Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Nuotaikos svyravimai atsiranda tik dėl to, kad gaunamos didelės dozės steroidų, — kapotai ėmė aiškinti Džefas, ir aš puoliau jį iššiepęs dantis.

— Man nebūna jokių nuotaikos svyravimų! — surikau jam į veidą, iš staigaus įsiūčio sugniaužęs kumščius, o jis išsigandęs net loštelėjo.

Laris iškėlė rankas mūsų numaldyti.

— Džordžai, — prabilo, tarsi gerai mane pažinotų. Gerai pagalvojus, perprasti mane turbūt nebuvo sunku. Anksčiau mes niekada nebuvome susitikę, bet dabar taip neatrodė. — Argi ne taip, Džordžai? Juk taip.

Nunarinau galvą. Man ant akių užkrito plaukų kuokštas. Nenorėjau jo nubraukti. Veidas degė iš gėdos. Vyliausi, kad mano pasakojimas irgi bus džiugus.

— Pirmiausia, — tyliai prabilo Laris, — Džordžai, ar nenorėtum atsiprašyti Džefo, kad be reikalo apšaukei. — Ir jis, lyg romus mokytojas, kantriai laukė, kol vaikai žaidimų aikštelėje susiprotės ir nurims. — Nėra reikalo šiame kambaryje kelti balso, tiesa?

Papurčiau galvą, prikandau lūpą, brūkštelėjau kojomis per grindis. Man nepavyko išsipasakoti. Pasimuisčiau kėdėje. Troškau Lariui patikti.

— Atleisk man, Džefai, — sumurmėjau.

— Atsiprašymas priimtas, — šyptelėjo Džefas, tas baisus nenaudėlis.

— Organai neturi genetinės atminties, — pareiškė Laris. Pakėlęs galvą, pro jo prasegtų Lacoste marškinėlių plyšį pamačiau randą.

Betgi yra kaip tik priešingai, pamaniau. Tikrai turi. Kaip man jam tai paaiškinti? Kambaryje virš gėlių parduotuvėlės buvo ir dar kažkas. Vaiduokliai. Išgelbėję mūsų gyvybes. Tie, dėl kurių mirties įvyko stebuklas. Man atrodė, kad jaučiu jų buvimą kambaryje. Jie tarsi ragino mus džiaugtis gyvenimais, kurie iš jų buvo atimti. Aš tarsi girdėjau jų širdžių plakimą, prislopintus balsus, krebždėjimą palei duris.

Tačiau iš tiesų ten buvo tik besveikstą anoniminių narkomanų draugijos nariai, laukiantys savo susirinkimo. Vienas pasirodė man lyg ir matytas. Tamsaus airiško gymio, kiek panašus į ispaną. Jo veidas man tikrai buvo pažįstamas. Senas įtariamasis? Labai galimas daiktas, kad kadaise buvau jį prikirpęs, jeigu yra užkietėjęs narkomanas. Kai mūsų valanda baigėsi ir jau ėjome pro duris, o kiti veržėsi į vidų, mudviejų žvilgsniai susitiko, jis ilgai nenuleido akių, bet paskui staiga nudūrė jas į šalį. Mane suėmė juokas. Kartais nusikaltėliai vos pažvelgę į mane suvokia, kuo užsiimu. Žmona sako, kad tai išduoda mano kojų dydis. O aš manau, kad mano žvilgsnis. Tikrai taip.

Jie irgi turi uoslę farams.

Sėdėjome su Lariu bare ir aš stebėjau, kaip jis gurkšnoja Guinness alų.

— Mmm, — numykė jis, — kertu lažybų, kad mano donorui baisiai patiko alus.

Dėbtelėjau į jį kreiva akimi, o jis nusijuokė.

— Atleisk. Netikusiai pajuokavau. — Paskui jo didelis švelnus veidas surimtėjo. — Be jokios abejonės, atsiranda ir šalutinių poveikių. Cheminių, psichologinių, emocinių. Žmonės, kurie daugelį metų gulėjo ligos patale ir buvo visiškai priklausomi nuo savo partnerių, staiga pasidaro savarankiški.

Prieš akis iškilo Laros veidas.

— Aš nenoriu, kad kas nors pasikeistų, — tariau. — Noriu, kad viskas liktų kaip buvę.

— Būtent, — pritarė jis, nieko nesuprasdamas. — Šita naujai atrastoji laisvė gali pridaryti nesuvokiamai didelių bėdų. — Nugėrė didelį gurkšnį alaus. — Bet pažvelkime į tai kitaip: tavo naujasis gyvenimas — dovana. Argi tai ne nuostabu?

Mūsų link artinosi moteris su dviem vaikais. Tai buvo smulkutė raudonplaukė, o vaikai — dvyniai, berniukas ir mergaitė, abu gal kokių vienuolikos metų. Laris apkabino juos savo didelėmis ilgomis rankomis. Kai nuėjo atnešti visiems išgerti, jo žmona pažvelgė į mane ir šyptelėjo.

— Laris man sakė, kad jūs — policininkas. Turėtų būti nepaprastai įdomu.

Tada į barą atėjo jis. Tas gražus airiško gymio ir su uosle policininkams. Jis ėjo greitai, regis, tiksliai žinodamas, kur jam reikia. Prie baro sėdėjo vyras. Pamačiau, kaip jie abu patraukė prie tualetų.

— Na, aš ne visai iš tos rūšies policininkų, — atsakiau jai.

Spyriau koja į tualeto kabinos duris. Jas atidaryti nėra sunku. Reikia tik spirti tiesiai į užraktą. Ir tada pačios atsilapoja. Vyrai jau buvo ant vandens bakelio nubrėžę kelias baltų miltelių linijas. Kokios gali būti pasekmės? Airis jau lenkėsi prie bakelio, ketindamas smarkiai truktelėti, vienu pirštu užspaudęs šnervę, o kitas vyrukas laikė rankoje skutimosi peiliuką ir į tūtelę susuktą banknotą. Jis dėbtelėjo man į veidą ir greitai išmetė peiliuką iš rankų. Aš nusišypsojau airiui.

— Pažįstu tave, — pasakiau jam.

— Rufas namie? — paklausiau žmonos, pakštelėdamas jai į skruostą.

— Savo kambaryje, viršuje, — tarė Lara, atsakydama man bučiniu, ir maloniai šyptelėjo svečiui.

Mano žmona jį iš karto pažino, pamaniau, ar bent jau šiuolaikiškai mandagiai suvaidino pažinusi, nes dažnai būna: esi tikras, kad pažįsti tą žmogų, tik nežinai iš kur. Prieš dešimt metų airiui puikiai sekėsi daryti komiko karjerą: truputį radijuje, truputį televizijoje, truputį reabilitacijos klinikoje. Bet jau prabėgo keleri metai, kai Imonas Fišas nustojo būti garsus. Laikui bėgant kažin kuriuo metu tarp Edinburgo festivalio ir Priory studijos koncertų jį palengva pakeitė jaunesni, šmaikštesni ir blaivesni veikėjai. Tačiau man buvo garbė ir aš didžiavausi, kad jis apsilankė mūsų namuose. Jis nusekė paskui mane į antrą aukštą kaip paklusnus klapčiukas paskui kunigą bažnyčioje.

Šiame pasaulyje reikia, kad tave lydėtų sėkmė, pamaniau sau. Peilis taip ir lieka gulėti kažkieno kišenėje. Kvaišalai sumaišomi su dirbtiniais saldikliais, o ne su žiurknuodžiais. Dideliu greičiu atlekianti mašina staiga sukteli į šoną ir tavęs neužkabina. Štai kokios sėkmės reikia žmogui. Tokią sėkmę ir rengiausi parūpinti savo sūnui.

— Rufai, — pašaukiau belsdamas į duris, ir mudu su svečiu įžengėme į sūnaus kambarį. Jis sėdėjo ant lovos ir skaitė Bilo Hikso knygą „Meilės užteks visiems“. Kilstelėjęs galvą pamatė Imoną Fišą ir iš nuostabos net išsižiojo.

— Gerai, — tyliai atsiduso Imonas, paspaudęs jam ranką ir mandagiai linktelėjęs po to, kai juos supažindinau. — Parodyk, ką moki.

Kai Rufas atsistojo, svečias atsisėdo ant jo lovos. Aš irgi prisėdau ant lovos, tik kitame gale, beveik ant pagalvės, stengdamasis prie jos neprisiliesti, tarsi ketinčiau palikti vietos trečiam žmogui, kuris netrukus turėtų prisidėti prie mūsų. Rufas pasižiūrėjo į mane ir liūdnai šyptelėjo. Negaliu apsimesti ir neigti, kad mes visi nesijaudinome. Tačiau yra ir bjauresnių dalykų už jaudulį.

Sūnus gilai atsikvėpė.

— Norėčiau susipažinti su padoria mergina, bet bėda ta, kad šiais laikais mūsų gyvenime stinga romantikos, — prabilo Rufas. — Vakar... vakar laikiau apkabinęs merginą. Jos kūnas virpėjo, lūpos degte degė. — Jis nutilo, o mes laukėme. — Pasirodo, ji sirgo maliarija.

Pasigirdo beldimas į duris.

— Gal norėsite arbatos? — paklausė Lara.

— Ne, ačiū! — šūktelėjau labai garsiai, lyg ji būtų kokia Jehovos liudytoja, nusiteikusi nė už ką nesitraukti nuo durų. Pažvelgiau į Imoną. Jo veidas nė nekrustelėjo. Skruostais nenuriedėjo nė viena džiaugsmo ašarėlė, jis nė sykio nepliaukštelėjo delnais sau per šlaunis. O man atrodė taip juokinga. Betgi buvau didžiulis savo sūnaus talento gerbėjas.

— Kartais man atrodo... kartais man atrodo, kad meilė tarp vyro ir moters įsiplieskia tik tada, kai jie viens kito nepažįsta, — tęsė Rufas ir žengė kelis žingsnius pirmyn, paskui vėl atgal. Kambarys juk buvo labai mažas. — Mano amžiaus vaikinas — tai sekso galiūnas, suprantat?