki mirties gyvena su transplantų. Jiems būna labai sunku priimti gautą dovaną. O kiti prisitaiko. Grįžta į seną, normalų gyvenimą. Arba viską pradeda iš naujo. Nuoširdžiai jums patariu: padėkokit likimui ir labai pasistenkit kuo greičiau pasveikti. — Ant tuščio stalo jo plaštakos atrodė kaip du didžiuliai balti vorai. — Jūs gavote tai, apie ką žmonės svajoja jau keletą šimtmečių. Galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.

Pamačiau, kad jis man pavydi. Aš jį sužavėjau. Jis aiškiai norėjo paklausti, kaip jaučiasi žmogus, gavęs progą pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau aš jau nebesiklausiau, ką jis kalba. Mano mintys skriejo tolyn — tolyn į šią nuostabią dieną.

O kai sugrįžau į kasdienybę, kai vėl sėdau ant dviračio, myniau pedalus taip, tarsi šis nuostabus rytas būtų mano nuosavybė, lėkiau taip, kad net vėjas švilpė pro ausis ir saulė spigino į akis, myniau lyg išprotėjęs pamišėlis, iki kaulų smegenų įsitikinęs, kad niekada nereikės mirti.

Dievas užmetė dar vieną pliauską ant mano laužo. Kuo greičiau myniau pedalus, tuo karščiau, man atrodė, jis degė.

Tikėjausi išvysti kažką panašaus į naktinį klubą. Nežinau — su staliukais ir mažais šviestuvėliais, padavėjomis su kokteiline apranga. Gal dar šokių salę. Bet čia buvo paprasčiausias Ist Endo baras, viskas aplinkui parudavę nuo įsisenėjusio nikotino ir išlaistyto alaus, su nedidele scena, kurios vidury riogsojo striptizo stulpas, skirtas trečiadienio ir šeštadienio pasirodymams, kai scena būdavo užleidžiamą striptizo šokėjoms, o ne komikų vaidinimams.

Šiandien vyko atviro mikrofono vakaras, todėl baras buvo sausakimšas. Mane tai nustebino. Norinčiųjų sąraše nemačiau nė vienos garsios pavardės. Kiek supratau, neužsirašė nė vienas bent sykį pasirodęs per televiziją, o šiais laikais pakliūti į televiziją gali kiekvienas mulkis.

Salėje knibždėjo jaunuolių ir merginų su alaus buteliais rankose, plačiai besišypsančių, šūkaliojančių ir pusiau apgirtusių. Jie visi stovėjo atsisukę į sceną ir stebėjo savanorių nukryžiuotųjų paradą.

Nuo scenos krašto į dalyvius klastingai žvairakiavo konferansjė. Tamsiaodis jaunuolis iš Artimųjų Rytų, vilkintis baltais medvilniniais marškinėliais su užrašu ant priekio: „Nebijok — aš ne sikhas“, o ant nugaros: „Nepanikuok — aš ne musulmonas.“ Kai publika per daug įsiaudrindavo, jis išjungdavo mikrofoną ir įleisdavo naują kalbėtoją.

Ant scenos stovėjo apvalainas dručkis su švytinčia eilute. Jis šypsojosi ir prakaitavo.

— Velniškai nekenčiu Londono, — porino jis dainingu dzordi dialektu. — Pasiutiškai nekenčiu, tikrai. Jūs, Londono kokniai2, esate baisiai nemandagūs. Paskambini 999, o tau operatorė rėžia į ausį: „Varyk, kas gero, kekšiuk.“

Kažkas paleido jam į galvą kebabą.

Konferansjė išjungė mikrofoną, ir dručkis gėdingai pasitraukė nuo scenos, vis dar šypsodamasis ir prakaituodamas, su pomidorų ir salotų griežinėliais ant žvilgančių švarko atlapų.

Staiga mano širdis nusirito į kulnis, nes ant scenos užlipo Rufas. Jo šypsena buvo tokia šalta, kokią buvau matęs tik kai pirmą kartą nuvedžiau į naują mokyklą ir kai sykį į savo amžiaus pyplio gimtadienį atėjo paskutinis ir labai stengėsi sutramdyti ašaras. Šypsena su išgąsčio prieskoniu.

Ėmiau ploti, bet buvau vienintelis, pasitikęs jį aplodismentais. Pasigirdo keletas sarkastiškų šūksnių — kiek mūsų pasaulyje sarkazmo, iš kur jis ir atsiranda? — ir vos keli pusiau nuoširdūs paskatinimai. Pajutau, kaip šalia manęs įsitempė Rufo motina. Suėmiau jos ranką ir tvirtai suspaudžiau.

— Šiais laikais norima, kad viskas būtų patogu, viskas eitųsi kaip iš pypkės, — prabilo Rufas. Jo balsas skambėjo per garsiai, jis stovėjo per arti mikrofono. Per nedidelį barą nuvilnijo pritarimo šūksniai. Kažkas triukšmingai nusijuokė, nors tas juokas galėjo būti ir nesusijęs su Rufo kalba, o gal tik man pasirodė ironiškas. Na, štai ir vėl — tas niekšiškas noras viską sumažinti iki minimumo, sugrąžinti į įprastines vėžes. Mano sūnus, pagalvojau, tūno savo negailestingame pasauly prisidengęs bejausme šypsena ir įsivaizduoja, kad to visiškai pakanka stumti dienas.

— Greitasis numerio rinkimas — kas čia per monai? — toliau kalbėjo Rufas. — Negi mes tokie užsiėmę ar tokie svarbūs, kad nebeturime laiko surinkti viso numerio?

— Ei, gana jau! — suriko kažkas, staiga ir be pagrindo įsiutęs, o iš visų kampų jam pavymui pasigirdo pataikūniški, pritariantys balsai.

— Visai nejuokinga! — suriko dar kažkas. Šita klaiki minia atrodė pernelyg savimi pasitikinti. Tarsi jie patys dalyvautų perklausoje ir iš paskutiniųjų stengtųsi įtikti. Man norėjosi juos visus išgalabyti.

Tačiau Rufas šypsojosi, tarsi jų juokas būtų nepiktas, ir toliau varė savo. Pajutau sūnui begalinę meilę, kai kažkas jam ant blauzdų šliūkštelėjo bokalą alaus.

Pasipylė dar garsesni šūksniai, aplink mačiau tik iškeltas galvas, lyg minia uostų padvisusį orą, tykodama grobio.

— Aš turiu įsivedęs, — mikčiojo Rufas, — turiu įsivedęs tik du greito rinkimo numerius — karštosios gerųjų samariečių pagalbos linijos ir Domino picos... Jau ir skaičių pamečiau, kiek sykių teko skambinti karštąja linija, lieti širdį ir prisipažinti, kad ketinu pasidaryti sau galą, bet vis išgirstu malonų lenkaitės balsą: „Ar norėsite ko nors išgerti, o gal deserto?“

Pasižiūrėjau į Larą ir ėmiau juoktis. Jos veidas buvo it kaukė, ji nė sekundės neatplėšė akių nuo mūsų vaiko.