Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Mergina atsisuko į mane. Ji man kažką sakė. Susikaupk, Džordžai, tu privalai susikaupti. Ji tokia pavargusi, šita žavi mergina, — pilnas miestas tokių gražuolių, — gal iš Balkanų, iš Baltijos šalių, o gal iš Bilrikės. Stovi rankom įsisprendusi į klubus. Laukia mano užsakymo.

— Kas? — išlemenau.

Ji vos susilaikė nesudejavusi. Po tamsiai mėlynais uniforminiais kavinės marškinėliais sunkiai kilnojosi krūtinė.

— Klausiu, kaip norėsite?

Prasižiojau. Vėl užsičiaupiau. Jos lūpos krutėjo — tos meilios lūpos iš Balkanų, nuo Baltijos, o gal iš Bilrikės. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.

— Kokios norėsite — karštos ir saldžios? Dedu galvą, kad jums patinka karšta ir saldi, tiesa, nedorėli? Ir stipri. Labai labai stipri. Ar jums tokia patinka? Ar patinka, žavusis iškrypėli? Su daug putų — jums turbūt labai patinka, kai putos varva per visus galus, tiesa?

Pala pala. Ar ji taip pasakė? O gal man tik pasivaideno?

Už manęs stovintis vyras nekantriai sušiugždeno Evening Standard 3 laikraštį.

Į mane spoksojo pora mėlynų pavargusių akių.

— Klausiu, ar norėsite, kad užberčiau ant viršaus šokolado?

Linktelėjau.

— Malonėkit.

Ir tada koja už kojos išklibikščiavau iš kavinės į gatvę, degančiais skruostais, apimtas aistros ir gėdos, pieno puta ir šokoladu ištepliotais pirštais.

Aštuntas skyrius

Apie dešimt mūsiškių sėdėjome ratu, išnuomotame kambaryje virš gėlių parduotuvės. Patalpa mums buvo skirta dviem valandom, tarp pilvo šokio pradedančiųjų ir anoniminių narkomanų susirinkimų. Mums tai atsiėjo kiekvienam po dešimt svarų. Gana padori kaina. Rinkosi vien vyrai, skirtingo amžiaus ir skirtingų rasių. Tačiau po marškiniais visi turėjome po vienodą randą.

— Pradėkime nuo padėkos už naująjį gyvenimą, — tarė mūsų vadovas Laris, ir mes susikibome už rankų ir užsimerkėme.

Tiesą pasakius, mane nelabai žavėjo tas susikibimas už rankų ar mintis, kad reikės atsistoti ir atvirauti prieš svetimus žmones. Tačiau kardiologas ponas Karveris tvirtino, kad būtų naudinga susipažinti su žmonėmis, išgyvenusiais panašių potyrių, nes tai man padėtų įveikti, kaip jis pavadino, psichologinį stresą, sukeltą transplantacijos. Man patiko Laris. Aukštas, nuoširdus vyras plika ir švelnia kaip kūdikio užpakaliukas galva. Nuo jo dvelkė šiluma ir ramybe. Pamaniau, kodėl gi man tuo nepasidžiaugus.

— Mes dėkojame savo šeimoms už palaikymą, — pradėjo Laris, nulenkęs savo didžiulę pliką galvą, lyg kalbėtų maldą. — Mes dėkojame už gyvenimo dovaną. Mes dėkojame gydytojams už jų profesionalumą. Ir dar dėkojame donorams, kurie padėjo mums tai įgyvendinti.

Laris atsimerkė ir keliems iš mūsų pasiūlė pasipasakoti savo gyvenimo istorijas. Juk tos istorijos laimingos. Argi galėtų būti priešingai? Buvo keletas vyrų, kuriems teko žvelgti mirčiai į akis, kurie jau seniai turėjo trūnyti po velėna, o ne sėdėti Hampstedo Aukštojoje gatvėje virš gėlių parduotuvės.

Šių vyrų pasidalytas džiaugsmas buvo neišmatuojamas ir sunkiai suvokiamas. Džiaugsmas, kupinas nuostabos ir baimės žmonių, vis dar negalinčių patikėti savo sėkme. Šio ratelio vyrai kalbėjo apie stebuklus.

— Aš daug metų nemylėjau savo kūno, — stodamasis pradėjo savo pasakojimą akiniuotas mano kaimynas iš dešinės. — Rūkiau, gėriau, kimšau į skrandį visokį šlamštą. Mano kūnas buvo ne šventovė, o atliekų surinkimo konteineris. — Per sėdinčiųjų ratą nuvilnijo juoko banga. — Bet dabar aš jau pasirengęs bėgti trečiąjį maratoną.

Dar palaukė kelias sekundes, kad visi suvirškintų jo žodžius, o tada atsisėdo.

— Ačiū, Džefai, — padėkojo Laris. Tada linktelėjo vyrui, sėdinčiam man iš kairės. Aukštam ir liesam. Jauniausiam iš visų šioje patalpoje. Šis lėtai atsistojo.

— Kai mane ištiko širdies smūgis, žmona buvo šeštam mėnesy, — virpančiu balsu prabilo jis ir pasižiūrėjo į Džefą. — Aš nerūkiau, beveik negėriau. — Atgalia ranka nusišluostė akis. Stojo tyla. Mes nežiūrėjome į jį.

— Viskas gerai, Polai, — padrąsino jį Laris. — Jeigu tau sunku kalbėti...

Polas šniurkštelėjo nosimi, energingai papurtė galvą ir išsitraukė piniginę. Atvertęs parodė visiems, kad matytų. Ten buvo nuotrauka — besišypsantis pyplys ant smėlio prie vandens. — Čia Jasmina, — tarė jis. — Kitą savaitę jai sukaks treji. — Palingavęs galvą užvožė piniginę. — Nežinau, ką daugiau jums pasakyti.

Jis atsisėdo. Laris pakilo nuo kėdės ir priėjęs apkabino vyrą. Grįžęs į savo vietą pažvelgė į mane, nusišypsojo ir padrąsinamai linktelėjo. Taigi, giliai atsikvėpiau ir atsistojau.

— Kartais kiaurą naktį prasėdžiu prie kompiuterio lindėdamas internete, — pradėjau aš ir susigrūdau rankas į savo naujųjų Diesel džinsų kišenes. — Sužinau daug dalykų. Apie tokius žmones kaip mes. Apie tuos, kuriems buvo transplantuoti organai. Internete perskaičiau apie vyrą iš Džordžijos, kuriam buvo persodinta savižudžio širdis. Po dvylikos metų jis pasidarė sau galą lygiai tokiu pačiu būdu.

Pakėliau ranką ir ėmiau trinti sau kaktą, o tuo metu vyrukas man iš dešinės — Džefas? — netikėdamas mano žodžiais prunkštelėjo. Nekreipiau į jį dėmesio ir toliau porinau savo.

— Sužinojau apie moterį, kuri, gavusi vyro širdį, staiga pradėjo vaikščioti kaip futbolininkė, įniko gerti alų ir šveisti keptas Kentukio...

Džefas pratrūko garsiai kvatoti. Paskui jis prisidengė ranka burną ir pasimaivė.

— Atsiprašau, — tyliai sukikeno.

Aš ir toliau nekreipiau į jį dėmesio.

— Netrukus jai ėmė reikštis visi donoro įpročiai ir pomėgiai, — tęsiau. — Kalba eina ne tik apie širdis. Kai penkiolikmetei mergaitei iš Australijos persodino kepenis, pasikeitė jos kraujo grupė. Tikrai pasikeitė. — Palingavau galvą. — Dešimtys, šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, recipientai kaip ir mes, tvirtina po operacijos pasikeitę. Tikrai pasikeitė. Septynerių metukų mergaitė naktimis pradėjo sapnuoti košmarus po to, kai jai buvo įsodinta nužudyto vaiko širdis. Kita amerikietė, bijojusi aukščio, tapo alpiniste...

Džefas pakėlė ranką.

— Tik nesakykit, kad jos donoras buvo kalnų ožys, — tarė jis.

— Bet iš teisybės man nėra jokio reikalo sėdėti naktimis prie kompiuterio ir skaityti apie tokius dalykus, — tęsiau, — nes aš pats tai gerai žinau. Pats jaučiu. Tai realu, tikra. Čia kalbama ne apie paprastus pasikeitimus. Atrodo, kad tie žmonės — tai yra mes, — tapome kitais asmenimis. — Nubraukiau nuo akių užkritusią sruogą. Buvau pradėjęs auginti plaukus. — Kitais žmonėmis. — Ir atsisėdau.

Džefas tariamai nusižiovavo.

— Jūs kalbate apie molekulinės atminties reiškinį, — tarė jis. — Tai klaidingas įsitikinimas. Iš esmės šis reiškinys turi medicininį pavadinimą — tauškalai.

Juokas. Pajutau, kaip veidą išmušė raudonis.

Laris iškėlė į viršų abi rankas.

— Na, manau, labai svarbu nepamiršti, jog širdis yra viso labo tik siurbliukas, — švelniai tarė jis, kreipdamasis į visus susirinkusiuosius, bet žiūrėdamas tik į mane. Man jis patiko, tačiau it papūga kartojo standartinę frazę — lygiai tą patį man visą laiką porino ir mano kardiologas. Bet jeigu pakeiti kardo ašmenis, o po kiek laiko ir to kardo rankeną, ar kardas lieka toks pat? Atsakyk man, Džefai.

— Organai transplantacijai imami tik po donoro mirties, — aiškino Laris, nepaprastai meiliai man šypsodamasis. — Persodintas organas negali pakeisti nei žmogaus asmenybės, nei jo elgesio.